„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2006 m. liepos 14 d., Nr. 7 (80)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ateitininkams – apie kunigo misiją

Bronius VERTELKA

Iš kairės: kun. Žydrūnas Vabuolas,
klierikai Sigitas Markevičius
ir Mindaugas Mizaras
bei diakonas Algirdas Toliatas

Pabendrauti su Panevėžio miesto ateitininkais vieno sekmadienio popietę į Aukštaitijos sostinę užsuko Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos auklėtojas kun. Žydrūnas Vabuolas, diakonas Algirdas Toliatas, klierikai Mindaugas Mizaras ir Sigitas Markevičius. Susitikimas vyko Kristaus Karalius Katedros parapijos salėje.

Katalikiškoje šeimoje augęs M.Mizaras pasakojo apie savo kelią į kunigų seminariją. Vieną vasarą tėvai jį nusprendė išsiųsti stovyklauti į katalikiško jaunimo stovyklą Tauragnuose. „Ar tik ten neteks gyventi vienuolyno sąlygomis“, – vykdamas galvojo paauglys. Naujoje aplinkoje jam neatrodė baisu, netgi patiko. Įstrigo stovykloje vadovu dirbusio vieno kunigo šventumas.

Ne iš karto Mindaugui tapo aišku, jog jo gyvenimo tikslas – būti dvasininku, eiti kartu su tikinčiaisiais, tapti jų vedliu. Vaikinas patarnaudavo šv. Mišiose. Tai buvo gilių apmąstymų metas, tai buvo kaip kopimas į statų ir slidų kalną, kurį įveikti pasirodė ne taip lengva.

Algirdo Toliato mama daug dirbo, rašė doktoratą, todėl artimesni vaiko ryšiai buvo su senele. Vilniuje augęs Algirdas buvo nutolęs nuo tikėjimo. Mokydamasis dvyliktoje klasėje ir išėjęs su draugu pasivaikščioti po miestą sykį sutiko jauną ir patrauklią merginą. „Tai mūsų naujoji tikybos mokytoja“, – tarstelėjo bičiulis. Tada jis lankė etikos pamokas. O naujoji mokytoja mokinius tiesiog traukte traukė. Algirdas susimąstė: kodėl žaviai atrodanti, dažnai besišypsanti ir humorą mėgstanti mergina pasirinko dėstyti tikybą ir ar taip nesugadino sau gyvenimo? Dvyliktokas bandė su ja ginčytis, užduodavo jai netikėčiausių klausimų. Mokytojos tai nesuglumindavo: ji sugebėjo suintriguoti. Jos pasakojimai apie Dievą būdavo pakankamai įdomūs. Ir Algirdo dvasiniame pasaulyje vyko pokyčiai. Dievą jis pajuto esantį savyje. Taip jaunuolis atrado džiaugsmą, ramybę, pajuto nuo Viešpaties sklindančią šilumą. Miela tapo lankytis bažnyčioje. Stoti į seminariją Algirdą pakvietė vienas bičiulis. Ten jis pamatė milžinišką biblioteką. Ir visos knygos joje – apie Dievą. Niekada vaikinas nepagalvojo, kad tiek daug apie Jį gali būti prirašyta. Lankydamas paskaitas, jautė, jog čia yra laukiamas ir reikalingas. Čia viskas buvo tikra.

Klierikų atvirus pasakojimus papildė kun. Žydrūnas Vabuolas. Jis teigė, jog netikintis nesupras kunigystės, vienuoliško gyvenimo. Pats žmogus turi atsiliepti į Dievo šaukimą. Tam reikia turėti drąsos, tačiau būtina patikėti tokiu kvietimu. Viešpats pažįsta visus, ir Jis pats renkasi, kam suteikti savo pašaukimą. Kai ką gąsdina, kad klierikas turi atsisakyti šeimos, jis privalo laikytis seminarijoje nustatytos dienotvarkės, ne kada nori gali išeiti iš jos. Kun. Ž.Vabuolas kalbėjo, jog atsisakydamas šeimos kunigas gauna šimteriopai daugiau nei praranda. Jis įgyja parapiją – savo vaikus, nuo jauniausio iki seniausio. Kunigas turi laimę klausytis išpažinčių. Jam duota galia atleisti nuodėmes. Kad būtum kunigu, nereikia mokėti penkių kalbų, mokėti groti penkiolika muzikos instrumentų ar jau turėti aukštąjį išsilavinimą. Dievas pasirenka kunigais paprastus žmones.

Panevėžys

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija