Kodėl lietuvaičiai negrįžta kartu su paukščiais?

Saulė vis kaitriau šildo mūsų tėvynę, grįžta paukščiai iš šiltųjų kraštų. O kaip tai džiugina, – ir širdį ir ausį!, – net hiperbolizuotas plasnojantis gripas pamirštas. Bet ne apie tai norėtųsi diskutuoti. Svarbiau, jog tūkstančiai lietuvių dirba užsienyje ir net neketina grįžti. Perspektyviausias jaunimas kuria šeimas, ima paskolas ir perka namus – gaila, bet ne Lietuvoje, o svetur. Senasis Albionas, Jungtinės Valstijos, galingos Europos šalys stiprina savo ekonomiką pareigingais darbininkais, atvykusiais iš šalies, kur, kaip Vulfstanas rašė, – kilmingieji geria kumelės pieną, o vergai – midų.

Kaip IX amžiuje, taip ir XXI amžiuje Lietuvoje labai ryškus skirtumas tarp visuomenės grupių. Vyriausybė geriausiu atveju padidina minimalų darbo užmokestį. Gaunantiems mažą atlyginimą žmonėms tai – ne išeitis, o disponuojantiems didelėmis pajamomis tokia valstybės politika neturi įtakos. Kodėl nepagalvojama, jog, pakėlus neapmokestinamą minimumą, mažas ir vidutines pajamas gaunančių asmenų materialinė padėtis pagerėtų? Džiugu, kad bent, norint įsivesti eurą, verslininkams taikomi moraliniai varžtai, o Lietuvos banko ekspertai rimtais argumentais bando įtikinti Europos komisarus, jog infliacija neviršija leistinų ribų. Jeigu jiems nepavyks – bendra Europos valiuta mums dar bus nepasiekiama, o Lietuvai jos reikėtų.

Nesakau, jog Vakarų Europoje, Amerikoje viskas gerai. Visi žinome, jog ten nėra lengva įsidarbinti, o dirbti – dažnai daug sunkiau. Tai vis dėlto kodėl lietuviai vis dar išvažiuoja? Kodėl ten lieka, kai Lietuvai taip reikia kvalifikuotų specialistų? Atsakymas nevienareikšmis. Galbūt tos valstybės labai svetingos, gal ten tiesiog daug paprasčiau gyventi gerai, o gal kitos vyriausybės tiesiog labiau vertina savo piliečius? Štai Kauno ir dar kelių Lietuvos miestų situacija tokia: visi sąžiningai mokėjo mokesčius – pašte, banke, internetu – kur kam patogiau. Bet dabar už mokesčio įmoką kasos priverstos imti daugiau, nei paslauga kainavo anksčiau. Savivaldybės įmonė „Kauno vandenys“ tiekia viešąją gėrybę – kasdien naudojamą ir vartojamą vandenį – ir siekia kuo didesnio pelno. Minėta įmonė ne tik nesutinka panaikinti įmokos už sąskaitos priėmimą, bet dar ir skaičiuoja, jog, net įvedus planuojamą abonentinį mokestį, jai lėšų neužteks. Tai ar gerai, kad įmonė, kurios pagrindinis tikslas neturėtų būti pelnas, vis dėlto jo siekia? Vanduo žmogui – būtinybė! Juk tada kaip atrodo: neturi lėšų – nenaudok vandens?

Taigi kas mūsų piliečiams belieka – vargas ir gyvenimą sunkinantys įstatymai tėvynėje ar bent penkis kartus didesni atlyginimai svetur ir efektyvesnė valstybių politika dirbančiųjų atžvilgiu? Pagalvojus apie stabilų materialinį gyvenimą, nors ir kitoje šalyje, – labai paprasta užsisakyti lėktuvo bilietą ir jau po kelių valandų išlipti mieste ant Temzės krantų ar šalyje prie Atlanto.

Prisimenu, per Naujuosius metus draugė sveikinime taip rašė: „Metai – tai paukščiai. Paukščiai sugrįžta, o metai – ne“. Tuomet ji man palinkėjo visuomet išlikti paukščiu, bet ne todėl kad jie grįžta, o todėl, kad visuomet turi norą skristi... Žinote, ir skrisiu! Jau trečią kartą, nes ten jaučiuosi sava. Nes ten plačios šypsenos ir tikri išpardavimai, ten kuo linksmiausios pramogos ir neapsakomai gražiai sutvarkyti parkai, ten milijonai žmonių gatvėse piko metu ir daugybė dviratininkų, bandančių greičiau įveikti automobilių spūstis. Ten bet kurią minutę, pakėlę galvą į dangų, pamatysite didžiulį metalu blizgantį paukštį, kuris atskraidina dar daugiau žmonių – lietuvių, lenkų, korėjiečių, brazilų... Pažvelgsi į metro prieigas – tie patys, kurie prieš dieną buvo tarp dangaus ir žemės, šiandien jau skuba į darbą. Skrisiu, brangieji mano, nes ten vyriausybė rūpinasi žmonėmis, nes universitetuose nevėluoja pateikti egzaminų tvarkaraščių, nes ten važinėja dviaukščiai autobusai, nes ten gyveno princesė Diana... Skrisiu ne todėl, kad reikia, skrisiu todėl, kad noriu! Kaip politikė – krikščionė demokratė – noriu pamatyti kitokį gyvenimą, kur nereikia prašyti tėvų pagalbos, kur net ir po sunkiausių darbų lietuviai susiburia nuoširdžiai maldai ir skambiai giesmei mažoje, savoje bažnyčioje. Skrisiu, bet grįšiu. Paukščiai grįžta pavasarį – aš grįšiu rudenį... Būsiu laiminga – ir Londone, ir Kaune.

Ina KUNAVIČIŪTĖ,
LKD Kauno jaunimo sekcijos narė

© 2006 „XXI amžius“