|
Jaunimas Bažnyčioje: roko Gloria ir ant kranto
gendanti žuvis
Praėjusį savaitgalį Klaipėdoje kartu su liepos
liūtimis prašniokštė Lietuvos jaunimo dienos Drąsos! Tai aš. Be
abejo, šis renginys tapo dideliu įvykiu mūsų Bažnyčios gyvenime.
Tai ne tik masinis jaunimo sambūris, bet ir didžiulė tikėjimo šventė,
savotiškas vietinės Bažnyčios suvažiavimas, jos gyvybinių jėgų proveržis.
Žinoma, dienų ašis buvo jaunimas. Kažkaip natūraliai
renginio šūkis virto tikrove šį savaitgalį Klaipėdoje. Jaunimas
drąsiai pasitiko gamtos iššūkius, jų giedros nuotaikos nesudrumstė
kone patvinęs uostamiestis, nepabūgo jie ir ilgos, skaičiais bei
istoriniais faktais prisodrintos vietos ordinaro kalbos, nespruko
jie ir nuo galimybės išpažinti nuodėmes. O ir hierarchai drąsiai
priėmė jaunimo iššūkius: per Gloria roko ritmu džeržgiančias gitaras,
per liturgines apeigas vis nuvilnijančias ovacijas, jų nevaržomą
laisvę.
Tad Kristaus šūktelėjimas Tai aš šiomis dienomis
buvo tikrai aktualus. Žmogaus ribotumas čia turėjo kapituliuoti
ir užleisti vietą tikėjimo akiračiams. Juk Jėzaus veidą reikėjo
atpažinti gotuose, pankuose, skeiteriuose, ten, kur, atrodytų, esame
įpratę statyti kultūrines sienas, dažnai jas klaidingai sutapatindami
su Evangelijos žinia. Tas pats tikėjimas reikalavo sutikti, jog
Šventosios Dvasios dvelksmas reiškiasi entuziastingais plojimais
per giesmes, nevaldomomis ašaromis po išpažinties ar mojavimu vėliavomis,
kad šis emocinis kontekstas gali būti jos veikimo erdvė.
Stebėdamas margaspalvę jaunimo minią, kažkodėl
prisiminiau latvių režisieriaus Janio Puodnieko sovietmečiu pastatytą
dokumentinį filmą Ar lengva būti jaunam?, kuris atskleidė jaunų
žmonių savijautą merdinčios imperijos visuomenėje. Būnant Lietuvos
jaunimo dienose norėjosi perfrazuoti šį pavadinimą į Ar lengva
būti jaunam Bažnyčioje?
Akivaizdu, kad jaunimas yra specifinė Bažnyčios
pastoracijos bei sielovados sritis. Bažnytinė bendruomenė, kuri
nesirūpina tuo, kad jauni žmonės įsilietų į jos gretas, yra pasmerkta
lėtai agonijai. Tuo, jog tokia pastoracija yra būtina, niekas neabejoja.
Tačiau ją veiksmingai įgyvendinti, ypač provincijos parapijose,
tebėra sudėtinga. Jaunas žmogus šv. Mišiose tebėra retas reiškinys.
O ir dažnas dvasininkas jaunimo pastoracijos sėkmę matuoja patarnautojų
bei adoruotojų skaičiumi. Na, o jei parapijoje figūruoja dar ateitininkų
kuopelė, tai jo sąžinė gali būti visiškai rami...
Matant entuziastingą jaunuolių minią kamavo klausimas:
ar jie liks grįžę į savo parapijas? Kaip žinoma, evangelizacija
yra lygintina su žvejyba. Ar mūsų situacija nėra ta, kai sužvejojamas
nemenkas laimikis, bet jis paliekamas sugesti ant kranto? Kiek žmonių
Lietuvoje galime vadinti jaunimo apaštalais tikrąja žodžio prasme?
Bijau, suskaičiuoti užtektų vienos rankos pirštų... Tuo tarpu už
Jaunimo dienų ir panašių renginių slypi kolosalus organizatorių
triūsas, kurio tikslas - atskleisti nūdienos jaunuoliui, kad tikrasis
Bažnyčios veidas gyvas ir spinduliuoja šiluma, o ne formalumo šalčiu.
Visgi manau, jog jaunam žmogui Bažnyčioje reikia
ne plojimų per šv. Mišias, bet to, kad jis būtų priimtas nesąlygiškai,
be bandymų keisti jo kultūrinį pasaulį, primesti jam gyvensenos
šablonus. Jaunam žmogui Bažnyčia gali pasiūlyti nuogą Evangeliją,
žinią, kurios jam negali duoti niekas kitas. Labai abejoju, ar Bažnyčios
užduotis - būti auklėjimo ar perauklėjimo įstaiga. Maža to, kai
jos uždavinys jauno žmogaus atžvilgiu taip suvokiamas, tuomet tokias
pastangas lydi krachas. Jokiu būdu Bažnyčios žmonių balsas neturi
įsilieti į nuolatos moralizuojančių pedagogų ir tėvų chorą. Tik
tapus jauno žmogaus bičiuliu gali tapti jam autoritetu.
Lietuvos jaunimo dienos uostamiestyje patvirtino,
kad Bažnyčia nori bičiuliautis su nūdienos jaunuoliais. Būkime realistai:
Katalikų Bažnyčia yra vienintelė institucija, gebanti į vieną vietą
sutelkti šešis tūkstančius jaunų žmonių. Ir ne tik surinkti, bet
ir pamaitinti, apgyvendinti, palinksminti juos be alaus jūrų bei
apsieiti be incidentų. Vadinasi, ji dar jauna ir gyvybinga.
Tomas Viluckas
Bernardinai.lt (2007 07 04)
© 2007 XXI amžius
|
