Santuokos kriziø periodai

Dþiuljeta Kulvietienë

Psichologë-psichoterapeutë Viktorija Grigaliûnienë Rièardo Šaknio nuotrauka

Vyro ir moters psichologija yra labai skirtinga. Kad ir kokia ji bûtø, vyras be moters negali nugyventi ðioje þemëje, ir moteris be vyro – taip pat

Kauno Paminklinës Prisikëlimo baþnyèios konferencijø salëje psichologë-psichoterapeutë Viktorija Grigaliûnienë skaitë paskaità „Ðeimos kriziniai periodai“.

Pradþiø pradþia rojuje

„Dievas sukûrë þmogø – vyrà – ir paskyrë jam valdyti visus þemës gyvius. Dievas sukûrë þmogui þmonà – moterá, kad ji jam padëtø. Tikriausiai jau tada moters nepatenkino jai skirta vieta. Tikriausiai jau tada vyras negalëjo atsispirti moteriai. Kai moteris pamatë, kad medþio vaisiai tinkami maistui, patrauklûs akims ir vienà suvalgius galima ágyti iðminties, ji paëmë vaisiø, pati valgë ir davë savo vyrui. Ir jis valgë.

Tada Vieðpats Dievas tarë moteriai: „Að padauginsiu tavo nëðtumo vargus ir su skausmu tu gimdysi vaikus. Tave trauks prie tavo vyro, o jis tau vieðpataus“.

Adomui Jis tarë: „Kadangi tu paklausei savo þmonos ir valgei nuo medþio, apie kurá tau buvau sakæs „nevalgyk nuo jo“, prakeikta bus þemë dël tavæs. Vargdamas turësi maitintis ið jos visà savo gyvenimà“.

Tokia buvo pradþia. Gyvenimo þemëje pradþia. Galbût todël visa, kas pasaulyje nuostabiausia ir graþiausia, bei visa, kas baisiausia ir skausmingiausia, vyksta kaip tik tarp jø ir dël jø – vyro ir moters“, – kalbëjo psichologë V.Grigaliûnienë, pasiremdama iðtraukomis ið „Pradþios knygos“.

„Vyro ir moters psichologija yra labai skirtinga. Kad ir kokia ji bûtø, vyras be moters negali nugyventi ðioje þemëje, ir moteris be vyro – taip pat negali, – sakë psichologë. – Bendrame jø gyvenimo kelyje yra periodø, kuriø jie negali iðvengti. Vieni sutuoktiniai sugeba iðspræsti tas problemas, pereiti krizinius periodus ir visà gyvenimà nugyventi kartu. Kiti – nëra tokie tvirti, sumanûs ir neiðbûna kartu visà gyvenimà“.

Statistika teigia

Paskutiniais statistikos duomenimis, Lietuvoje ðeima nebëra vertybe. Lietuvoje kas treèia ðeima skiriasi. Viena skyrybø prieþasèiø – kad þmonës neþino tam tikrø psichologiniø dalykø, ir nesupranta, kad ðeimyninis gyvenimas nëra vien romantika, vien dþiaugsmas. Šeima – tai ir skausmas, ir problemos, kurias turime mokëti spræsti. Psichologë kalbëjo apie pagrindinius krizinius periodus, su kuriais susiduria kiekviena ðeima.

Nesutapo charakteriai

Pirmasis krizinis periodas pasireiðkia antrais treèiais vedybinio gyvenimo metais. „Pirmieji vedybinio gyvenimo metai vadinami romantiðkaisiais. Jaunimas gyvena ávairiomis meilës istorijomis, dar nejauèia atsakomybës vienas uþ kità. Po metø ar dvejø ðeima pradeda kristalizuotis ir kurti savo ðeimos vertybes. Tuomet susiduriama su pirmàja problema – vertybiø ir poþiûriø skirtumais. Tai natûralu, nes kiekvienas sutuoktinis ateina ið savo ðeimos, kurioje nusistovëjusios tam tikros vertybës ir tam tikras poþiûris á jas. Kurdami naujà ðeimà, þmona ir vyras nori ádiegti bûtent savo atsineðtas ðeimos vertybes, nes tai lengviausia. Èia ir pradeda skirtis nuomonës, – pasakojo V.Grigaliûnienë. – Labai daþnai dël ðiø vertybiø ir poþiûriø skirtumø santuoka gali baigtis skyrybomis, nes kiekvienas savaip bando kurti naujà ðeimà, diegdamas savo senosios ðeimos vertybes. Tai skyrybø piko periodas, kai po dvejø trejø gyvenimo metø iðyra ðeima. Kaip pagrindinë prieþastis teismo salëje nuskamba frazë: „Nesutapo charakteriai“.

„Visi esame skirtingø charakteriø, skiriasi mûsø poþiûris á tam tikrus dalykus. Ir tai natûralu. Niekada visko nepaimsime ið kitos ðeimos. Juk nëra identiðkø broliø, seserø, kurie galvotø, màstytø kaip vienas. Visi esame skirtingi ir laikomës skirtingø paþiûrø. Šiuo periodu labai svarbu rasti kompromisà. Vidurá, kad abiem bûtø gerai“, – sakë psichologë.

„Kai konsultuoju jaunas ðeimas, patariu, kad jie kurtø savo modelá, – dalijosi patirtimi V.Grigaliûnienë. – Be abejo, në vienas þmogus negali atsiriboti nuo buvusios ðeimos – savo tëvø ðeimos. Taèiau turëtø kartu kurti savo ðeimà, sugalvoti kompromisinæ iðeitá“.

Tëvø „meðkos paslauga“

Konfliktiná periodà sunkina sutuoktiniø arba vieno ið sutuoktiniø tëvai. Daþniausiai tie, su kuriais jauna ðeima gyvena. „Dabar gyvenimo sàlygos yra ypaè sunkios, todël jaunai ðeimai tenka glaustis pas vieno ið sutuoktiniø tëvus, – gyvenimiðka patirtimi rëmësi V.Grigaliûnienë. – Natûralu, kad tëvai su savo vaiku sudaro vadinamàjà koalicijà. Tëvai skatina já sakydami: „Tu tai jau, vaikeli, nenusileisk. Mûsø tradicijos geros, mes taip visà gyvenimà gyvenom ir taip turi bûti“. Taip á ðeimà átraukiami kiti þmonës.

Pirmaisiais metais, kai tik susikuria nauja ðeima, vaikams sudarykite galimybes gyventi atskirai. Net jei turite didelius namus, juos laikëte savo vaikams ir tikëjotës, kad jie juose gyvens. Bet kol jie atras savo ðeimos vertybes, kol susikurs jø ðeima, jie turi pagyventi vieni, – tvirtino psichologë. – Vëliau, kai jau turës savo poþiûrá, vertybes, gali gráþti á tëvø namus“.

Lyderis – tai að

Kita nesutarimø prieþastis – noras bûti lyderiu. Vyras ar þmona ðeimoje bando iðsikovoti lyderio padëtá. Ðios tradicijos taip pat perimamos ið tëvø ðeimos. Jei dukters ðeimoje vyravo matriarchatas (vadovavo motina), dukra savo ðeimoje taip pat norës uþimti tokias pozicijas, nes matë toká modelá ir jai lengviau juo vadovautis. Jei vyro ðeimoje vadovavo tëvas, sûnus savo ðeimoje norës perimti ðias pozicijas.

„Reikëtø abiem sutarti, kas uþ kà bus atsakingas, pasiskirstyti pareigomis. Juk ðeimoje gali ir nebûti ryðkaus, vienvaldþio lyderio, kuris vadovautø ðeimai. Tai abiejø sutuoktiniø susitarimo reikalas ir priimtas kompromisas“, – patarë psichologë.

„Daþnai manæs klausia, ar ðeimoje yra kokiø nors pareigø, – tæsë psichologë. – Jei atsigræðime á mûsø istorijos pradþià, á viduramþius, tai pamatysime, kad pasiskirstymas pareigomis buvo labai grieþtas. Vyras buvo medþiotojas ir ðeimos maitintojas, moteris augino ir auklëjo vaikus. Ðiais laikais negalime vadovautis tuo, kad vyras yra „medþiotojas“ (uþdirba pinigus), o þmona – vaikø augintoja. Ðiandien moteris gali turëti geresnæ darbo vietà ir gauti didesná atlyginimà. Ðiuo atveju vyras daugiau turëtø padëti namuose“.

Lietuvoje jau ir gana þinomi vyrai – ðeimos tëvai pasiima tëvystës (pogimdyvines) atostogas, tuo tarpu moterys eina á darbà. Tai didelë paspirtis pirmiausia ðeimos biudþetui, jei moteris daugiau parneða á ðeimà. Kitas teigiamas dalykas – vyras nëra iðstumiamas ið ðeimos, jis kaip tik átraukiamas á jà, praktiðkai suvokia, kas yra kûdikio prieþiûra, auginimas. Tarp tëvo ir vaiko atsiranda daug glaudesnis ryðys.

Pirmojo kûdikio gimimas

Antrasis krizinis periodas – pirmojo kûdikio gimimas. „Tai atrodo keistai: jauna ðeima laukia pirmagimio ir staiga, gimus kûdikiui, ðeimoje ávyksta krizë. Pagrindinë prieþastis – konkurencija tarp meilës vaikui ir vyrui. Vyras sàmoningai nesuvokia, kad pavydi þmonos, kuri daugiau dëmesio skiria vaikui, o ne jam. Bet pasàmonëje vyras jauèiasi gaunantis maþiau dëmesio uþ savo kûdiká. Ðià krizinæ situacijà sunkina ir tai, kad jauna mama, norëdama leisti vyrui iðsimiegoti, sako: „Eik miegoti á kità kambará“. O pati su kûdikiu lieka sutuoktiniø lovoje“, – pasakojo V.Grigaliûnienë.

Moteris nori gero savo vyrui, kuris turi anksti keltis, eiti á darbà. Bet kaip jauèiasi vyras, iðpraðytas ið savo vietos? „Jei tai ðeima – ji turi bûti kartu. Nereikia saugoti vyro, kad jis neiðsimiegos. Jis puikiai sureguliuos savo dienotvarkæ. Tegul geriau pabûna nepamiegojæs, bet jaus ðeimos darnumà: kelsis naktá, abu rûpinsis verkianèiu kûdikiu, stebës vaiko augimà“, – patarë psichologë.

Interesø skirtumai

Kita ðio kritinio periodo prieþastis – interesø skirtumai. Motina yra uþsiëmusi kûdikio prieþiûra. Natûralu, kad ji neturi noro domëtis kaþkuo kitu, klausinëti vyro apie darbà, pomëgius, interesus. Vyras sàmoningai suvokia tai, bet jauèiasi atstumtas, nereikalingas, negaunantis dëmesio.

Èia kyla rizika, kad vyras pasuks vienu ið dviejø keliø. Pirmasis kelias – vyras pirmà kartà iðeina ið namø ir tikisi sulaukti kitø moterø dëmesio. „Bet ðiuo periodu skyrybø bûna labai maþai, – konstatavo psichologë. – Tuo metu ðeimos nesiskiria, nes vyrai nedeklaruoja nemeilës þmonai. Vyrui reikia ne kitos moters meilës, bet paprasto dëmesio“.

Kitas kelias – ásitraukti á darbà. Labai daþnai darbe vyrai praleidþia ne tik dienas, vakarus, bet ir savaitgalius. Vyrai gráþta namo tik pernakvoti ir pamaþu tampa darboholikais. Taip jie sulaukia dëmesio ið valdþios, kolegø, jauèia pasitenkinimà darbo rezultatais. Tai tas gyvenimo periodas, kai jie gali pasiekti aukðtø darbo rezultatø.

Savirealizacijos problema

Treèiasis krizinis periodas – kai moteriai sukanka 30-35 metai. Viena ið prieþasèiø – savirealizacijos problema. Moteris jau paauginusi vaikus. Ateina laikotarpis, kai ji gali iðeiti ið namø ir pradëti dirbti.

„Kai moteris gyvena pagal schemà „darbas – namai“, ji tik atlieka savo pareigà, bet jos savirealizacija yra sutrikdyta. Ji nesiekia karjeros, nesiðvieèia, neuþsiima kaþkuo papildomu, kas reikalinga jai kaip asmenybei, – pasakojo V.Grigaliûnienë. – Vaikai paauginti, moteris gráþta á darbovietæ kaip visavertis darbuotojas, pradeda domëtis naujomis technologijomis ir kitomis naujienomis. Tai ji daro labai intensyviai ir jai sekasi. Kodël atsiranda krizë? Todël, kad vyras jau yra kaþko pasiekæs savo karjeroje ir jam iðkyla ðeimos, kaip vertybës, ir dvasingumo poreikis. Vyras nori gráþti á ðeimà. Bet ðtai problema: tuo metu þmona iðeina ið namø. Matome þirkliø santykius: vyras ir þmona nesueina“.

Tuo laiku vyras eina paskui þmonà ir priekaiðtauja, kodël ji eina ið namø, kodël taip daug dirba, dar kaþkà veikia, siûlo jai kartu kur nors vaþiuoti ir pan. Þmona daþniausiai taip atsako: að daug dirbu. Šiuo laikotarpiu ji vël pajauèia, kad yra moteris. Jos dëmesys nukrypsta á save. Ji vël pradeda puoðtis, daug bendrauja su aplinkiniais. Tai laikotarpis, kai ji nori susigràþinti tai, kà prarado, ko negavo augindama vaikus.

Psichologai pastebëjo, kad kai vyrams sukanka 40 metø, juos pradeda kamuoti juosmens skausmai (radikulitas). O juk stuburas yra palaikymo sistema. „Šiame amþiuje vyras nesulaukia palaikymo, nes þmonos nëra namuose. Belieka tik eiti pas gydytojus, gerti vaistus ir bent taip iðsikovoti dëmesá“, – komentavo situacijà V.Grigaliûnienë.

„Þirkliø“ santykiai

Kita prieþastis – vël interesø skirtumai. Vyras ir þmona ðiuo laikotarpiu domisi skirtingais dalykais. Vyras domisi ðeima, nes vaikai paaugæ, jam ádomu pakalbëti su savo paaugliais vaikais. Ðiuo laikotarpiu visa ðeima iðgyvena krizæ. Kodël?

„Vaikai buvo maþi, vyras rûpinosi karjera – nebuvo artimo ryðio tarp tëvo ir vaikø. Kai vyras jau turi laiko, ir ðeima, bendravimas, dvasingi santykiai jam tapo vertybe, jis bando realizuoti tai, uþ kà jam bûdavo priekaiðtaujama, – sakë psichologë. – Pavyzdþiui, vyras organizuoja iðvykà á gamtà, kelionæ ir sulaukia ið vaikø ir þmonos atsakymo: „Mes susiplanavome laikà kitaip“. Vyras pasijunta niekam nereikalingas, galvoja, kad padarë tai, ko anksèiau þmona norëjo ir priekaiðtavo, jog jis nedaro. Tada jis ir sako þmonai: „Ko tu nori ið manæs? Kai nieko nedariau, tu man priekaiðtavai, pradëjau daryti – tu nieko nebenori“.

Tai vis þirkliø santykiø pavyzdþiai, kai vyras ir þmona niekaip neranda bendros kalbos.

Vaikai iðeina

Kitas krizinis periodas – vaikø iðëjimas ið namø. Ðià krizæ iðgyvena visos ðeimos nepriklausomai nuo to, kaip pora sutarë iki to laiko. „Kai matau, kad sutuoktiniai nesusikalba, klausiu, kodël jie gyvena kartu. Ir iðgirstu atsakymà: mes gyvename dël vaikø“, – sakë psichologë.

Šeimoje, kurioje visà laikà buvo gyventa dël vaikø, ði krizë iðryðkina ir visas kitas problemas. „Kai namuose yra vaikø, sutuoktiniai yra skirtingose barikados pusëse, o tarp jø – vaikai. Per vaikus bendraujama, sprendþiamos problemos. Sutuoktiniai tarsi nemato vienas kito, nebendrauja. Bendrauja tik „apie vaikus“, – sakë V.Grigaliûnienë.

„Atëjus laikui vaikai iðeina, ir tuomet sutuoktiniai pamato vienas kità. Pamato, kad yra labai skirtingi, kad nepaþásta vienas kito, kad negyveno dël vienas kito. Tai atsitinka sulaukus 45-55 metø amþiaus. Tai yra antrasis skyrybø pikas, – komentavo psichologë. – Labai daþnai aplinkiniai stebisi: gyveno graþiai, vaikus á mokslus iðleido, uþsienyje padëjo ásikurti – viskas buvo gerai. Dabar, kai jau gali laisvai atsikvëpti ir gyventi, skiriasi. Taip atsitinka todël, kad du þmonës gyveno po vienu stogu, bet buvo visiðkai svetimi“.

Viena psichologiniø skyrybø prieþasèiø – þmonës pamato vienas kità. Kita prieþastis – moters organizmo pokyèiai (pirmieji klimakteriniai poþymiai). Moteris tampa jautresnë, dirglesnë. Ji negali pakankamai laiko skirti sutuoktiniui.

Vyrai irgi sensta

Vyrai senëjimo procesà iðgyvena daug jautriau nei moterys. Gal todël, kad moterys save realizuoja bendraudamos su vaikais, draugëmis, uþsiima organizacine veikla ir nesijauèia vieniðos, kaip kad vyrai.

„Vyras pradeda jausti senatvæ, jo fizinë galia silpnëja. Vyrai iðgyvena, kad nebesijauèia kaip prieð 10 metø: atsirado pilvukas, nebepakelia bulviø maiðo, dûsta lipdami laiptais, o anksèiau juk nesunkiai sukasdavo visà darþà, ir pan.“, – sakë psichologë.

Kaip vyrai bëga nuo ðiø problemø? „Šiandien ði problema tapo jau tarsi ðou ar net mados reikalu. Vyrai, sulaukæ 50-60 metø, bando susirasti jaunesnæ draugæ. Tai nëra meilës ar romantiðkø santykiø paieðka. Kokia gali bûti meilë, kai amþiaus skirtumas – 40 metø?“ – retoriðkai klausë psichologë. „Pirmiausia ðie þmonës neturi bendrø interesø, tarp jø nëra supratimo. Jauna mergina neturi patirties, neþino bendravimo normø. Be abejo, ðalia jaunesnës moters vyresnio amþiaus vyras turi pasitempti, sureguliuoti mitybà, sportuoti. Ir kurá laikà jam neblogai sekasi. Vëliau jis dar daugiau nusivilia, nes jauna mergina nori eiti á klubus, vaþinëti á keliones ir iðvykas, bendrauti, o 60-metis vyras pageidauja ramesniø, naminiø santykiø. Po pusmeèio ar metø vyras suvokia, kad jis vël patyrë pralaimëjimà. Pripaþinti tai jam neleidþia vyriðkas orumas, gráþti atgal á ðeimà negali – nepriims buvusi þmona, vaikai. Daugelis tokiø vyrø taip ir baigia gyvenimà vieniði. Vyras jauèiasi nemylimas ir nebegali atverti savo ðirdies. Daþniausias finalas – infarktas“, – sakë psichologë. Vyrai turëtø atkreipti dëmesá á ðiuos – psichoterapeutës þodþius.

Mûsø visø kaþkada nebebus...

Paskutinis krizinis periodas – vieno ið sutuoktiniø mirtis. „Ši krizë aplanko kiekvienà ðeimà nepriklausomai nuo to, kokie buvo santykiai tarp sutuoktiniø. Jei santykiai buvo geri, netekti mylimo ir artimo þmogaus yra ypaè skaudu. Tada þmogus pasijunta niekam nereikalingas, jis jauèiasi vieniðas. Medikai þino, kad, mirus vienam sutuoktiniui, antrasis irgi gali netrukus mirti, jeigu jam nebus suteikta psichologinë pagalba, – sakë V.Grigaliûnienë. – Padëti gali ir vaikai. Daþniausiai pirmasis mirðta vyras. Pagal statistikà vyrø amþius yra 10 metø trumpesnis nei moterø. Vaikai mamà parsiveþa á savo namus ir sako: „Tu tik nieko nedaryk, tu tik bûk“. Kas þmogui atsitinka, jeigu jis tik „bûna“? Þmogus bus sveikas ir gyvens tol, kol jausis reikalingas. Reikia suteikti seniems tëvams atsakomybæ ir sudaryti galimybæ kaþkuo rûpintis.

Kita prieþastis – þmogus, netekæs artimojo, savo sutuoktinio, aiðkiai pajunta, kad artëja ir jo gyvenimo pabaiga. Krizë iðryðkëja, kai jis pradeda galvoti: kitas bûsiu að. Ðios mintys yra sunkios nepriklausomai nuo tikëjimo. Sunku, kai pradedi suvokti, kad kaþkada tavæs nebebus ðioje þemëje.“

Taip apie santuokos krizes kalbëjo psichologë psichoterapeutë V.Grigaliûnienë. Galima prisiminti ir dar vienà posaká, teigiantá, kad kai ðeimoje Dievas yra savo vietoje, tai ir viskas vietoje.

© 2007 „XXI amþius“