"XXI amžiaus" priedas jaunimui, 2003 m. rugpjūčio 22 d., Nr. 8 (45)

PRIEDAI









Lengva būti tokios organizacijos pirmininku

Liutauras Serapinas

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Ateitininkų federacijos keturioliktasis kongresas, pavadintas “Atverkime langus”, įvykęs Kaune liepos viduryje, didele balsų persvara išrinko naująjį pirmininką. Juo tapo Ateitininkų sendraugių sąjungos pirmininkas ir Vilniaus krašto ateitininkų valdybos vicepirmininkas Liutauras Serapinas, ateitininkų darbuose nebe naujokas. Jis dvi kadencijas iš eilės buvo Vilniaus krašto ateitininkų valdybos pirmininkas, keturias kadencijas - vicepirmininkas. Su naujuoju AF pirmininku kalbasi mūsų korespondentė dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ.

Būtų įdomu sužinoti jūsų biografijos vieną kitą svarbesnį momentą.
Gimiau Telšių gimdymo namuose. Ten dabar Telšių vyskupijos ateitininkų centras. Gyvenome vienkiemyje šalia Žemaičių Kalvarijos. Vėliau tėvai persikėlė gyventi į Telšius, paskui - į Klaipėdą. Man teko mokytis Telšiuose ir Klaipėdoje. Baigiau M.K. Čiurlionio meno mokyklą Vilniuje (dabar M.K.Čiurlionio menų gimnazija). Buvau pasirinkęs skulptūros specialybę. Taigi neprireikė didelių apmąstymų, ką studijuoti. Įstojau į Dailės institutą (dabar Lietuvos dailės akademija), baigiau šešis kursus. Diplominis darbas - Naujosios Akmenės bažnyčios altoriaus projektas. Diplominio darbo vadovas - prof. Konstantinas Bogdanas. Toliau - individualus darbas: skulptūros Neringoje, antkapiniai paminklai Žemaitijos ir Suvalkijos miestelių kapinėse, privatūs užsakymai, parodos, bendradarbiavimas su privačiomis galerijomis. Buvau pakviestas dirbti į “ Versmės “ vidurinę mokyklą, pasiūlyta dailės studija. Teko dirbti su neįgaliaisiais vaikais. 2001 metais išleidau į gyvenimą pirmąją abiturientų klasę. Buvau tos klasės auklėtojas. Iš mokyklos perėjau dirbti į “Valstiečių laikraštį“.Ten dirbu vadybininku iki šiol.
Prašytume papasakoti apie savo kelią į ateitininkiją.
Tuometė Vilniaus krašto ateitininkų valdybos pirmininkė Reda Sopranaitė mane pakvietė į moksleivių ateitininkų stovyklą Berčiūnuose dirbti mokytoju. Sutikau, dėsčiau dailę. Net ir šiemet, jau būdamas AF pirmininkas, per atostogas dirbau Berčiūnų ateitininkų stovykloje.
Tai, galima sakyti, kelias fizine prasme. O kaip subrendote ateitininkijai? Kokios asmenybės jums darė didžiausią įspūdį? Kitaip sakant, norėtųsi išgirsti, koks buvo jūsų dvasinis kelias į ateitininkiją?
Užaugau tikinčių žmonių šeimoje: tėvai, abi močiutės, dvi tėvelio seserys - Ievutė ir Genutė. Beje, jos mane parengė Pirmajai Komunijai. Tetos gyveno taip, kaip nurodė Evangelija. Priėmiau jų tikėjimą. Sovietmečiu daugelis mano darbų užsakovų buvo tikintys žmonės, kunigai. Taigi nemažai teko su jais bendrauti.
Dirbdamas su neįgaliaisiais, susipažinau su “Tikėjimo šviesos“ bendruomene. Mokiausi iš jų tikėjimą paversti gyvenimu ir, atvirkščiai, gyvenimą - tikėjimu. Savanoriai uždarame rate vadinami draugais. Jie pasiryžo padėti tėvams, auginantiems neįgalius vaikus: rengia tiems vaikams stovyklėles, išleidžia tėvus į renginius, o tuo tarpu patys prižiūri jų vaikus. Negaliu nepaminėti kai kurių pavardžių. Tai mokytojas Saulius Šopaga, žurnalistas Rytis Renkauskas, dizaineris Simas Gutauskas, mokytoja lituanistė Inesa Vaitkūnaitė - jų daug. Tai nuostabūs žmonės ir geri mano bičiuliai.
Ateitininkai - tai ne tik artimi bičiuliai. Tai ir mano mokytojai, ir broliai, ir seserys, ir vaikai. Petras Plumpa, Vidas ir Loreta Abraičiai, Reda Sopranaitė, Vaidas Vaičaitis, Saulius Girnius, Rokas Tamaševičius, Aliutė Permekova, Dalia Malinauskaitė, Irena Grigalionytė ir kt. Net moksleiviai mane daug ko išmokė. Mano sielovadininkai - Šv. Jono kongregacijos kunigai - vienuoliai, broliai oblatai.
Po mano šeimyninio gyvenimo nesėkmių tikėjimas ir viltis įgavo ypatingą atspalvį, kuris sužėrėjo visomis vaivorykštės spalvomis.
Pakalbėkime apie jūsų apsisprendimą tapti AF pirmininku. Ar tai buvo ilgai brandinta idėja, ar spontaniškai kilęs noras?
Niekada nesirengiau, netroškau, nesvajojau būti AF pirmininku. Asmeninė užduotis - ugdyti jaunimą katalikiška dvasia. Tai išsvajota, išmelsta užduotis. Mano draugai ir bičiuliai ateitininkai tris mėnesius manęs prašė, kad sutikčiau kandidatuoti į AF pirmininkus. Aš jiems atsakydavau, kad mane visiškai tenkina darbas Vilniaus krašto ateitininkų valdyboje. O jie: “Dirbsi tą patį, ką ir dirbi. Mes tave kelsime kandidatu“. Sutikimą daviau, likus vienai dienai iki kongreso. Iš 200 delegatų už mane balsavo 127.
Sulaužėte tradiciją. Iki šiol nuo pat AF atsikūrimo pirmininkais būdavo kauniečiai...
Taip jau atsitiko. AF pirmininku ir vicepirmininkais tapo vilniečiai.
Kas dabar užims jūsų eitas pareigas iki rinkimo AF pirmininku? Tai yra, kas taps Ateitininkų sendraugių sąjungos pirmininku ir Vilniaus krašto ateitininkų valdybos vicepirmininku?
Manau, atsiras kam tęsti pradėtą darbą.
Ateitininkų ideologai - prof. Pranas Dovydaitis, prof. Stasys Šalkauskis, kun. Stasys Yla ir kiti paliko ne tik puikius prisiminimus juos pažinojusiųjų atmintyje, bet ir nemažai rašytinės medžiagos. Kuo jums imponuoja, tarkim, prof. S.Šalkauskio ateitininkų ideologija? Rašydamas šį veikalą, profesorius tikriausiai neįsivaizdavo, kaip atrodys XXI amžiaus Lietuvos visuomenė. Gal ,,ateitininkų ideologija“ paseno?
,,Ateitininkų ideologija” nė kiek nepaseno. Ji dabar aktuali labiau negu bet kada. Anuomet kilusioms idėjoms realizuoti neužteko laiko. Antroji sovietų okupacija nutraukė visų Nepriklausomoje Lietuvoje veikusių organizacijų veiklą. Nelegaliai bandę veikti ateitininkai - turiu omenyje Aušros Vartų kolegiją (jaunimo, daugiausia studentų, katalikiška organizacija, veikusi 1948-1952 metais Vilniuje, Kaune, Šiauliuose - red.) - buvo suimti, nuteisti ir įkalinti lageriuose. Dabar mes turėtume atsigręžti į Nepriklausomos Lietuvos ateitininkų vadų suformuotus aukštus idealus ir kilnius siekius. Juos nurašyti ir padėti į lentyną neturime teisės. Kas kita, būdai ir priemonės, kaip sieksime tų idealų įgyvendinimo. Reikia atsižvelgti į visuomenės poreikius ir mūsų galimybes.
Kalbamės praėjus mėnesiui po AF keturioliktojo kongreso, kai tapote šios organizacijos pirmininku. Nė kiek neabejoju, kad to mėnesio dienos ir naktys buvo skirtos ateitininkų dabarties ir ateities svarstymams. Prašytume tuo pasidalyti su “XXI amžiaus” skaitytojais.
Manau, kad mano kelias į ateitininkiją - dar ne veiklos pabaiga. Šiuo metu esu įsitikinęs, kad neįmanoma sukurti tokios institucijos, kuri jauną žmogų galėtų išugdyti doru, šviesiu, stipriu ir atviru žmogumi. Jei tuo tikėčiau, būčiau utopistas. Tik per asmeninį bendravimą su Dievu ir žmonėmis galima tikėtis gerų rezultatų. Tik savos širdies ugnimi gali gyvenimui prikelti kitą žmogų.
Kyla daug klausimų. Ieškau atsakymų į juos. Ar Švietimo ir mokslo ministerija per savo programas atskleidė ateitininkų asmenybių kredo? Asmenybių, gyvenimo negandų išsklaidytų po pasaulį nuo Laptevų jūros iki Pietų Amerikos palmių. Ar kuopų globėjai suprantami ir toleruojami visose mokyklose ar bent daugumoje jų? Apribojus ir suvaržius užklasinę veiklą, dalis kuopų nustojo veikti.
Ar yra mokyklose programa, kuri vestų jauną žmogų į katalikiškos pilietinės visuomenės kūrimą? Tai, kas daroma, tėra tik fasadinė pusė. Tiems, kurie dirbo ir tebedirba mokyklose, žinoma ir kita reikalo pusė. Pilietinės visuomenės fakultatyvui vadovauja istorijos mokytojai, tuo šiek tiek prisidurdami prie atlyginimo. Į tą fakultatyvą susirenka moksleiviai, kurie nori gauti dividendų, tai yra pagerinti istorijos pažymį. Yra ir labai kilnių mokytojų, bet ne visur jie girdimi. Be dvasinio pamato pilietinis ugdymas pavirsta vertelgiškumu.
Su didžiausia pagarba lenkiu galvą prieš kuopų globėjus ir mokytojus, kurie, aukodami savo laiką ir jėgas, dvasiškai ugdo jaunimą. Mūsų visuomenė susiskaldžiusi, moksleiviai - taip pat. Daug jaunų žmonių nebeturi kilnių idealų, yra pasimetę vertybių pasirinkime. Svarbiausiais visuomenės svertais tapo konkurencija, vartotojiškumas, beatodairiškas pelno siekimas. Kartais atrodo, jog žmonės patikėjo turį vien kūną, kurį reikia visaip puoselėti, tenkinti visas jo užgaidas, patirti kuo daugiau ir kuo įvairesnių kūniškų malonumų. Visa tai atsisuka prieš patį žmogų, užgriūva nelauktos ir netikėtos nelaimės. Iš tiesų juk žmogus turi dar ir dvasią, jam būdingas dvasinis gyvenimas; aktuali yra dvasinės pilnatvės siekiamybė. Taigi norisi klausti: o kur tai, ką įvardijame visaverčiu žmogumi? Koks ateities žmogaus kelias? Yra atsakymas į šiuos klausimus. Tai ateitininkų kredo: “Visa atnaujinti Kristuje”. Tačiau tai neįmanoma be asmeninio atsinaujinimo. Kaipgi galima atnaujinti visuomenę, jei pats nesi atsinaujinęs, neatsikratęs egoizmo, prietarų, nevilties? Asmeninis atsinaujinimas nėra tarsi eilėraštis išmokti ir kasdien kartojami maldos žodžiai. Tai tvirtas priesakas sau ieškoti tiesos, kovoti už silpnesnį ir mylintį žmogų, telkti bendraminčius. Pavieniui esame silpni ir greičiau pažeidžiami. Susibūrę į organizaciją, esame stipresni ir saugesni. Pradėti reikėtų mažiausiais kasdieniais darbais, baigti - kilniais epochos žingsniais.
Dažnai mano draugai dejuoja: ,,Neturiu laiko“. Iš tiesų gyvenimo tempas darosi vis greitesnis. Įsidėmėtini vienos ateitininkės iš Žemaitijos žodžiai: ,,Dievas yra ir laiko Viešpats“. Jei geriems darbams pritrūkstame laiko, vadinasi, nusisukam nuo Dievo.
Ir vėl kyla klausimai. Ar per tuos 90 metų ateitininkija nebuvo Dievo planas? Ar užauginę nuostabias asmenybes, pasireiškusias mokslo, meno ir kitose sferose ir pasirengusias pakelti fizines bei dvasines kančias, atneštas į Lietuvą pusę šimtmečio užtrukusios okupacijos, taip nieko ir nepasiekėme? Neigiamą atsakymą į šiuos klausimus gali duoti tie, kurie nemato ir nenori matyti ateitininkų veiklos rezultatų. Tie, kurie šios organizacijos veiklą nori paversti niekiniu, gyvena užkietėjusioje neapykantoje kitaip mąstančiam, kilniau gyvenančiam, turinčiam daugiau draugų, savyje nešiojančiam Eucharistiją. Visą tą tvirtą dvasinį pamatą turi ateitininkai, įamžinę savo principus: visuomeniškumą, tautiškumą, šeimyniškumą, inteligentiškumą, ir svarbiausia, - katalikiškumą. Buvo laikas, kai principų buvo daugiau. Dar buvo veiklumas. Dabar jis sietinas su visuomeniškumu.
Ateitininkai neturi nei bankų, nei fabrikų, nei parduotuvių. Ir gerai, kad nesame pririšti prie materialinių vertybių. Į organizaciją ateinama ne sau naudos siekti. Viso pasaulio atsinaujinimas - nebus per stipriai pasakyta - kai pasaulis tilps žmogaus širdyje, vaiko akyse. Kokį norėsi matyti pasaulį, tokį ir kursi, toks ir pats tapsi, būsi sukurto pasaulio dalele. Ko labai nori, tą ir turi. Ateitininkų veiklos viršūnė - ugdyti ateitininkų kartas ir šitaip eiti į ateitį, ugdyti kilniausius talentus. Kilniaširdis žmogus gali būti bankininkas ar taksistas, didelės įmonės vadovas ar kunigas, vienuolis. Dažnai minime jau mirusį sendraugį dr. Adolfą Damušį. Jo gyvenimas mums yra gražus pavyzdys. Prisimename Sibiro gulaguose nukankintą ateitininkę Adelę Dirsytę, taip pat nacių į konclagerį išvežtus šviesiuosius kunigus Alfonsą Lipniūną ir Stasį Ylą. Okupantų nugramzdinti į patį baisiausią šios žemės pragarą, kurį dabar vadiname nužmoginimo fabriku, jie sugebėjo kilti dvasia patys ir kelti kitus. Pragaro vartai jų nenugalėjo. O kiek nežinomų šventųjų, išugdytų ateitininkijos! Jie savo šventu gyvenimu švietė ir tebešviečia Lietuvos miestuose ir kaimuose. Lengva būti tokios organizacijos vadovu, kai yra į ką atsiremti.
Kokios institucijos galėtų padėti ateitininkamsi įgyvendinti svarbiausiąjį kredo : “Visa atnaujinti Kristuje?”
Manyčiau, kad verta sujungti Bažnyčios, mokyklos, šeimos ir visuomenės jėgas, įtraukti atskirų profesijų žmonių pajėgas jauno žmogaus neformalaus ugdymo darbe, o svarbiausia šiame darbe - atverti savo širdį Kristui. Jis geriausias mokytojas ir bičiulis. Kristus atnaujina pasaulį, pasinaudodamas net mūsų silpnomis pajėgomis. Mes su džiaugsmu ir viltimi renkamės atpirkimo vaisius!
Dėkojame už nuoširdų pokalbį, linkime vilčių ir lūkesčių išsipildymo, taip pat Dievo palaimos.

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija