Stalino asmens sargybinio išpažintis

Gintaras Visockas

Aštuonerius metus Josifą Staliną saugojęs asmens sargybinis Vladimiras Vasiljevas

SSRS diktatorius Josifas Stalinas

Kaip buvo saugomas Stalinas? Ar SSRS diktatorius pagarbiai žvelgė į savo asmens sargybinius? Ar Stalino asmens sargybiniai mėgavosi privilegijomis? Ar tiesa, jog prieš Staliną nebuvo surengtas nė vienas pasikėsinimas? Į šiuos klausimus atsako buvęs Stalino asmens sargybinis Vladimiras Vasiljevas, diktatorių saugojęs aštuonerius metus. Interviu paskelbtas laikraštyje „Soveršenno sekretno“. Interviu autorius – buvusio asmens sargybinio sūnus Andrėjus Vasiljevas. Publikacija pavadinta „Žmogus iš „deviatkos““. Savo skaitytojams pateikiame keletą įdomesnių ištraukų. Ar galima tikėti tuo, ką tvirtina buvęs SSRS saugumietis – tegul sprendžia kiekvienas asmeniškai.

1939-aisiais Vladimirą Vasiljevą pašaukė į Raudonąją Armiją.  Tarnauti iš pradžių teko Felikso Dzeržinskio vardo Ypatingosios paskirties divizijoje. Kodėl pakliuvo būtent į F. Dzeržinskio diviziją, sunku pasakyti. Karinei komisijai, matyt, patiko puikūs fiziniai V. Vasiljevo duomenys.

Pašauktas į RA jaunasis Vladimiras netrukus atsidūrė Suomijos karo fronte. Ten buvo lengvai sužeistas. Antrojo pasaulinio karo metais irgi nesėdėjo užnugaryje. Įgijo neįkainojamos karinės patirties, tačiau turėjo tik seržanto laipsnį. Sulaukti paaukštinimo trukdė išsilavinimo spragos. Prisiminti Antrojo pasaulinio karo metų niekad nemėgo. Sūnui tėra pasakojęs tik tiek, kad apie karą prirašyta daug melo; kad daug nuostolių patirta dėl vadų ir kareivių nepatyrimo; kad būta daug netvarkos, nesusikalbėjimo. Vadinasi, heroizmą skatino ne tiek patriotiškumo, kiek beviltiškumo jausmas. O apie heroiką, jo manymu, iš viso neverta kalbėti. Heroiką sugalvojo tie, kurie karo nematė savo akimis. Knygų apie karą ilgai vengė, skaitė tik tas, kurias parašė buvę kareiviai ir karininkai, kovęsi pirmosiose fronto linijose.

Į klausimą, kodėl 1943-aisiais metais išsikvėpė Vokietijos armijos kovingumas, V. Vasiljevas sūnui yra paaiškinęs maždaug taip: „Vokiečiai palūžo psichologiškai, jie labai daug žudė. O žudyti daug ir ilgai – labai sunku, jei tik tu – ne psichopatas. Štai jie ir pavargo, išsikvėpė...“.

1943 metais V. Vasiljevas išsiunčiamas mokytis į specialiuosius karininkų kursus. Ten pramoko visko: ir topografijos meno, ir sprogmenų gamybos, ir sambo veiksmų, ir šaudymo iš automatų, pistoletų, revolverių... Štai tada viskas ir prasidėjo. Maždaug šimtas būsimųjų karininkų buvo nugabenti į Teheraną saugoti Teherano konferencijos dalyvių. Tarp nusiųstųjų buvo ir V. Vasiljevas. Jis buvo perrengas civiliais drabužais, gavo ginklų. Be fronto nieko nemačiusiam jaunuoliui, šis miestas paliko neišdildomą įspūdį. Miestas didelis, žmonių papročiai visai kitokie nei Rusijoje, apsirengimas – kuo įvairiausias. Tačiau grožėtis Teheranu neteko. Įtampa buvo didelė. Jiems buvo pranešta, esą kontržvalgyba turinti žinių apie galimą pasikėsinimą į konferencijos dalyvius. Pasikėsinimą neva rengia profesionaliai parengti vokiečių diversantai. V. Vasiljevui teko saugoti vilas, kuriose apsistojo JAV, Didžiosios Britanijos ir Sovietų Sąjungos vadovai. Jis privalėjo slampinėti netoli vilų, apsimesdamas atsitiktiniu nuobodžiaujančiu praeiviu, apžiūrinėjančiu miestą. Ten jis pirmą kartą ir išvydo Staliną. Tiesa, iš toli.

Po Teherano konferencijos jo vėl laukė frontas. V. Vasiljevas tarnavo kontržvalgyboje. Apie dešimt kartų parašiutu buvo permestas į Baltarusiją pas raudonuosius partizanus. Padėjo organizuoti vokiečių traukinių sprogdinimus. Po to buvo perkeltas į tuometinę Jugoslaviją vaduoti į apsuptį pakliuvusio Broz Tito. Grupė, kuriai priklausė V. Vasiljevas, išgelbėjo stiprėjantį Jugoslavijos komunistų vadą. Atsidėkodamas Jugoslavijos vadovas jam asmeniškai įteikė ordiną. Tačiau tuo ordinu V. Vasiljevas neturėjo galimybės pasipuikuoti, mat Stalinas rimtai susipyko su Broz Titu ir iš visų, gavusiųjų Jugoslavijos prezidento ordinus, apdovanojimai buvo atimti, t.y. konfiskuoti.

1945-aisiais V. Vasiljevas buvo pasiųstas saugoti Potsdamo konferencijos dalyvių. Jam teko saugoti vilą, kurioje gyveno JAV delegacija. Potsdamo konferencijoje, skirtingai nei Teherane, jau nebuvo sunku, pavojinga ir įtempta. Kontržvalgai jau turėjo šiek tiek laisvo laiko, galėdavo išlenkti ir vieną kitą taurelę. Tačiau alkoholiu nepiktnaudžiavo, nes vadovybė tokių dalykų netoleravo. Tiesa, sykį Geringo viloje, neturėdami ką veikti, pašaudė į vazas, pamiklino ranką. Jei vadovybė būtų sužinojusi, galbūt būtų sulaukę priekaištų, bet nesužinojo.

Vos tik baigėsi Potsdamo konferencija, V. Vasiljevas buvo paskirtas Stalino asmens sargybiniu. Kitaip tariant, pakliuvo į vadinamąjį devintuką – grupę, kuri nuolat būdavo šalia Stalino. Toji „deviatka“, jų žargonu tariant, buvo sudaryta iš septynių asmens sargybinių, grupės vadovo ir vairuotojo. Pasak V. Vasiljevo, asmens sargybinių iš viso buvo 35 karininkai, o išorės sargybinių – dar daugiau. Josifas Stalinas iš viso turėjo 200 sargybinių, kurie nuolat buvo šalia jo. Tuometinis SSRS lyderis daugiausiai laiko praleisdavo Kuncevo viloje. Į ją vedė vienintelis kelias, kuriame dieną naktį patruliavo milicininkų būriai. Miške, supusiame vilą, taip pat knibždėte knibždėjo saugumiečiai. Stalino vila buvo apsupta net dviem aklinais žiedais. Viename žiede, sudarytame iš penkių metrų aukščio tvoros, bėgiojo vokiečių vilkšuniai. Kitas žiedas – tai vadinamasis foto blokas, parsivežtas iš Vokietijos, kurio veikimas nesudėtingas, bet veiksmingas. Nuolat padėtį keičiantys lazerio spinduliai, užkliuvę kad ir už kiškio ar ežio, čia pat duodavo ženklą „aliarmas“. Po to vilą supo dar viena beveik penkių metrų aukščio tvora su angomis šaudymui. Prie kiekvienos angos – po iki dantų ginkluotą saugumietį.

Stalinas nemėgo keliauti. Būdamas Maskvoje jis važiuodavo tik į Kremlių ir atgal į Kuncevo vilą. Daugiau niekur. Važiuojantį į Kremlių ar iš Kremliaus Staliną lydėdavo du šarvuoti automobiliai. Tą maršrutą nuo Kremliaus iki vilos apsaugoti nebuvo sunku. Kebliausia būdavo, kai Stalinas sumanydavo išvykti į Krymą ar Kaukazą atostogų. Tokias išvykas jis rengdavo kartą per metus. Važiuodavo traukiniu. Visos pakeliui pasitaikiusios geležinkelio stotys tuomet būdavo apsupamos saugumo. Visas kelias saugomas milicininkų, kurie būdavo sustatomi maždaug kas kilometrą. Priekyje važiuodavo apsaugos traukinys. Iš paskos – dar vienas apsaugos traukinys. Visi traukiniai, tiek tas, kuriame važiuodavo pats Stalinas, tiek apsauginiai, buvo šarvuoti. Jie turėjo tik vieną silpną vietą – stogą, todėl V. Vasiljevas ir jo komanda labiausiai nervindavosi, kai traukinys turėdavo važiuoti po tiltais. Stalino asmens sargybiniams vadovybė buvo pareiškusi, esą nuo vieno iš tokių tiltų ant traukinio gali būti numesta bomba.

Asmens sargybinių komanda, kuriai priklausė V. Vasiljevas, dėvėjo kariškas uniformas. Visi kiti rengėsi kaip civiliai. Civiliškai apsirengusieji savo automatus slėpė smuikų futliaruose, todėl kartais situacija atrodydavo komiškai: Staliną lydi raumeningi, pasitempę, plačiapečiai... muzikantai.

Pasak V. Vasiljevo, netiesa, kad Stalinas nemėgo prabangos. Dar ir kaip mėgo. Jo rengiamos puotos ir vaišės trukdavo keletą parų. Pats Stalinas alkoholio gerdavo labai mažai – išskirtinai tik raudono sauso gruziniško vyno. Bet svečius versdavo gerti prabangiausius gėrimus iki sąmonės netekimo. Vėliau asmens sargybiniams tekdavo išnešti po stalu besivoliojančius svečius. Stalai visuomet lūždavo nuo įvairiausių skanėstų.

Kartą, nieko neperspėjęs, vienų tokių išgertuvių metu, Stalinas nusprendė paplaukioti garlaiviu po ežerą. Asmens sargybiniai vos spėjo sušokti į kitą garlaivį. Bet garlaivis, kuriuo plaukė sargybiniai, buvo daug lėtesnis ir V. Vasiljevas su ginklo draugais atsiliko nuo laivo, kuriuo plaukė „SSRS generalisimas“. Kaip tik tuo metu kilo didelė audra, garlaivius ėmė rimtai siūbuoti. Bet laimė, laivai neapsivertė ir niekas nenuskendo, o Stalinas nepyko, kad apsauga šį kartą nespėjo paskui jį.

Ar Stalinas sirgo persekiojimo manija? Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Šią mintį nuolat kurstė Lavrentijus Berija. Taip, Stalinas žinojo, kad turi daug priešų, kad daug kas jo nekenčia ir norėtų atkeršyti už nužudytus artimuosius ar prarastą valdžią. Pasikėsinimo į Stalino gyvybę laukta, tam ruoštasi. Niekas net neabejojo, kad į Staliną gali būti bent jau mėginama šauti ar mesti bombą. Taigi nerimo, įtampos būta. Tačiau ar ją galima vadinti paranoja? Kartais susidarydavo toks įspūdis, kad pasikėsinimo labiausiai bijo ne Stalinas, o L. Berija.

Kai kurių konferencijų metu neišvengta kuriozinių nesusipratimų. Štai kad ir iškilmės Didžiajame Maskvos teatre. SSRS lyderį saugojusios tarnybos vadovavosi tokiomis proporcijomis: trys svečiai ir vienas saugumo darbuotojas. Todėl V. Vasiljevui ir jo komandai kartais tekdavo apsimesti net padavėjais. Štai per Stalino septyniasdešimtmečio iškilmes Miša Klopovas iš vadinamosios „deviatkos“ vaizduodamas padavėją negrabiai atidarė šampano butelį ir ... nuo galvos iki kojų aplaistė vieno aukšto pareigūno žmoną, bet dėl to niekas nesupyko ir jokių pretenzijų niekam nepareiškė.

Pasakodamas savo sūnui apie asmens sargybinio subtilybes, V. Vasiljevas pabrėžė, jog laisvalaikio „deviatka“ beveik neturėdavo. Visą laisvesnį laiką surydavo treniruotės, tačiau ilgainiui jie suspėdavo ir paskaityti. Skaitydavo Balzaką, Dikensą, Floberą... Žodžiu, jie nebuvo tie kariškiai, kurie per visą savo gyvenimą tebuvo perskaitę trumpąją komunistų partijos programą ar karinį statutą. Tarp „deviatkos“ narių susiklostė draugiški, bičiuliški santykiai, nebuvo priešiškumo, konkurencijos, apkalbų, skundimų.

Tuo tarpu pats Stalinas į savo asmens sargybinius žiūrėjo greičiau paniekinančiai nei draugiškai, tiksliau, diktatorius „deviatkos“ vyrų tarsi nepastebėdavo. V. Vasiljevas pabrėžė, kad jiems buvo uždrausta kalbinti Staliną, juolab ko nors prašyti. O paprašyti norėjosi daug ko. Pavyzdžiui, geresnių gyvenimo sąlygų. Stalino asmens sargybiniai gyveno lygiai taip pat, kaip ir kiti karininkai: dviejų pereinamų kambarių butas komunaliniame name, bendra virtuvė, tualetas – lauke...

V. Vasiljevas prisimena, kaip saugumas, bandydamas išsiaiškinti, ar jis yra patikimas asmens sargybinis, kamantinėjo jo motiną. Mat 1939-aisiais ji, profesionali siuvėja, buvo pasiuvusi suknelę tuometinio Suomijos ambasadoriaus žmonai. Kai V. Vasiljevas tapo Stalino asmens sargybiniu, motinai teko rašyti išsamų pasiaiškinimą, kodėl siuvo, kaip siuvo, apie ką kalbėjo, kaip susipažino. Pasakodamas sūnui apie savo gyvenimą , V. Vasiljevas ironizavo: dabar Rusijos prezidento asmens sargybiniai gali pakliūti kur tik širdis geidžia – ir į Valstybės Dūmą, ir į banką, o tada – niekur. Ypač jų padėtis pablogėjo po Stalino mirties. Jie visi buvo atleisti. Vos ne su „vilko bilietu“, tad niekur negalėjo įsidarbinti. V. Vasiljevui teko išvykti uždarbiauti į Šiaurę – Magadaną. Taigi jis, aštuonerius metus akylai saugojęs SSRS vadovą, buvo priverstas atsidurti  ten, kur buvo tremiami politiniai kaliniai.

Beje, per tuos metus, kol saugojo Staliną, nebuvo nė vieno pasikėsinimo. Tiesa, viena ypatinga situacija buvo susiklosčiusi. Kartą miške, kur stovėjo Stalino vila, jie sulaikė įsimylėjėlių porelę, bet tai ir viskas. Lygindamas Adolfo Hitlerio ir Josifo Stalino biografijas, V. Vasiljevas pastebėjo, jog į Hitlerio gyvybę bandyta pasikėsinti apie keturiasdešimt kartų, į Staliną – nė karto, nors priešų jis turėjo ne ką mažiau nei Hitleris. Toks skirtumas tik todėl, kad tie, kurie norėjo nužudyti Staliną, buvo tikri, kad pasikėsinimas – neįmanomas. Ir šis įsitikinimas buvo pati geriausia atgrasinanti priemonė. Tačiau buvęs Stalino asmens sargybinis V. Vasiljevas mano, jog kad ir kaip jie atidžiai saugojo Sovietų Sąjungos vadovą, šimtaprocentinių saugumo garantijų nebuvo. Ir negalėjo būti. Nes šimtaprocentinių garantijų niekas negali duoti.

© 2011 „XXI amžius“