„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2011 m. rugpjūčio 24 d., Nr.8 (57)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Kam reikalinga „dūmų uždanga“

Baltijos rusakalbių teisių gynimo organizacija buvo prisiėmusi atsakomybę už Medininkuose pralietą kraują

Gintaras Visockas

Netikiu, kad Lietuvos generalinė prokuratūra nuoširdžiai siekia išaiškinti bei nubausti Medininkų skerdynių kaltininkus. Netikiu ir dabar, kai pareikšti įtarimai dar trims buvusiems omonininkams. Regis, turėtume džiaugtis. Bet pasididžiavimo, kad lietuviškoji Temidė kryptingai, principingai lipa tikriesiems žudikams ant kulnų, nėra. Jau vien dėl to, kad šiandien akivaizdus dar vienas mūsų aplaidumas bandant išsiaiškinti amžiaus bylą.

1991-aisiais metais, tuoj po žudynių, iki tol nežinoma „Saugumo tarnyba“, ginanti Baltijos valstybių rusakalbių teises („Služba bezopastnosti“ zaščity prav ruskojazyčnogo naselenija Pribaltiki), buvo viešai paskelbusi esanti atsakinga už Medininkuose pralietą kraują. Apie tai buvo net spaudoje rašyta – ir rusiškoje, ir lietuviškoje. Tuo skambiu vardu pasivadinusieji tvirtino, jog būtent jie ėmėsi drastiškų veiksmų, siekdami įbauginti bei pamokyti nepaklusniuosius „litovcus“. Bent jau taip toji „Služba bezopastnosti“ prisistatė žurnalistei iš to meto „Nezavisimaja gazeta“. Kitą dieną po publikacijos „Nezavisimaja gazeta“ apie tai paskelbė ir Rusijos centrinės TV programos „Vesti“ vedėjas Jevgenijus Kiseliovas.. Po kelių dienų tai paskelbė ir mūsų „Respublika“.

Neatmestina versija, jog tokios organizacijos kaip „Saugumo tarnyba“, ginanti Lietuvos, Latvijos ir Estijos rusakalbių interesus, niekad nebuvo, jog ji – išgalvota. Galbūt toks „prisipažinimas“ kažkam buvo reikalingas vien tam, kad Lietuvos seklius pastūmėtų klaidingu tyrimo keliu ir taip išgelbėtų tikruosius vykdytojus. Tačiau šioje istorijoje keisčiausia, kad lietuviškoji Temidė, įskaitant ir prokuratūrą, nesiėmė jokių priemonių skandalingosios versijos patikrinimui nei tada, nei dabar, prabėgus dvidešimčiai metų. Nesivarginta susitikti net su leidinių, gavusių tokius pareiškimus, atstovais.

Sunku pasakyti, kodėl taip pasielgta. Lietuviškoji Temidė ir toliau atkakliai „gilinasi“ vien į Rygos OMON veiksmus. Štai Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas patenkino Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro prašymą Medininkų bylos įtariamiesiems Aleksandrui Ryžovui, Andrejui Laktionovui bei Česlavui Mlinykui skirti kardomąją priemonę – suėmimą. Teismas konstatavo, jog yra pagrindo manyti, jog šie įtariamieji slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, kadangi yra įtariami labai sunkaus nusikaltimo padarymu, už kurį Baudžiamasis kodeksas numato labai griežtą laisvės atėmimo bausmę. Todėl suvokdami tokios bausmės paskyrimo realumą, įtariamieji gali siekti išvengti baudžiamosios atsakomybės neteisėtais būdais. Be to, iš pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad jie turi ryšių užsienyje, o Lietuvos Respublikoje gyvenamosios ir darbo vietos – ne. Vadinasi, Lietuvoje yra nesaistomi jokių stiprių socialinių ryšių.Taip pat primintina, kad A. Ryžovui, A. Laktionovui ir Č. Mlinykui pareikšti įtarimai būtent dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis.

Lietuvos generalinės prokuratūros pozicija aiški ir tarsi pagirtina, tačiau skaitydamas iš pirmo žvilgsnio viltingai nuteikiantį Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo pranešimą žiniasklaidai, norėčiau retoriškai paklausti: o šį kartą prokurorai jau tikrai surinko įrodymų, kuriais remiantis būtų galima reikšti kaltinimus? Dėl kaltinimų buvusiam Rygos OMON milicininkui Konstantinui Michailovui-Nikulinui prokurorai Rolandas Stankevičius ir Saulius Verseckas taip pat labai nuoširdžiai ir energingai mušėsi į krūtinę. Suprask, įrodymų – užtektinai.

Bet po dvejus metus trukusio žurnalistinio tyrimo, kaip Medininkų žudynių byla nagrinėjama Vilniaus Apygardos teisme, esu ne tik nustebęs, tačiau ir šokiruotas. Įrodymų, kurie leistų manyti, jog K.Michailovo-Nikulino rankos suteptos Medininkų pareigūnų krauju, per dvejus metus taip ir neišgirdau nė vieno. Jau ne sykį viešai tvirtinau ir galiu dar kartą pabrėžti: negaliu laiduoti, jog lemtingąją naktį buvęs omonininkas K. Michailovas nedalyvavo žudant mano tautiečius. Puikiai žinau, jog tokių įrodymų garsiojoje Medininkų byloje irgi nėra. Šią poziciją susidariau po to, kai atidžiai perskaičiau visai Lietuvai reikšmingos baudžiamosios bylos medžiagą ir savo akimis stebėjau kelias dešimtis teismo posėdžių, kuriuose buvo apklaustas ne tik gausus būrys liudininkų, bet ir savo argumentus išdėstė valstybės kaltintojai.

Taigi mūsų prokuratūra pareikalavo, kad K. Michailovas-Nikulinas sėstų į kalėjimą iki gyvos galvos remdamasi vien anoniminio liudininko pasakojimais, kaip jis, anoniminis liudininkas, girdėjo kažką kažkada kalbant apie K. Michailovo-Nikulino sąsajas su Medininkų posto užpuolimu. Girdėti girdėjo, tačiau konkrečiai įvardinti, kas gi tas, kuris šitaip tvirtino, negalįs, kaip ir negalįs prisiminti kitų svarbių detalių – kada, kur ir iš ko būtent išgirdo šį neva svarbų pasakojimą.

Ar šis vienintelis per dvidešimt metų iškapstytas bent kiek konkretesnis „įrodymas“ leidžia rimtai žvelgti į prokuratūros versiją, esą K. Michailovas – nusikaltėlis? Net ir primityvieji lietuviai patriotai, trokštantys keršto, kad bent vienas buvęs sovietų milicininkas būtų nubaustas už Medininkus, manau, širdies gilumoje suvokia šiandieninės situacijos absurdiškumą. Iš piršto laužtų „kaltės įrodymų“ demokratinei valstybei turėtų būti per maža. Todėl ir klausiu, kuo konkrečiai remdamiesi mūsų prokurorai apkaltino dar tris buvusius omonininkus ir kuo konkrečiai remdamasis Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjas išrašė suėmimo orderius? Gal įtarimai ar kaltinimai buvusiems trims omonininkams kaip du vandens lašai panašūs į tuos, kurie pateikti K. Michailovui?

*  *  *

Netikiu mūsų prokuratūros principingumu dar ir dėl to, kad iki šiol nėra viešų atsakymų į Rygos OMON milicininką K. Michailovą ginančių advokatų – Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės – viešojoje erdvėje maždaug prieš mėnesį (taip pat ir portale slaptai.lt) paskelbtus klausimus, kokiais konkrečiais įrodymais prokurorai grindžia buvusiam Rygos OMON milicininkui K. Michailovui pateiktus priekaištus. Regis, nieko sudėtingo. Tiesiog reikia išvardinti bent keletą konkrečių faktų, bylojančių apie žmogaus dalyvavimą nusikalstamuose veiksmuose. Visi esame matę detektyvinių filmų, kuriuose Šerlokas Holmsas arba Erkiulis Puaro kalba apie pirštų antspaudus, nusikaltimo įrankį, kraujo dėmes ir nesislapstantį liudininką, atvirai pasakojantį, ką ir kada jis matė savo akimis. Štai tokie įrodymai nekeltų abejonių.

Deja, mūsų prokurorai įtartinai tyli, susidūrę su advokatų A. Marcinkevičiaus ir I. Botyrienės klausimais. Visuomenės įtarimams nuraminti prokurorai kažkodėl užsispyrę nepateikia nė vieno kontrargumento, tik kartais viešai prabyla apie kažkokią įrodymų visumą, leidžiančią K. Michailovą-Nikuliną traktuoti kaip žudiką. Taigi įrodymų visuma egzistuoja, o įrodymų visumą sudarančios sudedamosios dalys – ne.

Ypač nustebino laikraščiui „Diena“ 2011 07 30 prokurorų duoti paaiškinimai skambiu pavadinimu „Medininkų tragedija: kaip viskas įvyko“. Būtent šioji publikacija, kurioje pateikiama prokuratūros pozicija, greičiausiai ir paskatino advokatą A. Marcinkevičių viešai kreiptis į visuomenę, taip pat – ir į Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Pagrindinis ir vienintelis K. Michailovo gynėjų priekaištas – kur prokurorų įrodymai? Sakykim, prokurorai įrodinėja, esą  „atliekant tyrimą nustatyta, kad nužudyti Medininkų pareigūnus buvo suburta trijų rygiečių grupė, kurią sudarė Konstantinas Michailovas, Andrejus Laktionovas ir Aleksandras Ryžovas“. Pareiškimas lyg ir įspūdingas tačiau advokatų klausimai – ne mažiau įspūdingi:

„Kadangi byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nužudyti Medininkų pareigūnus buvo suburta trijų rygiečių grupė, tai galbūt prokuratūra galėtų bent jau po 20 metų tyrimo pateikti žiniasklaidai ir visuomenei konkrečius duomenis bei įrodymus: kas ir kada nusprendė nužudyti Medininkų pareigūnus, kas, kada ir kam davė tokį įsakymą arba nurodymą, kaip skambėjo šitoks įsakymas ir koks buvo jo turinys, kas, kada ir kur bei kaip subūrė būtent trijų asmenų grupę, kodėl buvo suburta būtent rygiečių grupė, kuo grindžiamas teiginys, kad tai buvo būtent rygiečių, o ne kažkokių kitų asmenų grupė ir kokie bylos duomenys bei įrodymai patvirtina šį faktą“.

Advokatų klausimai konkretūs, prokurorų paaiškinimai – ne. Tiksliau tariant, paaiškinimų iš viso nėra. Neužtenka vien pareikšti: „buvo suburta trijų asmenų grupė“. Taip gali sakyti nuotykinių romanų kūrėjai, tik ne prokurorai. Prokurorams kiekvieną teiginį, skirtingai nei nuotykinių romanų autoriui, dar būtina pagrįsti. Taigi perskaitęs prokurorų paaiškinimus „kaip viskas įvyko“, taip ir nesužinojau, kaipgi buvo užpultas Medininkų postas. Be abejo, pozicija – įdomi, verčianti suklusti. Bet kur įrodymai, ponai prokurorai? Svarbiausio dalyko kaip tik čia ir nėra.

*  *  *

Iki šiol tyli ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri, tikiuosi, savo gausių patarėjų bei padėjėjų buvo informuota apie viešai paskelbtus advokatų A. Marcinkevičiaus ir I. Botyrienės klausimus. Tiksliau tariant, Prezidentė D. Grybauskaitė prabilo, bet prabilo visai apie kitus reikalus, gal ir svarbius. Na, kad ir apie iniciatyvas, leisiančias  paspartinti bylų nagrinėjimą. Oficialiame pranešime teigiama, esą „Seimui teikiamos LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva parengtos Administracinių bylų teisenos ir Konstitucinio Teismo įstatymų pataisos, kuriomis siekiama paspartinti bylų nagrinėjimą, padaryti teisminį procesą greitesnį, ekonomiškesnį ir paprastesnį“. Viešai išplatintame pareiškime taip pat sakoma: „Būtina gerinti asmenų teisių apsaugą administraciniuose teismuose, sudaryti galimybes greičiau ir taupiau išspręsti ginčus su valstybinėmis ar vietos valdžios institucijomis. Tai užtikrins efektyvesnį administracinių teismų darbą, o kartu sustiprins visuomenės pasitikėjimą visa teismų sistema“. Lyg ir prasminga, sveikintina iniciatyva. Bet ar dėl ilgai trunkančio bylų nagrinėjimo mes nepasitikime lietuviškosios Temidės verdiktais? Žinoma, visi plotume katučių, jei teismai užtruktų kuo trumpiau. Dauguma žmonių, tikiuosi, sutiks su nuomone, jog ilgai trunkantys bylinėjimo procesai – ne pati didžiausia lietuviškosios Temidės blogybė. Tegul teismas konkrečią bylą nagrinėja ir ištisą dešimtmetį, bet tegu analizuoja principingai, sąžiningai, be išankstinio nusistatymo. Teisingo nuosprendžio galima ir palaukti. Pikčiausia tuomet, kai byla nagrinėjama ne tik ilgai, ne tik brangiai, bet dar ir tendencingai.

Prezidentės iniciatyvos daugiau nukreiptos į administracinių teismų negeroves. Tačiau man atrodo, jog Prezidentei pirmiausiai derėtų ieškoti priemonių, kurios leistų taisyti pakrypusius baudžiamosios Temidės pamatus. Kitaip tariant, būtina ieškoti priemonių, kurios teisėjus apsaugotų nuo politinio spaudimo ir taip pat neleistų jiems elgtis tendencingai rezonansinėse bylose. Štai kad ir garsioji Medininkų byla. Ideali situacija turėtų būti tokia: jei yra konkrečių įrodymų, teisėjas buvusį omonininką sodina už grotų, nėra įrodymų – paleidžia į laisvę. Ir niekas iš valdžios atstovų net nedrįsta papriekaištauti teisėjams: Lietuva mini dvidešimtąsias Medininkų tragedijos metines, o jūs į laisvę išleidžiate vienintelį suimtąjį...

Iškilus tokiai dilemai, teisėjams turėtų būti sudarytos visos sąlygos drąsiai atrėžti: kai pateiksite įrodymų, tada ir sodinsime. Tačiau Prezidentė D. Grybauskaitė apie tokių priemonių paiešką kol kas nekalba. Ji visą dėmesį sukoncentravusi į ilgai trunkantį bylinėjimosi procesą ir administracinius teismus, tarsi nenorėtų imtis pagrindų pagrindo – politinį atspalvį turinčių baudžiamųjų bylų tendencingumo.

*  *  *

Apie esminių reformų įgyvendinimą nekalba ir Generalinis prokuroras. Netikiu Lietuvos generalinio prokuroro Dariaus Valio nuoširdumu, kai šis visą savo energiją nukreipęs į prokurorų pervargimo reikalus. Viename iš paskutiniųjų spaudai adresuotų pranešimų skaitau: „Generalinė prokuratūra nuosekliai įgyvendina Lietuvos prokuratūrų struktūros reformą, kuria siekiama kiek įmanoma pagerinti prokurorų darbo sąlygas, suvienodinti darbo krūvius ir taip pasiekti efektyvesnio darbo rezultato. Ieškant racionaliausio sprendimo, tyrinėta Europos šalių praktika, kaip apskaičiuojamas prokurorų darbo krūvis, ir pirmąkart pagal vieningą metodiką įvertintas Lietuvos prokurorų užimtumas. Paaiškėjo, jog kai kuriose teritorinėse prokuratūrose prokurorų darbo krūviai skiriasi net tris kartus“.

Na ir kas, kad darbo krūviai skiriasi. Žvelgdamas į Medininkų bylą matau kur kas sudėtingesnes bėdas, beje, niekaip nesusijusias su, sakykim, K. Michailovą-Nikuliną už grotų pasodinusių prokurorų R. Stankevičiaus ir S. Versecko galimu pervargimu ar per dideliu užimtumu.

Dvejus metus užsispyręs vaikščiojau beveik į visus Vilniaus apygardos teisme rengtus posėdžius. Turėjau progos valandų valandomis stebėti šių dviejų prokurorų elgesį. Man nepasirodė, kad jie pervargę, neišsimiegoję, nespėjantys, neturintys pinigų būtiniausioms išlaidoms. Jie man kaip tik atrodė per daug pasitikintys savo jėgomis, nė per nago juodymą nebijantys dėl būsimų savo tarnybinių atestacijų. Medininkų byloje nėra nė vieno kokretaus įrodymo prieš jau ketverius metus kalinamą K. Michailovą, o „popierinius kaltinimus“ pažėrę kaltintojai – kuo ramiausi. Štai kur regiu didžiausią lietuviškosios prokuratūros bėdą.

Jei vyriausiasis Lietuvos prokuroras D. Valys būtų prakalbęs apie įstatymus, leidžiančius efektyviai taikyti nuobaudas pavaldiniams, keliantiems bylas nesurinkus įrodymų, tada suklusčiau. Galgi iš tikrųjų nuoširdžiai norima reformuoti Generalinę prokuratūrą. Dabar matau vien „dūmų uždangą“.

*  *  *

Vadinamoji „dūmų uždanga“ kai kam, matyt, labai reikalinga. Ir greičiausiai net ne viena. Generalinis prokuroras D. Valys rūpinasi per dideliais krūviais, tenkančiais mūsų prokurorams, o šie, pasirodo, net nebandė aiškintis, kuo gi įdomi rusiška organizacija, prisiėmusi atsakomybę už Medininkų aukas. Man regis, lietuviškieji įstatymai įpareigoja patvirtinti arba paneigti pasirodžiusius visus pranešimus apie „prisiimtą atsakomybę“. Pagaliau teisėsaugai gali pritrūkti faktų, leidžiančių patvirtinti arba paneigti „prisiimtos atsakomybės“ tikrumą, tačiau visai ignoruoti tokius pareiškimus – nedovanotinas aplaidumas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija