„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2006 m. kovo 17 d., Nr. 3 (76)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

„Dienos centras – tai Dievo dovana“

Benjaminas ŽULYS

Senamiesčio vaikų dienos
centro direktorė Olga Kazlienė
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Tūkstančiai nelaimėlių

Tikriausiai nereikia aiškinti, kad vaikai – mūsų šalies, visų mūsų ateitis, į kurią remiasi ši diena su savo siekiais, darbais, taip pat ir su savo skausmais bei rūpesčiais. Vienas tų rūpesčių – socialinės rizikos grupės arba vadinamosios asocialios šeimos, kuriose girtaujama, triukšmaujama, kitaip amoraliai elgiamasi. O dažnoje jų auga vaikai, kurie visa tai regi, ne vienas dargi patiria smurtą, psichologinę ir fizinę prievartą. Kai kurie vaikai verčiami eiti į gatves elgetauti, o surinktus centus atiduoti girtuokliams tėvams, kad jie vėl galėtų smagintis pilstuku ar kitais kvaišalais. Kiti vaikai patys eina prašyti išmaldos, nes dažnai būna alkani, nuo girtaujančių tėvų ir jų sugėrovų užkandos jiems mažai kas lieka. Tai – ne dabartinės mūsų gyvenimo tikrovės juodinimas, o tiesa, kurią tenka pripažinti.

Apie tai kalbamės su Kauno viešosios įstaigos „Senamiesčio vaikų dienos centras“ direktore Olga Kazliene. Ji – ir Lietuvos vaikų dienos centrų asociacijos vadovė, tad gerai žino ir visos šalies situaciją. Štai tik vienas kitas sausas, bet išraiškingas skaičius. Praeitais metais Lietuvoje tūkstantis vaikų iki keturiolikos metų amžiaus padarė nusikaltimus, kurie apiforminti policijoje. Iš viso net penki tūkstančiai nepilnamečių padarė vadinamųjų įskaitinių nusikaltimų. O kiek jų dar neužregistruota, galima tik spėlioti. Šalyje gyvena apie 17 tūkst. socialinės rizikos šeimų, kuriose auga apie 37 tūkst. vaikų. Vien Kauno apskrityje tokių šeimų esama apie 4000, kuriose auga apie 6000 vaikų – tai didžiausias rodiklis tarp visų apskričių. Per metus beveik trys tūkstančiai vaikų netenka tėvų globos, vaikai apgyvendinami įvairiose globos institucijose, jiems ieškoma sąžiningų globėjų.

O.Kazlienė pastebi, kad asocialaus gyvenimo, vaikų nepriežiūros reiškiniai suaktyvėjo, deja, po nepriklausomybės atkūrimo. Tai vėlgi neprimestinė nuomonė. Įsivyravus ir toliau plėtojantis rinkos ekonomikai, išaugus konkurencijai, daug įmonių bankrutavo, atsirado nedarbas, daug žmonių, ypač – neturinčių patikimos specialybės, išsilavinimo, vyresnio amžiaus, atsidūrė už įmonės vartų. Bedarbio pašalpos mažai gelbėjo ir ne vienas ypač silpnesnės valios, netvirtų dorinių įsitikinimų žmogus ėmė slysti nuošalėn. (Nors skelbimų, siūlančių įvairų darbą, atrodo, yra apsčiai...) O tai pirmiausia atsiliepė vaikams.

Direktorės nuomone, ilgą laiką mūsų valdžios vyrai ir moterys šiai skaudžiai problemai skyrė mažai dėmesio. Vargu ar galėjo ir gali gelbėti vienkartinės labdaros akcijos, dovanėlės, panašūs dalykai. Reikia nuolatinio rūpesčio, kad vaikas būtų nors šiek tiek užtikrintas dėl duonos kąsnio, žinotų, kad šiandien ir rytoj turės ko pavalgyti, kad bus aprengtas padoresniu rūbu, apautas ir, kas ypač svarbu, turės savo tikrus namus, juose – artimus žmones. Kaip sakyta, daug kur taip nėra.

Taip Kauno senamiestyje, M.Daukšos gatvės 52-uoju numeriu pažymėtame pastate, atsirado Vaikų dienos centro namai. Pradžia buvo žymiai anksčiau.

Bene pirmiausia dėmesį į vaikų nepriežiūrą, kitus doros, materialinius skaudulius atkreipė bažnytinės institucijos. Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus iniciatyva buvo suburta nedidelė geranoriškų žmonių komanda, kuri pasiryžo pagelbėti nelaimingoms šeimoms. Aktyviai įsitraukė „Caritas“ (O.Kazlienė kurį laiką buvo šiuo pavadinimu ėjusio žurnalo redaktorė), pavyko sudominti miesto savivaldybės, jos padalinių vadovus, Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistus, kitus žmones. Neraginami prisidėjo Kauno kunigų seminarijos klierikai, kurie ir dabar bendradarbiauja Centro veikloje.

Pirmiausia buvo surastos kuklios patalpos šalia Arkikatedros Bazilikos. Čia vaikai gavo pavalgyti, galėjo ruošti pamokas. Vaikų buvo 25, tačiau poreikis augo. Vėliau įstaiga persikėlė į kitas, erdvesnes, patalpas.

Jau tuomet buvo aišku, kad duoti vaikams pavalgyti, sudaryti sąlygas pamokoms ruošti – ne viskas, to nepakanka. Veiklos erdvė išsiplėtė: tai vaikų dorinis, katalikiškas, kultūrinis auklėjimas, pratinimas dirbti nors kuklų, bet atsakomybę, pareigingumą skatinantį darbelį pačiame Centre. Pagaliau ir aktyvi veikla su tų vaikų tėvais, kas buvo ir tebėra ypač nelengva. Šiam darbui atsirado galimybės, kai Kauno arkivyskupija paskyrė erdvias patalpas minėtame pastate senamiestyje. Arkivyskupijos kurija tas patalpas prižiūri, moka už komunalinius ir kitus patarnavimus, o miesto savivaldybė kelioms čia dirbančioms specialistėms moka atlyginimus. Finansiškai ir kitais būdais Centrą remia „Caritas“, pavieniai asmenys, kai kurie rėmėjai iš užsienio. Vieni jų – Vokietijos Vechtos katalikių moterų draugija, Hamiltono (Kanada) vaikų dienos centro komitetas. Taip tarsi po grūdą surenkamas aruodas pinigėlių įvairiapusei Centro veiklai. Tiesa, iš pradžių manyta į jį priimti vaikus iš senamiesčio, tačiau dabar neatstumiami ir kitų miesto vietovių vaikai. Nes svetimo skausmo nebūna.

Ne smerkti, o padėti

O.Kazlienė sako, kad vaikus reikia suprasti. Jie negimė apsileidę, agresyvūs, pikti, uždari, pagiežingi, vagiliautojai. Šios ar kitos blogybės sukerojo jiems gyvenant su girtuokliais, amoralaus elgesio tėvais, tarp nešvarumų, blakių, tarakonų, nuolatinių barnių ir keiksmų, kai buvo dažnai ujami, stumdomi, kitaip skriaudžiami, seksualiai išnaudojami. Centro specialistės gali papasakoti ne vieną atvejį, kai vaikas nakčiai išvaromas nakvoti į laiptinę ar kitur, nes mama tuo metu namie „dirba“ ir jai nevalia trukdyti.

Gyvendami pasibaisėtinomis sąlygomis, vaikai tampa nusikaltėlių aukomis ir patys gali lengvai tapti nusikaltėliais. Dažnai jie turi bendravimo, emocinių problemų, vartoja narkotikus, alkoholį, dar vaikystėje įgyja nevisavertiškumo kompleksą, blogai lanko mokyklą, moksle atsilieka nuo bendraamžių.

„Kiekvienas žmogus gimsta laimei, – įsitikinusi O.Kazlienė. – Mes siekiame nors kiek vaikus priartinti prie tos būsenos ...“

Centre nuolat lankosi apie 60 vaikų, be to, Centro akiratyje 75 suaugusieji – tėvai arba globėjai, kuriems reikalinga dorinė, psichologinė pagalba.

Vaikas paprastai nukreipiamas mokyklos, policijos ar kai kurių kitų žinybų pastangomis arba elgetaujantį, benamį gatvėje, pakiemiuose pastebi ir geranoriškai į Centrą atveda karitietės, Centro darbuotojos, jų talkininkai ar šiaip geros valios žmonės. Kitas žingsnis – apsilankymas vaiko šeimoje. Dažnai tokiuose namuose, kaip minėta, būna baisios gyvenimo sąlygos. Socialinės darbuotojos Gerda Petrauskaitė, Daiva Stumbrienė ir pati direktorė galėtų nemažai papasakoti apie tokias šeimas, jose augančius vaikus.

Vaikų dienos centre vaikai maitinami, čia jie ruošia pamokas, turiningai leidžia laisvalaikį, tik nenakvoja. Centras teikia vadinamąją dieninę priežiūrą, papildomas paslaugas, sukurtas taip, kad būtų patenkinti esminiai vaiko poreikiai, kurių neįstengia duoti šeima. Ir sykiu yra remiama šeima, gerinant tėvystės ir motinystės įgūdžius jų pačių namuose ir Dienos centre. Tėvai kviečiami pabendrauti prie arbatos puodelio nevaržant jų sausais teoriniais pamokymais, o stengiamasi kalbėti apie darnią šeimą, Dievo meilę, pagarbą šeimai, vaikams. Negalima teigti, kad tai ir kitos bendravimo su tėvais formos visuomet neša vien sėkmę. Anot O.Kazlienės, tai netrumpas procesas, reikalaująs tėvų geranoriškumo, nusiteikimo, Centro darbuotojų, kitų specialistų kantrybės.

Kelios Centro darbuotojos sunkiai pajėgtų susidoroti su milžinišku krūviu, kurį prisiėmė. Joms talkina septyniolika savanorių bei studentai iš Kauno aukštųjų mokyklų, Kauno kunigų seminarijos, jaunimo organizacijos „Patria“, kai kurie studentai čia atlieka praktiką. Pagal sutartis čia dar dirba psichiatrai, psichologai, gydymo įstaigų specialistai. Darbo užtenka visiems.

Per beveik šešerius šios organizacijos metus jau susiformavo tvirtos veiklos tradicijos, kurios ir toliau plėtojamos, ieškoma naujų jų raiškos formų. Čia veikia trylika įvairių būrelių, ratelių, vaikų užimtumo grupių: dailės ir darbelių, floristikos, estetinio lavinimo, darbščiųjų rankų, moderniųjų šokių, muzikos, dvasingumo, dailės, sporto ir kt. Labai veiksminga dailės terapija. Kaip sakė O.Kazlienė, ši meno veikla sėkmingai taikoma vaikams, kurie yra patyrę psichologinį, emocinį, seksualinį smurtą. Dailė kartu su muzika gydo vaikų emocijas, jausmus, mintis, net fizinį kūną. Čia daug dėmesio skiriama saviraiškai, o ne tam, kad būtų sukurtas „geras“ darbas. Tapymas padeda vaikams labiau pasikliauti savimi, geriau save vertinti.

Socialinė darbuotoja G.Petrauskaitė vadovauja dvasingumo būreliui. Užsiėmimų metu ji aiškina vaikams, kad Dievas juos tikrai myli ir iš Jo galima sulaukti daug malonių. Šį būrelį vaikai mėgsta, noriai lanko, dargi nupiešė piešinių apie Dienos centrą, apie Dievo meilę. Viename tokiame piešinyje vaikas užrašė: „Mūsų Dienos centras – tai Dievo dovana.“ O.Kazlienė susijaudinusi sako: „Ar reikia mums didesnio įvertinimo?“ Dauguma užsiėmimų vyksta Centro koplytėlėje, čia aukojamos ir šv. Mišios.

Vaikai dalyvauja įvairioje Centro buities ruošoje. Jie plauna indus, atlieka kitus nesudėtingus darbelius. Tai skatina pareigingumą, atsakomybės jausmą, įgyjami darbo įgūdžiai. Direktorė įsitikinusi, kad vaikų už blogus darbus peikti, barti, žeminti negalima, o tik patarti. Užtat už gerą darbą būtina pagirti.

Visi tėvai pasirašė su Centru sutartis, jog jie prižiūrės, kontroliuos, kad jų vaikai lankytų mokyklą, kad iš jos ar iš Centro laiku grįžtų namo. Ne vienas tėvų, nors nelengvai, metė girtuoklystę, ėmė, nors už minimalų atlyginimą, dirbti, ėmė labiau domėtis savo vaikais.

Vaikui reikia savo šeimos

O.Kazlienė su džiaugsmu prisimena, kaip ji namuose aplankė vieną buvusią asocialią moterį, kuri neseniai pagimdė dukrelę. Rado ją džiaugsmingai nusiteikusią. „Dėkui, kad man jūs padėjote...“ – kėlė dėkingumo kupinas akis į direktorę. Vėliau ji prisipažino: „Kaip aš gyvenau anksčiau, mažai pamenu, nes dažnai būdavau neblaivi...“

Kaip sakyta, į šį Vaikų dienos centrą sueina ir kitų šalies šio profilio įstaigų veiklos gijos. O.Kazlienė ir kiti specialistai pataria, kaip steigti tokius centrus, kaip organizuoti jų veiklą. Ji rengia seminarus, konferencijas, pati būna visų įvykių sraute. (Nenorėjau užduoti banalaus klausimo, iš kur tiek jėgų, energijos, laiko...) Buvo atvykę konsultuotis specialistai iš Baltarusijos, kitų užsienio šalių. O kartą O.Kazlienė buvo pakviesta pasidalyti patirtimi į Maskvą. Ten, konferencijoje, vienų vaikų namų direktorė pasigyrė, kad tie namai plečiami, kad vaikai ją, direktorę, vadina mama. Bet O.Kazlienės tokie dalykai visai nedžiugina. Jos įsitikinimu vaikai privalo turėti tikrus, o ne valdiškus namus, tikrus, o ne valdiškus tėvus, vaikai turi gyventi savo šeimoje. Patirtis byloja, kad ir kokie būtų tėvai, vaikams jų reikia, jie juos myli ir jų gaili. Vaikui reikia savo šeimos. Kol kas taip nėra ne vien tolimoje Rusijoje, bet ir pas mus. Veikia vaikų globos namai, kitos panašios įstaigos. Aišku, ne iš gero...

Senamiesčio vaikų dienos centro direktorė O.Kazlienė įsitikinusi, kad mūsų visuomenė anksčiau ar vėliau pakils iš dvasinio nuopuolio. Pirmiausia tai atsilieps vaikų gyvenimui.

Centro planuose – atidaryti paruošiamąją mokyklai grupę, į kurią bus priimamai vaikai, nelankantys darželio arba vyresni, visai nelankę mokyklos. Taip pat numatoma švęsti vaikų gimimo dienas, šeimos, Velykų, Kalėdų šventes, rengti ekskursijas, stovyklas.

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija