Vaikų radiniai

Ančiškio pradinės mokyklos vaikų radiniai Autoriaus nuotrauka

Ančiškio bažnytkaimis, iš trijų pusių supamas miškų, yra Kėdainių rajono pakraštyje, besiribojantis su Panevėžio rajonu. Vietos gyventojai pasakoja, kad apylinkėse gyventa jau senų senovėje, nes laukuose randama senovės žmonių gyvenimo pėdsakų.
Apie Ančiškį yra rašoma 1966 metais išleistos Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos pirmame tome. Jame nurodoma, kad Ančiškio apylinkėse yra senkapis ir 1939-aisiais jame rasta II-IV amžių radinių, kurie yra laikomi Kauno istorijos muziejuje.
Šalia bažnytkaimio yra buvęs žvyrynas. Iš jo kaimo žmonės parsiveždavo gražaus smėlio darželių takeliams prieš atlaidus pabarstyti ar vaikams pažaisti. Kasdami smėlį, rasdavo ir nuo senumo pageltusių kaulų. Kartą senoji Kotryna Rozenbergienė sumanė savo vaikaičiams keletą kibirų smėlio žaidimams parvežti. Bekapstydama atkasė griaučius su moteriškais papuošalais: pusmėnulio formos antkakle iš žalvario ir spiralės formos apyranke. Atrado ir vėl užkasė, nes buvo nuodėmė trikdyti mirusiųjų ramybę. Grįžusi namo, papasakojo šeimos nariams. Nugirdo vaikai, pasiėmė kastuvėlius ir slapta pradėjo aukso ieškoti. Rado surūdijusių geležėlių... Gerai, kad nesunaikino. Nuplovę parsinešė. Vėliau, patarus tėvams, papuošalus jie nunešė į Ramygalos vidurinės mokyklos istorijos kambarį. Tai buvo seniai, daugiau kaip prieš 50 metų. Nuo to laiko žmonės tą vietą pradėjo labiau gerbti, kasdami smėlį būna atidesni. O tų vietų, kur galėjo slypėti daugiau palaidojimų, visiškai nelietė, nes ten - protėvių ramybės vieta. Senesni gyventojai stebėdavosi, kad palaidojimų yra, o išlikusių legendų, padavimų ar šiaip istorinių pasakojimų apie apylinkių praeitį nėra. Išvados kelios - tai galėjo būti kryžiuočių, švedų kruvinų puldinėjimų ar masinių epidemijų - šiltinės, maro - padariniai.
Kolūkių metais dėmesys, pagarba senkapiams buvo beveik užmiršta. Kolūkio pirmininko įsitikinimu, jokių šventų vietų nebuvo, nėra ir nebus. Iš pradžių iš lentų surentė kažkokį balaganą, vėliau pastatė mechanizmus ir pjovė lentas, o dar vėliau šį smėlio ir žvyro plotą ėmė mechanizuotai naikinti - naudoti šiuos gamtos išteklius keliams tvarkyti ir kitiems reikalams. Nukasė visą žvyryną, o kas liko, nustūmė į pelkę. Žodžiu, dabar keliai keleliai rangosi ant mūsų protėvių arba, kitaip tariant, nubarstyti jų kauleliais. Vietiniai žmonės bijojo vadovams priekaištauti arba protestuoti - užsitrauks didelę nemalonę.
Dabar smėlio kalvelės vietoje jau dauba, apaugusi šabakštynais ir virtusi sąvartynu. Tačiau keičiamas požiūris į tai, kas tėviškės žemėje brangintina, nors ir lėtai. Tai prasidėjo atgavus nepriklausomybę. Vaikams nuolat reikia taurių pavyzdžių, gamtos paslapčių, istorinių žinių apie tėviškę, nes blogis nekviestas pats įsiskverbia.
Ančiškio pradinės mokyklos moksleiviams buvo pasiūlyta dalyvauti kraštotyrinėje ekspedicijoje - kitoje Linkuvės upelio pusėje ties Aukštadvariu, išdžiūvusiame neužderėjusių rapsų lauke, paieškoti senienų. Vaikams buvo paaiškinta, kad šiame lauke, kaip ir kituose, gali būti senos gyvenvietės liekanų: įvairių molinių šukių, surūdijusių geležėlių, panašių į strėlių antgalius, kaulų gabaliukų, titnago arba įdomių akmenukų. Iš beveik dešimties vaikų neatsisakė dalyvauti nė vienas.
Netrukus jie su entuziazmu vadovui ėmė nešti savo pirmuosius radinius: koklių gabaliukus, stiklo šukeles, žvėries ar gyvulio baltus dantis, įdomių formų akmenis. Vėliau nuo jų nuvalius žemes, radiniai buvo sudėti į polietileno maišelius. Susidarė keli kilogramai. Vaikai ir vadovas buvo patenkinti - sekmadienio popietė praėjo prasmingai. Kadangi vadovas buvo kraštietis, gyvenantis Vilniuje, todėl pažadėjo radinius parodyti archeologams.
Neilgai trukus Į Ančiškį nuskriejo žinia, jog Vilniaus universiteto Archeologijos katedros darbuotojai nustatė, kad tarp gausių radinių yra keletas glazūruotų koklių likučių, molinių indų šukių, bylojančių, kad šioje vietoje dar prieš maždaug 400 metų būta dvarvietės ar pasiturinčio žemdirbio sodybos. Tai maloniai nustebino visą kaimą. Neužmirškime, kad anuomet visoje šalyje buvo dūminės pirkios, o koklių krosnis buvo didelė prabanga.
Vaikai, patyrę pirmosios ekspedicijos sėkmę, panašiuose tėviškės pažinimo renginiuose pažadėjo dalyvauti ir ateityje, jeigu tik kas juos organizuos.

Algimantas ŽIŽIŪNAS
Kėdainių rajonas

© 2003 "XXI amžius"