Šeimos išlikimas – tai maldos smagračio sukimasis

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Prasidėjęs rengimasis artėjančiam Švč. M.Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų Jubiliejui (be kitų dalykų, jo programoje numatyta ypatingą dėmesį skirti šeimų ugdymui) yra gera proga bent tam tikru aspektu prabilti apie mūsų visuomenės šeimas, kurios dažnai balansuoja tarsi ant peilio ašmenų – vienos šeimos (iškilus didžiulėms tarpusavio problemoms) vis dėlto stengiasi rasti būdų ir priemonių susitaikyti bei viską pradėti iš naujo, o kitos visiškai nusivilia ir, deja, krenta į gilią skyrybų duobę, patirdamos visišką šeimos sudužimą.

Daugelio šeimų svarbiausioji skyrybų priežastis – tai egocentrizmo įsigalėjimas, kai sutuoktiniai kaskart labiau ieškodami savo asmeninės naudos ir vis mažiau gerbdami vienas kitą vis dažniau patys įsiskaudina, ir tuomet prapliumpantys pikti kaltinimai ar net smurtiniai veiksmai visiškai suardo jų šeimos narių santykius.

Kaip moko „Katalikų Bažnyčios katekizmas“, „tikėjimo požiūriu ši skaudžiai patiriama netvarka kyla ne iš vyro ir moters prigimties, ne iš jų santykių prigimties, bet iš nuodėmės. Pirmosios nuodėmės, nutraukusios ryšį su Dievu, pirmoji pasekmė buvo pradinės vyro ir moters vienybės iširimas. Jų santykius sudrumstė abipusiai priekaištai; jų tarpusavio potraukis, paties Kūrėjo dovana, pavirto noru valdyti ir geismu; gražųjį vyro ir moters pašaukimą būti vaisingiems, daugintis ir pripildyti žemę aptemdė gimdymo skausmai ir prakaitu uždirbama duona.“

Ačiū Dievui, kad Jo nuolat veikianti malonė tolydžio beldžiasi į kūrinijos viršūnę – vyrų ir moterų protus bei sąžines ir nesiliauja jiems primindama, kad vadovavimasis emocijomis veda į aklavietę, o štai pykčiu alsuojančių jausmų atmetimas ir tam tikras stabtelėjimas, idant leistume Viešpačiui (per malonės kupiną valandėlę) mumyse įjungti krikščioniško mąstymo variklį, suteikia mums puikų šansą pradėti tikro susitaikymo su savimi, artimu ir pačiu Dievu darbą, kad pražystume nauju gyvenimu Kristuje.

Ši šeimos iliustracija tepadeda ir kitoms šeimoms ryžtingiau žengti tikro atsivertimo taku. Vienoje šeimoje augo sūnus, vardu Emilis. Jis dažnai ginčijosi su savo tėvu. Vieną dieną, kai jam buvo septyniolika, jie ypač smarkiai susiginčijo. Emilis tarė savo tėvui: „Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs taurę. Aš išeinu ir niekada nebegrįšiu!“ Jis nuėjo į savo kambarį ir susikrovė krepšį. Motina maldavo sūnų pasilikti, bet jis buvo per daug įpykęs, kad klausytųsi. Emilis paliko ją verkiančią tarpdury.

Eidamas pro kiemo vartus jis išgirdo savo tėvą, šaukiantį jam: „Emili, žinau, kad didžia dalimi dėl tavo išėjimo esu kaltas aš. Tikrai dėl to gailiuosi. Noriu, kad žinotum, jog jei kada norėsi grįžti, visada esi laukiamas. Ir aš pasistengsiu būti tau geresnis tėvas. Noriu, kad žinotum, jog tave myliu ir visada mylėsiu.“ Šiuos žodžius ištaręs, jis nuėjo su žmona melstis už savo klajoti nusprendusį vaiką.

Emilis nieko neatsakė, nuėjo į autobusų stotį ir nusipirko bilietą į tolimą kelionę. Sėdėdamas autobuse ir žvalgydamasis pro langą jis galvojo apie tai, ką jam, paliekančiam gimtuosius namus, pasakė tėvas. Jaunuolis pradėjo suvokti, kiek daug drąsos ir kiek daug meilės prireikė jo tėvui pasakyti tai, ką jis pasakė. Tėvas atsiprašė. Jis pakvietė jį grįžti ir pasakė žodžius: „Aš tave myliu“.

Emilis suprato, kad kitą žingsnį turi žengti jis, ir tai vienintelis būdas susitaikyti su savimi, pademonstruoti tėvui tokią pačią brandą, gerumą ir meilę, kokią tėvas parodė jam. Jis išlipo iš autobuso, nusipirko bilietą atgal ir leidosi namo.

Parvyko truputį po vidurnakčio, įžengė į namus ir įjungė šviesą. Supamojoje kėdėje, panarinęs galvą, sėdėjo tėvas. Pažvelgęs ir pamatęs savo sūnų, jis pakilo nuo kėdės, ir jiedu metėsi vienas kito glėbin. Vėliau Emilis sakys: „Tie paskutiniai namuose praleisti metai buvo laimingiausi mano gyvenime.“

Tai buvo tėvas, kuris, nugalėjęs pyktį ir pažabojęs išdidumą, ištiesė pagalbos ranką savo sūnui, nelaukdamas, kol jis prisijungs prie to gausaus prarastųjų jaunuolių būrio, kurie susiformavo iš susiskaldžiusių šeimų bei sudužusių namų.

Visai neseniai susipažinau su viena dar jauna parapijiečių pora, kurie abu yra karštos dvasios tikintieji, trokštantys apaštalauti tarp šeimų. Gan iš ilgo su jais pokalbio supratau, kad jei būtų daugiau tokių sutuoktinių, kurie net nakties metu sutartinai kelia savo maldingas širdis į Viešpatį ir Dievo Motiną, tada mums netektų abejoti dėl mūsų tėvynainių antgamtinės ateities gerovės. Tuomet pasiaukojusių krikščioniškų šeimų gyvo tikėjimo liudijimai ir jų nuoširdžios maldos tikrai labiau prisidėtų palaimingai realizuojant visus Aukščiausiojo planus Žemėje ir Amžinybėje.

Viešpatie Dieve, pasinaudodamas didžia šlovingosios Dangaus Karalienės – Marijos bei visų šventųjų tarpininkavimo tarp Jėzaus ir žmonių malone, taip pat visų uolių krikščionių suvienytų maldų ir įvairių aukų atnaša, drįstame su tikėjimu melsti: pirmiausia perkeisk ir sutaikyk tas šeimas, kurių bent vienas narys deda visas pastangas, idant jo namiškiai pagaliau patirtų niekada neblėstantį tarpusavio susitaikymo džiaugsmą.

© 2007 „XXI amžius“