Mokykime gerumo nuo mažų dienų

Neseniai vienas kunigas per pamokslą teisingai klausė, kodėl mes tokie abejingi kito vargui, nelaimei, ligai. Gyvena kaimynystėje vieniša, ligota senutė, ir kad bent koks kaimynas užsuktų, pasiteirautų, ar nereikia vaistų, maisto parnešti. Kitas atvejis – gyvena toks nelaimingas žmogelis, mėgstantis išgerti. Kad ir koks jis būtų, bet tai žmogus. Taip pat niekas neužeina ir pas šį nelaimėlį. Dienų dienas jis nevalgęs, pats eina, kad tik gautų kur išgerti. Juk tie žmonės gyvena ne kokiuose miškuose, vienkiemiuose, o tarp žmonių. Ar mes kada paklausėme daugiavaikės mamos, ar ji turi ko duoti vaikams valgyti, aprengti, kuo juos apauti? Ne, mes rūpinamės tik savimi. Ir neduok, Dieve, kad mūsų vienturtėliui ko pristigtų.

Nedidukė turtingų žmonių dukra apsilankė daugiavaikėje šeimoje. Ji atėjo pažaisti su klasės drauge. Ir kaip pašaipiai ji tarė: „Kaip vargingai jūs gyvenate, tu neturi net tokios lėlės, kokią beveik visos mergaitės turi...“ Daugiau niekad ši mergaitė nesilankė toje šeimoje, kurioje vaikai vaikus augina, kurioje kiekvienas pinigas skaičiuojamas. Užtat toje šeimoje vaikai auga draugiški.

Kad ir kaip mes mėginsime save įtikinti, kad esame laimingi, bet tokie tikrai nesame, jei žinome, kad kokia nors ligų kamuojama senutė liūdi viena, o tas vargeta girtuoklėlis juk taip pat nori šilto viralo, ne vien tik išgerti. Tuo tarpu kaimynai tik lekia, kažkur skuba, vieni kitų nepažįsta, nemato, gerai jei dar „labas“ ištaria, o dažnai net ir tai pasakyti sunku.

Ką kalbėti apie kaimynus, jei giminės, čia pat gyvendami, ne tik nesusitinka, bet ir pamatę vienas kitą nesisveikina. Vengia vieni kitus susitikti. Ir apie kokį nuoširdumą, meilę, pagarbą kalbėti? Visai žmonės susvetimėjo, surambėjo.

Verdame sau vakarienę, ir kas atsitiks, jei sriubos lėkštę nunešime senai močiutei? Manyčiau, kad ir to girtuoklėlio nereikėtų visai pasmerkti, o verčiau parodyti nuoširdumą – tikrai netapsime varguoliai, jei ir šitą žmogų karšta sriuba pamaitinsime. Kiek matome drabužėlių, batukų, išmestų į šiukšlių konteinerius. Mums jų nereikia, o gal tais drabužiais, avalyne galėtų pasinaudoti kiti vaikučiai. Tad nemėtykime maisto, drabužių į šiukšlių konteinerius, o atiduokime vargingiems žmonėms. Patys pirmiausia būkime nesavanaudžiai ir to mokykime savo vaikus. Ne laikas to mokyti vaiką, kai jis pradeda eiti į mokyklą, o pradėkim su pirmais žodeliais, su pirmais žingsneliais.

Kartą mačiau, kaip mažas pyplys savo mamai daužė per žandus, kando į nosį, tampė už plaukų, o ši patenkinta tylėjo, nors visi žmonės nustebę žiūrėjo, kraipė galvas, bet niekas nedrįso pamokyti jaunos mamos. Sena moteris stebėjo stebėjo ir prabilo: „Pasakyk, mamyte, ką nori užauginti, kad vaikui viską leidi, nieko nedraudi?“ „Ne jūsų reikalas, juk tai toks mažas vaikelis“, – atsakė jauna mama. Vaikus reikia mokyti, kad paukštelio, šunelio negalima skriausti. O čia muša patį brangiausią žmogų – mamą. Tegul tas žmogutis dar visai mažas, bet jį reikia mokyti, aiškinti, ir tik gerumu, nuoširdumu.

Ieva S.

© 2007 „XXI amžius“