Esam liûne

(Pilietinio ir tautinio ugdymo konkurso projekto „Esu pilietis. Kas kitas, jei ne mes: jei ne tu, jei ne að” apibendrinimas)

Angelë Raudienë,

Projekto vadovë

Telðiø vyskupijos licëjaus auklëtiniai Vytenio Dargvilo nuotrauka

Šiuo projektu norëjome ne priminti visuomenei, kad esam liûne (kas to neþino?), bet pakviesti ið jo kapstytis. Mûsø poþiûriu – tuo tikslu reikia mobilizuoti pastangas visø, kurie dar blaiviai màsto. Proga, mums atrodë, tam yra – prisiminëme þemaièiø vyskupo Motiejaus Valanèiaus prieð 150 metø suorganizuotà blaivybës sàjûdá, apëmusá visà kraðtà. Poveikis tuomet buvo akivaizdus: þmonës nustojo gerti, uþsidarë bravorai ir smuklës. Anuomet Rusijos valdininkai siekë nugirdyti tautà, nes tokià tautà lengva valdyti ir iðnaudoti, vergovëje laikyti ir visai sunaikinti.

Ið kur dabar laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje atsiranda jëgø, siekianèiø panaðiø tikslø?

Trina ið dþiaugsmo rankas degtindariai – vieni pakrûmëse, kiti moderniose gamyklose: gerai perka, nes daug geria. Neiðgirs jie mûsø SOS. Peðasi prekybininkai, rungdamiesi dël teisës pardavinëti alkoholinius gërimus, prekiauti jais visà naktá. Gërimø pilna visur – kiekvienoje parduotuvëje jais takai uþstatyti, praeiti neámanoma, net degalinëse prekiaujama per naktá – „girti” pinigai pardavëjams nedvokia. Mûsø cypsëjimas jiems në motais, jie ir toliau grumiasi dël alkoholiniø gërimø reklamos. O raðanti ðviesuomenë, didelëmis raidëmis nuolat skelbianti laikraðèiuose, kad mes – daugiausiai gerianti ðalis, mëgaujasi sensacijomis, þiûrëkit: o buvo taip – kraupi avarija, sumaitoti þmoniø kûnai, tie prisigëræ niekuo dëtam þmogeliui galvà sukneþino, o tie – patys susiþalojo... Tai jau tarsi gyvenimo norma.

Mûsø visuomenëje pinigas yra pagrindinë ir kone vienintelë vertybë, todël kas pinigus moka, pagal to dûdà ir ðoka. Degtindariams ir prekiautojams kvaiðalais pinigø pakanka ne tik savo kapðà prisikimðti, bet ir politikus „pamaloninti“. Tik taip galima suprasti stebint televizijos debatus dël reklamos uþdraudimo. Ilgai buvo formuojama nuostata: kvaiðalai esanti tokia „vertybë“, kad juos (silpnuosius) uþdrausti reklamuoti nëra jokio reikalo – tegul pratinasi jaunimas atsirinkti. Kas nori, tegul geria, tik reikia turëti saikà. O saikingumo tegul moko tëvai. Kai kuriø Seimo nariø, þinoma, gerø tëvø, vaikai esà to jau iðmokæ. Ir ðtai turime ástatymà, koká turime…

Kaip jie visi – gamintojai, reklamos gamintojai, þiniasklaidos darbuotojai, pardavëjai, politikai, netgi sporto varþybø organizatoriai suremia peèius, kai kas nors pasikësina á „aukso verðá“, nuo kurio ne vienam, matyt, auksinës vilnelës á kiðenæ nubyra. Visi jie prideda rankà prie ðio juodo darbo. Ir tai, kad jaunimas geria, – ne jø problema…

Tai tada tegul bus mano, mokytojos, ruoðusios ðá projektà, problema, mano kolegës, lietuviø kalbos mokytojos metodininkës Elenos Ðidlauskienës, paraðiusios literatûriná meniná montaþà ir parengusá 10 Telðiø vyskupijos licëjaus moksleiviø já raiðkiai pateikti þiûrovams, problema. Tebus tai licëjaus direktoriaus kunigo Sauliaus Tomoðaièio, rëmusio, laiminusio, savo maðina ir lëðomis veþiojusio auklëtinius po renginius, problema. Tikriausiai tai problema kunigo pranciðkono Gedimino Numgaudþio, jau per deðimt metø dirbanèio Pakutuvënuose su narkomanais ir alkoholikais, norinèiais pakilti ið liûno. Kai praðëme prisidëti prie projekto, jis neatsisakë, nors laiko tikrai maþai turi – vyko kartu su mumis, aiðkino moksleiviams ir suaugusiems, koks pavojingas ir greitas kelias á prarajà, á asmenybës praradimà ir susinaikinimà. Filme „Pakûta – mano meile“ þiûrovai matë, kaip atsipeikëja puolæs þmogus, atsidûræs Pakutuvënø susitaikymo sodyboje, kaip pradeda vël tikëti savimi, tarsi gimsta ið naujo, ir koks sudëtingas, bet kartu ir dþiaugsmingas tas gimimas.

Projektà pavadinome „Esu pilietis. Kas kitas, jei ne mes…”, imdamiesi aiðkiai per sunkios naðtos mûsø peèiams. Pasiryþome balsu apie ðià bëdà ðaukti. „Sustok ir pagalvok”, - ragino moksleiviai literatûriniame montaþe. Ar kas iðgirdo? Sunku tuo tikëti, nes kol kas net tautos iðrinktieji negirdi nei Baþnyèios hierarchø balso, nei naðlaièiais likusiø vaikø verksmo. O kà èia mes – muselës...

Teikdami paraiðkà pilietinio ir tautinio ugdymo konkursui tikëjomës, kad jo organizatoriai puls mus dosniai remti (Seimas 2008 paskelbë blaivybës metais). Gavome paramà – 500 litø (praðëme 3000 litø). Aðaros. Þinoma, aèiû ir uþ tai: nusipirkom popieriaus, segtuvø, klijø, raðikliø, þirkles, nuotraukø pasidarëm. „Honorarams lëðø nëra”, - informavo mus konkurso organizatoriai. Vadinasi, beveik niekas nuo sovietmeèio nepasikeitë. Tegul dirba veltui, nes jie, mokytojai, per amþius dirbo pusvelèiui. Net transporto iðlaidos nebus padengtos. Norëjosi atsisakyti ir viskà mesti... Man, kaip projekto rengëjai, labai nesmagu. Tariausi su þmonëmis, derinau, tikëdamasi, kad bent kiek galësiu atlyginti uþ didelá darbà. Ir ðe tau – nieko: nei scenarijaus autorei mokytojai Elenai Ðidlauskienei, ruoðusiai literatûrinæ kompozicijà, mokiusiai moksleivius raiðkiai skaityti, ne kartà ir ne du dirbusiai su kiekvienu jø individualiai iki vëlyvo vakaro, kad tik pavyktø, kad ir paauglys, ir suaugæs suprastø, kas darosi Lietuvoj su mûsø vaikais, su vaikø tëvais, kad prisimintø ir iðgirstø, ko praðë ir tikëjosi vyskupas Motiejus, nei broliui Gediminui, aukojusiam savo brangø laikà, nei man – projekto vadovei. Matyt, projekto vertintojams atrodë, kad tai, kà mes darome, nëra nei svarbu, nei reikalinga. Todël projektà teko siaurinti: atsisakëme kai kuriø iðvykø, derinomës prie mokyklose vykstanèiø renginiø, kad lektoriui savo lëðomis nereikëtø kelis kartus vykti á tà paèià vietovæ. Toks bendras renginys vyko Þemaitës gimnazijoje. Kad èia vykstantis renginys nebûtø per daug iðtæstas, atsisakëme darbo grupëse. Sunkiai ávyko susitikimas su varniðkiais, nes tuo metu vyko mokytojø streikas. Kunigas Gediminas buvo paþadëjæs dalyvauti. Brangindami jo laikà ir nenorëdami atimti varniðkiams galimybës pasiklausyti jo tikrai kvalifikuotos paskaitos apie alkoholio þalà, su Varniø bendruomenës nariais susitikome ne mokykloje, o Telðiø vyskupystës muziejuje. Pabuvimas Varniuose mums patiems buvo labai svarbus– ið ten prieð 150 metø po Þemaitijà pasklido blaivybës idëja. Dþiaugiamës, kad mûsø pastangas ávertino Telðiø vyskupas Jonas Boruta, SJ. Jo iniciatyva mûsø vaikinukai savo meniniu þodþiu skatino blaiviai gyventi ir aiðkino, kokias pasekmes sukelia alkoholis Skuodo, Maþeikiø, Kretingos, Tauragës, Ðilalës, Ðilutës ir kitø miestø ir miesteliø jauniems þmonëms. Jo dëka kompozicija parodyta penkiolikoje vietø.

Su projektu lankëmës ir Telðiø vaikø globos namuose. Neþinau, kiek mûsø kalbëjimas pasiekë vaikø ðirdeles, bet vaikø mintys mûsø ðirdis sujaudino. Po programëlës grupelëse su jais kalbëjosi licëjaus moksleiviai. Ðnekëjosi apie tai, kokias nelaimes atneða gërimas á jø ðeimas. Mintis uþraðë raðtu. Atsakymai nebuvo netikëti, bet skaudu juos girdëti ið vaikeliø lûpø: girti tëvai muða juos, palieka vienus be prieþiûros, nëra namuose ko valgyti, skatina vaikus gerti, rodo blogà pavyzdá. Statistika skelbia, kad gimstamumas maþëja, vaikø skaièius Lietuvoje taip pat, o globos namuose jø në kiek ne maþiau. Kai paklausëme, kà mes visi galime padaryti, kad nebûtø tiek daug avarijø, kad tëtës ir mamos negertø, o paskui ðeimose nesibartø, vaikø neskriaustø, prisigëræ ar nuo narkotikø apsvaigæ jaunuoliai nesipeðtø, nesimuðtø ir vienas kito neuþmuðtø, jie atsakë: „Reikëtø vienytis ir kurti grupes prieð alkoholizmà. Mûsø kaime tokia grupë ákurta“. „Þinom, kad tai labai sunku... Reikëtø, kad bûtø sumaþinta prekyba ir reklama, arba grieþèiau bausti gerianèius þmones“. „Man deðimt metø ir man labai sunku þiûrëti girtus þmones. Tai daro blogà átakà ne tik man, bet ir kitiems vaikams ir suaugusiems. Ðiuolaikinis jaunimas jau nebereaguoja á niekà, girti pridaro daug þalos.“ „Reikia pramogø, laisvalaikio uþimtumo, ðvietëjiðkos veiklos.“ Protingos mintys, taèiau tokiø – ne dauguma. Kiti atsakymai nenustebino, nes tokiø tikëjomës. Negi mes galime norëti, kad jie – vaikai - net ir uþ suaugusius, savo tëvus, netgi uþ kai kuriuos Seimo narius iðmintingesni bûtø.

Grupelëse dalyvavusiems vaikams pateiktas klausimas: „Kas norëtumëte, kad parduotuvëse nebeliktø degtinës, uþsidarytø bravorai?” Ið 29 vaikø tik du norëtø, kad degtinës visai neliktø, kiti visi sako: „Tegul bûna”. Galvoju – dràsûs ir tvirti tie du – turëti savo nuomonæ iðdrásta net ne visi vyresnieji. Reikëtø juos átraukti á valanèiukø gretas. Bet Telðiuos tokios organizacijos nëra.

O kad nebûtø avarijø, muðtyniø, þmogþudysèiø, kurias padaro girti, norëtø visi. Ir kad tëveliai negertø, norëtø visi. Per maþos vaikø galvelës, kad sugalvotø, kaip tai padaryti. Ko norëti, nes ir valstybë nesugalvoja. Ðtai vienas ið globos namø auklëtiniø raðo laiðkelá valstybei: „Gerb. Valstybe, jeigu jûs galite, uþdrauskite ðiuolaikiniam jaunimui gerti alkoholá. Padarykit pramogø, pavyzdþiui, ledo arenà, diskotekas, klubus ir, manau, bus maþiau smurto, alkoholio. Bus visiems geriau. Tikrai, gal ne visose parduotuvëse uþdrauskit, bet kai kuriose. Reikia kartais pasilinksminti, bet ne visada“.

Ar nesakiau – màsto në kiek ne prasèiau uþ kai kuriuos Seimo narius.

Labai pesimistiðkas iðëjo tas mano apibendrinimas, nors ðviesuliukø jame buvo – ir paþintis, ir klausytojø, projekto dalyviø, supaþindinimas su pranciðkono Gedimino Numgaudþio Sizifo darbui prilygstanèiomis pastangomis gelbëti jau paskendusius. Tik þinome, kiek maþai tas jo pastangas remia valstybë, á kurià taip viltingai kreipiasi, ieðkodami iðeities ið susidariusios padëties; ir Telðiø vyskupo J.Borutos parama projektui, paskleidþiant mûsø puoselëtas idëjas po visà Telðiø vyskupijà. Jo dëmesys ir ávertinimas mums buvo labai svarbûs – gal ne veltui, nors ir veltui (t.y. be jokio atlyginimo), mes èia plëðomës „vardan tos Lietuvos“...

Ir pats didþiausias, pats nuostabiausias ðviesulys – tai vaikai, kurie atsakydami á moksleiviø klausimà, kas pasiþada niekada negerti, pakëlë rankeles. Vienoje grupelëje ið deðimties vaikø – vienas, kitoje ið 5 – 1 ir treèioje ið 9 – 3. Kokie pagarbos, mûsø dëmesio ir paramos verti tie penki vaikuèiai. Praðiau Telðiø vaikø globos namø direktoriaus Þydrûno Seiliaus, nuoðirdþiai ir geranoriðkai mus priëmusio, kad tuos vaikus surastø – norim juos pamatyti, pasikalbëti. Gal jie taps valanèiukø ar àþuoliukø, ar dar kitos organizacijos branduoliu. Rodos, Vaiþgantas tokius ar panaðius kaþkada yra pavadinæs „deimanèiukais“. Nors su tomis organizacijomis valstybei gyva bëda. Viskas daroma, kad tik kuo maþiau jø bûtø. Bet apie tai gal kità kartà.

© 2008 „XXI amþius“