„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2011 m. kovo 23 d., Nr.3 (52)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Geriau gyvena tos valstybės, kurių slaptosioms tarnyboms keliami dideli reikalavimai

Gintaras Visockas

Iš savo posto pasitraukė JAV nacionalinės žvalgybos direktorius Denisas Blairas. Sunku pasakyti, ar šis pareigūnas tarnybą paliko tikrai savo noru, ar buvo verčiamas jos atsisakyti. Nacionalinės žvalgybos direktoriaus pareigos buvo sukurtos tuoj po 2001 metų rugsėjo 11-osios tragedijos. Oficialusis Vašingtonas tikėjosi, jog sukurta naujoji struktūra padės efektyviau  koordinuoti JAV slaptųjų tarnybų veiklą. Greičiausiai taip ir atsitiko – juk po juodojo Rugsėjo šioje šalyje teroro aktų daugiau nebebuvo. Nė vieno. Amerikiečiai sugebėjo savo šalį apsaugoti nuo naujų išpuolių.

Tad kodėl savo posto neteko D. Blairas? Nacionalinės žvalgybos direktoriaus pareigas jis ėjo vos 17 mėnesių. Vadovaujant D. Blairui jokių didelių skandalų šalyje nekilo, išskyrus 2009-ųjų lapkritį karinėje Fort Hudo bazėje įvykusias žudynes, kai amerikiečių karys, simpatizuojantis islamo fanatikams, ėmė žudyti ginklo draugus amerikiečius, šitaip keršydamas Amerikai už jos atakas prieš „Al Qaeda“. Tačiau šis išpuolis buvo surengtas ne prieš taikius žmones – jis buvo surengtas karinėje bazėje.

Ir vis dėlto D. Blairas pasitraukė. Ir tik todėl, kad nesugebėjo „užkirsti kelio teroristų bandymams surengti kruvinas akcijas“. Bet juk teroristams nepavyko 2009 metų pabaigoje susprogdinti JAV keleivinio orlaivio bei surengti „kruvino fejerverko“ vienoje iš Niujorko aikščių. Taigi bent jau oficialiai D. Blairas baudžiamas dėl to, kad nepajėgė šalies apsaugoti nuo teroristinių „bandymų“. Žodžiu, oficialusis Vašingtonas savo žvalgybai kelia itin didelius reikalavimus: neturi būti ne tik pačių teroro aktų, bet net ir bandymų juos surengti.

O Rusijos slaptosios ir specialiosios tarnybos eina visai kita kryptimi. RTVi laidoje „Kod dostupa“ kalbėjusi politikos apžvalgininkė Julija Latynina pastebi, jog Rusijoje per pastaruosius kelerius metus teroristams pavyko surengti ne vieną teroro aktą, beje, nusinešusį šimtus žmonių gyvybių. Vadovaujantis amerikietiška logika, visi Rusijos slaptųjų tarnybų vadovai seniai privalėjo būti ne tik išvyti iš užimamų postų, bet ir sulaukti teisminių tyrimų, ar jų nemokšiškuose veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties.

Tačiau po pražiopsotų teroro aktų Rusijos FSB, VRM ir kitų specialiųjų tarnybų vadovai dažniausiai sulaukia paaukštinimų, premijų, padėkų. Kodėl? Rusijos politikos apžvalgininkė J. Latynina pastebi labai įdomų dėsningumą. Vos tik Rusijoje įvykdomas teroro aktas, Rusijos jėgos struktūros čia pat skuba pareikšti, jog FSB ar VRM agentai, nepaisant pražiopsotos kruvinos akcijos, sugebėjo neutralizuoti kur kas daugiau ir žymiai žiauresnių teroro aktų. Skaičiuojant matematiškai, Rusijos spec. tarnybos pražiopsojo vieną teroro aktą, tačiau užkirto kelią kur kas rimtesniems nusikaltimams. Ironizuodama J. Latynina pabrėžė, jog girdamiesi dėl neutralizuotų teroro aktų Rusijos specialiųjų tarnybų vadovai niekuomet nepateikia neginčijamų įrodymų, kada ir kur jiems pavyko „būti greitesniems už teroristus“.

J. Latynina leido suprasti, kad ji netiki tokiais rusų „laimėjimais“. Kai amerikiečiai tvirtina užkirtę kelią bombos susprogdinimui aikštėje ar metro, tokiais pareiškimais tiki visas pasaulis, o kai Rusijos FSB paskelbia užkirtusi kelią bombų sprogdinimui lėktuve ar keleiviniame traukinyje, visi pirmiausiai gūžčioja pečiais: Rusijos jėgos struktūros greičiausiai nusprendė pasigirti nebūtais laimėjimais. Ir vis dėlto po tokių jokiais įrodymais nepatvirtintų pasigyrimų Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas ar Rusijos premjeras Vladimiras Putinas dažniausiai apdovanoja svarbiausius šalies slaptųjų tarnybų generolus.

Tad skirtumas tarp Amerikos ir Rusijos slaptosioms tarnyboms keliamų reikalavimų – milžiniškas.

Laidoje apžvalgininkė J. Latynina išryškino ir dar vieną ypatumą, skiriantį demokratiškų šalių žvalgybas nuo diktatoriškų valstybių spec. tarnybų. J. Latyninos įsitikinimu, diktatoriškų šalių žvalgybos dažniausiai yra stipresnės ir gudresnės už tas, kurias kontroliuoja humaniškais principais besivadovaujantys parlamentai ir vyriausybės. Palyginkime šaltojo karo laikų JAV Centrinę žvalgybos valdybą CŽV su SSRS saugumu – KGB. Skirtumas, pasak J. Latyninos, – akivaizdus. CŽV patyrė daug rimtų pralaimėjimų ir ne tiek jau daug reikšmingų pergalių. KGB pralaimėjimų ir laimėjimų sąrašas diametrialiai priešingas amerikietiškam – KGB ne sykį nušluostė nosį kolegoms iš CŽV. Bet galutinis rezultatas – palankesnis Amerikai. Amerika nesubyrėjo ir toliau laikoma viena galingiausių valstybių pasaulyje. O Sovietų Sąjungos, nors ši turėjo vieną galingiausių slaptųjų tarnybų, – nebėra.

Tad šis J. Latyninos palyginimas – itin iškalbingas. Valstybės stiprumą apibūdina ne vien slaptųjų tarnybų galia. Šalies stiprumą lemia visai kiti parametrai. Štai kad ir paskutinysis diktatoriškos Šiaurės Korėjos ir demokratinės Pietų Korėjos konfliktas. Akivaizdu, jog „prekybinį pietiečių laivą paskandino šiauriečių torpeda“. Kadangi dėl to Pietų Korėja atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje, už šį išpuolį derėtų nubausti žudikus. Bet bausti, kai vadovaujamasi demokratiniais principais, – labai sunku. Todėl Pietų Korėja atsidūrė tarsi pralaimėjusioje pozoje. Jai spjauna į veidą, o ji negali duoti deramo atkirčio. Tačiau juk galutinis rezultatas – būtent pietiečių pusėje. Šiaurės Korėjoje – badas, o Pietų Korėja, kuri lyg ir nesugebėjo garbingai atsikirsti chuliganui, pasiekė milžiniškų ekonominių pergalių. (Pietų Korėjoje per metus užfiksuojama apie 16 tūkst. mokslinių išradimų.)

O kaip šiame kontekste atrodo Lietuvos slaptosios tarnybos? Buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus komentare „Be kaukės“ (dienraštis „Lietuvos rytas“) pastebi, jog mūsų „visuomenė tapusi galingos informacinės manipuliacijos objektu“. Kaip ir kai kuriuose ankstesniuose savo komentaruose, taip ir šiame rašinyje M. Laurinkus tvirtina, jog prieš pagrindinę Lietuvos sląptąją tarnybą specialiai ir kryptingai rengiamas informacinis karas, kurio tikslas – apjuodinti VSD. Kad esama pastangų viešojoje erdvėje sukompromituoti VSD, – niekas nesiginčija. Tačiau buvęs VSD vadovas turėtų sutikti, jog labai sunku apšmeižti tą, kuris nedaro abejotinų žingsnių. O mūsų saugumas pastaraisiais metais yra žengęs keletą žingsnių, kurie visuomenei kelia pagrįstų abejonių. Tos abejonės iki šiol nei išsklaidytos, nei paneigtos. Todėl slaptųjų tarnybų intrigomis besidominčiai visuomenei kyla vis naujų įtarimų.

Sutinku, slaptoji tarnyba dažniausiai negali nei paaiškinti, nei komentuoti savo sprendimų. Todėl būtų naivu manyti, jog VSD privalo teisintis dėl kiekvieno savo pasirinkimo. Tačiau šiandien klausimų dėl VSD veiksmų skaidrumo susikaupė užtektinai daug. Taigi tvirtinimai, esą visi, kurie tik kritikuoja VSD, yra blogiukai, – neatrodo įtikinami.

Be to, į akis krenta buvusio VSD vadovo M. Laurinkaus teisuoliškas tonas, kuriuo jis palydi beveik kiekvieną savo komentarą. Pagal jį dėl VSD šiandien Lietuvoje kyla įvairiausių nesusipratimų, tačiau dėl tų nesusipratimų kalti visi kiti. Jis, buvęs ilgametis VSD vadovas, čia niekuo dėtas. Vadovaudamas VSD jis visada viską atlikdavo labai teisingai ir išmintingai. Vargu ar taip būna. Klaidų daro visi.

Žodžiu, žymiai geriau, kai slaptosioms tarnyboms keliami dideli, o ne maži reikalavimai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija