Jeigu pats nenorėsi, niekas kitas tau nepadės

Bronius VERTELKA

Panevėžio „Žemynos“ vidurinės mokyklos aktų salėje vyko Panevėžio anoniminių alkoholikų (AA) draugijos 15 metų minėjimas. Kiekvienas klubo narys prie atlapo turėjo prisisegęs raudoną lapelį. Pakviesti pasisakyti jie kalbėjo nuoširdžiai, neslėpdami savo prabėgusio gyvenimo klaidų ir nebandydami savęs teisinti. Kas praeityje buvo juoda, tą ir sakė.

Vitalijus negeria 14 metų, bet buvo metas, kai į namus negrįždavo po 2–3 paras. Atsitiktinai sužinojęs apie Panevėžyje veikiantį AA klubą nuėjo į jį ir čia surado tikruosius bendraminčius, nusprendusius gyventi blaiviai. Visur jie stengiasi būti kartu. Nuvykę  į konferenciją Kaune irgi neišsiskirstė. Apgyvendinti kažkokiame bendrabutyje, naktį užsimanė ne alkoholio, bet kavos. Tokiu metu mieste veikiančių užeigų darbuotojams  atrodė keistoka, kad solidaus amžiaus vyrai užsisakė tik kavos.

Elena turi 18 metų dukrą. Kažkada ji buvo patraukli, vyrų dėmesio nestokojusi moteris, šoko restorane, mokėsi aukštojoje mokykloje. Baigti jos nesugebėjo, kadangi įniko į taurelę. Jausdamasi nesuprasta  iš Panevėžio išvyko į Vilnių. Vienuolika kartų gydėsi nuo alkoholio. Geri žmonės padėjo surasti kelią į klubą. Dar trapi Elenos blaivybė, bet kovo 7 dieną moteris galėjo  pasakyti, jog  yra gyva ir nori keistis. Ji suprato, kad taip gyventi, kaip anksčiau, nebegalima. Auginti dukrą jai padeda giminės.

Nedidelis tvirto sudėjimo Juozas gerti nustojo sulaukęs 45 metų. Jaunystėje sportavo, o pirmąją alaus stiklinę išgėrė gavęs brandos atestatą. Norėjosi atrodyti tikru vyru. Gėrimas buvo neskanus, bet po truputį priprato. Atvykęs į Vilnių mokytis, vis dažniau užsukdavo į „Tauro“ alaus barą. Pradžioje užtekdavo 2–3 bokalų, bet palaipsniui jų vis daugėjo. Rekordas – 23 alaus buteliai, išgerti ant Sapieginės kalno. Nesisekė ir mokslai. Per šešerius metus sugebėjo baigti pustrečio kurso.

Metė sportą, sukūrė savo verslą. Uždirbdavo daug, bet pinigų neturėjo: su draugais gerdavo po tris  dienas, paskui tiek pat dirbdavo. Ketvirtą blaivybės dieną organizmas reikalaudavo alkoholio. Kartais dirbti jėgų nebeužtekdavo, nors augo du sūnūs. Vyro gyvenimą griovė svaigalai. „Visada prisiminsiu jaunesniojo sūnaus akis. Išeidamas į mokyklą, jis pažvelgdavo į mane ir  neištardavo nė žodžio. Tas jo akis dabar tebematau“, – susijaudinęs pasakojo savo gyvenimo tragediją Juozas.

Žmonai išėjus į darbą, stengdamasis, kad niekas nepamatytų, nužingsniuodavo į artimiausią aludę. Grįždamas įkaušęs jau  galėdavo užkalbinti ir kaimynus. Atėjęs į narkologinį kabinetą Nemuno gatvėje pravirko. Įsiūta „torpeda“ blaiviu išlaikė vienerius metus ir du mėnesius, paskui buvo dar dvi „torpedos“. Atsidūręs gyvenimo dugne, padedamas sūnaus, nuvyko į AA grupę. Kitą dieną jau  pats važiavo. Grįždamas namo buto lange pamatė  laukiančius abu sūnus ir žmoną. Juozas negeria šešti metai.

Romas blaiviai gyvena jau dvejus metus. Sako, kad tik dabar suprato, kad iš tikrųjų gyvena. O pradėjo nuo 100 gramų degtinės. Tiek išlenkęs net sėsdavo prie vairo. Išgertų svaigalų „porcija“ vis didėjo. Paskutinieji penkeri metai Romą vedė į neviltį. Ėmė statytis  būstą. Žmona dažnokai būdavo komandiruotėse, bet skubėdavo grįžti. Sykį neapsikentusi žmona surinko vyro daiktus ir nunešė juos pas jo draugą. Kaip koks perkūnas trenkė į Romo galvą: nejaugi tik tiek sugebėjo užgyventi? AA grupėje ne viskas patiko – nesinorėjo pripažinti, kad yra ligonis ir yra priklausomas nuo alkoholio. „26 metai esu vedęs, bet tik blaivybės metus laikau laimingais“, – sakė vyras. Romas pasistatė namą, neseniai blaiviai atšventė savo gimtadienį.

Panevėžyje veikia keturios AA grupės, kuriose dirbama pagal „12 žingsnių“ programą. Tapti nepriklausomu nuo alkoholio gali tik to norintis žmogus.  Nėra tokio vaisto, kurį prarijus nebesinorės gerti. Tiktai pats sau gali padėti, todėl turi apsispręsti, ar to nori.

   Panevėžys

© 2009 „XXI amžius“