Rugsėjo pirmosios šventėje nieko vaikus džiuginančio ir vaikiško?

Jolanta Lipkevičienė

Kaip ir visi vaikai prieš rugsėjo pirmąją ir mūsų globojama mergaitė psichologiškai ruošėsi į kitą mokyklą. Ji savivaldybės tarybos sprendimu, reorganizuojant mokyklas, turėjo pakeisti mokyklą. Džiaugėmės buvusios trečios klasės mokytoja, ji buvo ypatinga. Visą vasarą stengiausi sumažinti jos jaudulį , kai sakydavo, kad nenori eiti į kitą mokyklą. Atsakydavau, kad suprantu jos nerimą, nieko negaliu pakeisti, nes viską sprendžia valdžioje esantys dėdės. Tik svarbu, kad laukia nauja patirtis, ypatingas susitikimas su nauja gražia mokykla, naujas bus klasėje suolas, nauji draugai ir pasitiks vaikus mylinti mokytoja. Ir netoli tos mokyklos gyvena močiutė, ji dažniau aplankys.

Mergaitė per vasarą susitaikė su šiomis mintimis ir ruošėsi susitikimui su mokytoja. Iš vakaro padarė mažą atvirutę, pririšo prie išrinktos mokytojai rožės ir užrašė linkėjimą:

„Mokytoja, linkiu jums būti laimingai ir laimingais daryti kitus“.

Palydėjau savo mergaitę į mokyklą, mane liūdino visa, ką mačiau. Vaikus ugdančioje įstaigoje nieko nebuvo džiuginančio ir vaikiško. Prie klasės durų visa įsitempusi pasitiko mus mokytoja. Mergaitė pasiūlė savo gėlytę, bet mokytoja pasakė, dar ne dabar, nes ji rūpinosi, kad būtų įteiktos gėlės direktorei, pavaduotojoms. Vis taisė ant lentos kabantį raudoną plakatą, visai nedominantį nei vaikų, nei tėvelių. Dar ant lentos buvo prikabinta daug vaikų nuotraukų. Matėsi, kad mokytojai labiausiai rūpėjo jos paruoštų nuotraukų ekspozicija (ją juk galima parodyti auditoriams, bet ne prieš jos akis sėdintiems vaikams).

Mergaitė, pamačiusi mokytoją, slėpėsi man už nugaros. O mokytoja griežtai pasakė, kad visi vaikai, atėję į klasę, pasisveikina, pasako savo vardą ir sėda į suolą. Tai labiau panašu į kariuomenę, bet ne į švietimo įstaigą, kuri turi vaikus įkvėpti, pakylėti, apšviesti.

Kaip jums atrodo, ko laukė iš mokytojos vaikai?

Pirmoji metų pamoka prasidėjo nuo techninės informacijos – supažindinimo su mokytojų posėdžio nutarimais: kad vaikai turi klausyti mokytojų, kad į tualetą galės eiti tik po vieną, pasakė, kad tuoj reikės eiti į kiemą bendrai šventei, paskyrė, kas įteiks direktorei ir pavaduotojai gėles. Viena mergaitė, sėdėdama suole, pradėjo verkti. Mokytoja, stovėdama prie lentos, „ištransliavo“: „Klasėje niekas neverkia ir kas čia tau pasidarė?“

Supratau, kad mokytojos turbūt niekas nemokė emocinio raštingumo, ir vaikai turės jausmus palikti namuose, o gal už durų. Bet esu tikra, kad programų puslapiuose tikrai puikuojasi socialinis ir emocinis vaikų ugdymas, tik realybėje to nėra.

O gal švietimui skirtame budžete galėtume sutaupyti lėš, kad mokytojus pakeistių robotais, kurie mokytų tik akademinių žinių, bet ne širdingo jautrumo.

Vaikai vis dar su nuostaba laukė juos įkvepiančios programos.

Mokyklos kieme nuskambėjo „Tautinė giesmė“, kalbėjo direktorė, kurią girdėjo gal tik šalia stovintys. Nuskambėjo mokyklos himno įrašas. Pakalbėjo klebonas, kviesdamas vaikus į mokslo metų žygį. Mergaitės akys suspindo ir ji man pakuždėjo, kad bus žygis. Ji ne kartą buvo dalyvavusi įspūdinguose žygiuose ir pagalvojo, kad ir mokykloje tai patirs. Bet aš jai paaiškinau, ką klebonas norėjo pasakyti.

Vaikai vis dar laukė stebuklo.

Paskui pagal scenarijų buvo pasveikinta su gėlėmis mokyklos administracija ir vėl visi sugrįžo į klases. Pagaliau ir iš vaikų mokytoja priėmė gėles, besidairydama į šonus, kalbėdama su kolege. Nė vienam vaikui nepažiūrėjo į akis priimdama gėles. Mano mergaitei labai rūpėjo, kad mokytoja pastebėtų prie rožės koto pririštą mažutę jos rankų darbo atvirutę, bet deja… Mokytojai tai buvo tik mažmožis.

Vaikai dar vis laukė staigmenos…

Klasėje mokytoja rūpinosi, kad tėveliai užpildytų įvairius dokumentus. Vaikams padalino per tą laiką pavartyti knygutes. Ir dar mokytoja blaškėsi išeidama ir grįždama į klasę, rūpinosi, kad šventėje dalyvavęs klebonas būtų deramai pavaišintas arbata. Vaikams paaiškino, kad tai – labai garbingas svečias. Ir vis sugrįždama į klasę vaiksčiojo lygindama eilėse suolus, nes vaikai nenusėdėjo vietoje. Svarbiau buvo, kad suolai būtų lygiai išrikiuoti eilėmis, bet ne tai, kaip jaučiasi vaikai, kokie jų lūkesčiai. Po to stragiai perėjo, surinko iš vaikų knygas, neleisdama net pabaigti pradėto skaityti sakinio. Mano mergaitė nusistebėdama tyliai man pakuždėjo: „Kodėl mokytoja nepaprašė paduoti jai knygą? O priėjo ir atėmė“. Atsakiau, kad nežinau.

Vaikai vis sėdėjo, o mokytoja judėjo. Anot Marijos Montesori (gydytojos, vaikų psichologės), jei mokiniai nejudėdami turi sėdėti suoluose ir tylėdami klausytis mokytojo aiškinimo, nenorės mokytis, vengs pamokų. Fizinis neveiksnumas sumenkina ir protinį pajėgumą. Kai vaiko kūnas yra neveiksnus, tai ir protas sustingsta, darosi abejingas, tingus. O po to nustatome, kad vaikai negabūs...

Į klasę keletą kartų įėjo mokyklos darbuotojai, ir mokytoja vis vaikams primindavo, kad jie turi būti mandagūs, ir, įėjus žmogui, atsistoti ir pasisveikinti. Ir vaikai, gal keturis kartus stojosi ir sveikinosi.

Dvigubi standartai: mokytoja su vaikais nėra mandagi, o vaikai privalo.

Mačiau, vaikams taip buvo nuobodu sėdėti suoluose, kad jie nuolat šnekučiavosi tarpusavyje, o mokytoja juos nuolat tildė.

Atėjome į šventę, kurioje nebuvo nieko švento. Išėjome, kaip liaudis sako, it musę kandę. Vaikus ugdančioje įstaigoje – nei vaikiškumo, nei žaismingumo, bet pagal protokolą…

© 2014 „XXI amžius“