Atlaidumas ir teisingumo paieškos

Skaudi netektis užgriuvo Augučių šeimą nuo Utenos krašto: autoavarijoje žuvo šeimos maitintojas Kęstutis. Tėvai neteko sūnaus, žmona ir keli mažamečiai vaikai – mylimo vyro ir tėvo, o mokykla – pavyzdingo pedagogo. Jį einantį netyčia užkliudė ir parbloškė lengvasis automobilis.

Sunkus gedulas apgaubė Augučius. Netekties gėla spaudė žmonos širdį. Prie jos glaudėsi vaikučiai, nesuvokdami, kodėl jų mamytės skruostais rieda ašaros ir kodėl ji taip krūpčioja. Tik pats vyriausias šešiametis sūnelis, glostydamas mamos galvą, paklausė:

– Mamute, ko verki? Ar skauda ką?

Gėlėse paskendęs, tyliai plevenančių žvakių apšviestas, gulėjo ramus ramutėlis Kęstutis Augutis, trisdešimt dvejų metų vyras. Negailestinga mirtis nukirto jo veržlaus, kūrybos kupino gyvenimo siūlą, nupūtė svajones ir viltis, sugriovė šeimos planus...

Vakaro prieblandoje tyliai prasivėrė durys. Į kambarį, kuriame buvo pašarvotas mokytojas, nedrąsiai įėjo šeši nepažįstami žmonės: trys suaugę ir trys mažamečiai vaikai. Visi suklupo ir susikaupė maldai už mirusį. Paskui pagarbiai sudėjo galukojy vainikus ir krepšelius su gėlėmis. O vienas jų, jaunas vyras, pripuolė prie mirusiojo, pabučiavo į kaktą, išbučiavo abi rankas. Apglėbė jį ir drebančiu balsu prakalbo:

– Aš kaltas, kad tu čia atgulei, tik aš. Bet tu, nepažįstamas broli, nepasmerkei manęs nei žodžiu, nei žvilgsniu. Tavo artimieji visa tai už tave atliks. Pagaliau teismas paskelbs man rūstų nuosprendį. Teks palikti keleriems metams savo šeimą, štai šituos tris vaikelius. Bet vis dėlto kažkada sugrįšiu pas juos, nors ir su gėdinga žudiko žyme. O tu – jau niekados nebegrįši, nie-ka-dos...

Susijaudino ir pravirko. Vyro skruostais riedėjo ašaros – didelės, sodrios. Kai šiek tiek apsiramino, pajuto, kaip jo petį švelniai palietė kažkieno ranka. Pakėlė apsunkusią galvą ir pamatė šalia stovintį žilstelėjusia barzdele ir maloniai spindinčiomis akimis senuką.

– Atleiskite... Kas jūs esate? – baugulio apimtas suvoblavo atvykėlis.

– Aš – mirusiojo tėvas, – patylom atsiliepė į klausimą senukas. Pristatė savo žmoną ir marčią su vaikučiais. Paskui paprašė nusiraminti ir sėstis.

– Čia mano žmona ir vyresnysis brolis, o štai ir trys mano atžalos, kaip matote, visi pametinukai.

Anksčiau atvykusieji – o jų buvo apie trisdešimt – smalsiai sužiuro į atvykėlius ir į Augučius, trūkčiojo pečiais ir pašnibždom stebėjosi. Augučių veiduose – jokios neapykantos, o iš lūpų neišsprūdo nė menkiausias priekaišto žodelis jų Kęstučio žūties kaltininkui! Tėvų ir žmonos veiduose – liūdesio šydu pridengta taikingumo dvasia, o akyse – atlaidumo spindesys.

Šitoje nuostabiai didingoje tylos ir tarpusavio supratimo atmosferoje tragedijos kaltininkas susijaudinęs kreipėsi į jauną moterį:

– Kodėl neplūstate manęs, kodėl neišvarote? Aš pasiruošęs viskam, aš – jūsų valioje. Žinau, kad jums sunku užslopinti sielvartą ir man atleisti. Tad ir nedrįstu ir nesiryžtu šito maldauti.

Jo balsas suvirpėjo ir nutrūko. Į gerklę įstrigo draskus graudulys. Bet dabar pasigirdo tylus varpeliu skambantis velionio žmonos balsas:

– Mūsų nelaimė yra kartu ir jūsų nelaimė. Matau, ir jūsų vaikučiai dar maži, kaip jie gyventų, netekę tėvo...

Šitaip pasakė moteris, kurios trys mažamečiai vaikučiai kaip tik neteko savo tėvelio ir nuo šiol turės nešti ant savo silpnų pečių kraupius išbandymus ir praradimų gausą. Toksai moters pasakymas buvo aiški užuomina į taikingumą. Vyro mirties kaltininkas tai puikiai suprato ir dėkingomis akimis pažvelgė į nelaimingą moterį.

– Jei galėčiau paimti iš jūsų bent dalį skausmo... Jei galėčiau palengvinti jūsų sielvarto naštą... – vapėjo spausdamas dešinę moters ranką.

Mirusiojo palydose į bažnyčią ir į kapines dalyvavo didelė minia žmonių. Tarp jų buvo ir tasai šešetas. Tragedijos kaltininkas ant šviežiai supilto kauburėlio uždegė keletą žvakučių. Paskui prislinko prie velionio žmonos ir pasakė:

– Visas laidotuvių išlaidas padengsiu. Jei trūks savo santaupų, skolinsiuos, bet žūtbūt privalau jums bent šitaip padėti.

- Ką jūs! – nusistebėjo ir drauge užprotestavo moteris. – Neverta apie tai nė kalbėti.

Jai pritarė ir abu senieji Augučiai. Velionio motina paglostė jo vaikų galveles ir pridūrė:

– Šitaip pasielgdamas nuskriaustumėte savo vaikelius. O jiems gi labai reikalinga tėvo parama.

Praėjus kelioms dienoms po laidotuvių, Augučiai gavo laišką. Jame buvo rašoma: „Nuoširdžiai gailiuosi dėl to, kas įvyko ir kas jums paliko sunkią ir nepagydomą moralinę žaizdą. Jei galite, atleiskite ir per daug nesmerkite manęs. Nepyksiu, jei teisme reikalausite man skirti didesnę bausmę. Ir vis dėlto... norėčiau padengti jums laidotuvių išlaidas, kad sąžinė bent kiek aprimtų“.

Tačiau Augučiai kategoriškai atsisakė pinigų, pabrėždami, kad kataliko pareiga – atleisti net ir užkietėjusiems nusikaltėliams, o jis juk ne iš blogos valios pražudė žmogų. Visi padarome klaidų ir privalome vieni kitiems atleisti.

Teisme senasis Augutis kreipėsi į teisėjus tokiais žodžiais:

– Mes, visi velionio artimieji, sutartinai dovanojam žmogui už mums padarytą moralinę ir materialinę žalą ir prašome gerbiamą teismą jo nebausti. Štai matote šalia jo tris mažamečius vaikus ir raudančią jų motiną. Bent jų pasigailėkite.

Teismas, vadovaudamasis tardymo medžiaga, tragišką įvykį traktavo kaip nelaimingą atsitikimą lengvinančiomis aplinkybėmis. O Augučių šeimos prašymas atsižvelgti į mažų vaikų tėvo nuoširdų gailestį dar labiau lengvino proceso baigtį. Teismas į visa tai atsižvelgė ir kaltininką išteisino.

Išteisintojo žmona negalėjo atsistebėti Augučių, išgyvenančių tokią didelę nelaimę, kilniadvasiškumu. Pro siautėjančių mūsų visuomenėje nusikaltimų gausą, pro neapykantą ir kerštą, pavydą ir gobšumą su nepaprasta jėga prasiveržė ir ryškiu žiburiu sutvisko gedinčių Augučių atlaidumas. Kilnios sielos pralaužė pykčio ir keršto užtvaras. Moteris prisipažino, kad ji vargu sugebėtų šitaip pasielgti, jeigu tektų atsidurti Augučių padėtyje.

Apmąstęs šį atlaidumo ir meilės atvejį, nejučiomis prisiminiau kitą savo pradžia panašų, o pabaiga – visiškai priešingą atsitikimą. Manau, jog verta jį trumpai apibūdinti.

Moteris iš televizoriaus ekrano pasipiktinusi kalbėjo apie neteisingą teismo nuosprendį jos sūnaus žudikui. Prokuroras teisme siūlė jaunam vyrui, netyčia nužudžiusiam šios moters sūnų, aštuonerius metus laisvės atėmimo, o teismas bausmę perpus sumažino – nuteisė ketverius metus kalėti. Žudikas irgi turėjo šeimą, kelis mažamečius vaikus. Jis taip pat atsiprašinėjo žuvusiojo motinos. Bet ji nesileido į kalbas. Moteris ilgai varstė įvairių teisinių instancijų duris, reikalavo vardan teisingumo žudiko bylą persvarstyti ir skirti daug didesnę bausmę. Kad ir kaip prašė nužudžiusiojo žmona, bandė apeliuoti į šios moters sąžinę, netgi primindama Jėzaus, prikalto prie kryžiaus, atleidimą savo priešams: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34), bet moteris buvo tarsi nepajudinama uola. Nežinau, kuo visa tai baigėsi. Tačiau, palyginti su anksčiau aprašytu atveju, šis atkaklus užsispyrimas ir keršto troškulys paliko slogų įspūdį.

Šie du atsitikimai buvo prieš kelerius metus parodyti per Lietuvos televiziją „Nakvišos“ laidoje. Kiek leido mano atimtis, bandžiau juos atkurti, tad kai kurios pasakojimo detalės gali būti ne visai tikslios. Norėčiau tikėti, kad šio pasakojimo personažai, ypač gerbiamieji Augučiai, man ypatingų pretenzijų nepareikš. Už galimus netikslumus iš anksto atsiprašau.

Antanas MARČIULAITIS,

Ilgakiemis, Kauno rajonas

© 2007 „XXI amžius“