„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2016 m. birželio 3 d., Nr.6 (199)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Sutvirtinimo sakramentas piligrimystės kelio Jonava–Šiluva dalyviams

Milita Žičkutė-Lindžienė

Gegužės 12 dieną Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos jaunimas išsiruošė į kasmetinį Sekminių žygį daugiau nei 100 km pėsčiomis iš Jonavos į Šiluvą. Šis žygis jau tapo tradicija ir sutraukia ne pirmus metus einančius savanorius, kurie puikiai suprasdami kelio teikiamus sunkumus ir palaiminimus leidžiasi lydėti jaunuolius į kelionę, kurios pabaigoje Šiluvoje suteikiamas Sutvirtinimo sakramentas.

Pirmoji diena buvo itin dosni saulės šilumos. Apie 50 žygeivių patraukė iš Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios šventoriaus link pirmosios dienos ėjimo tikslo – Labūnavos. Pirmąją dieną yra daug krykštavimo ir džiaugsmo, nes visi pailsėję ir su susidomėję leidžiasi į šį nuotykį.

Kuprinėse žygio dalyviai nešėsi tik svarbiausius ir būtiniausius higienos ir aprangos atributus, o visa kita patikėjo Kūrėjui. Pakeliui iš gyventojų prašoma pasidalinti maistu. Šis prašymas sutinkamas labai įvairiai – vieni džiaugiasi, matydami jaunus žmones, einančius su tikėjimu, ir ne tik pasidalina turimu maistu, bet palydi padrąsinančiu žodžiu ir šypsena; kiti nepatikliai klausia, o kodėl vaikai ne mokykloje ir čia bastosi; treti kiek grubokai atkerta, kad patys neturi, kuo dalintis; dar kiti su džiaugsmo ašaromis dalinasi savo gyvenimo kasdienybės akimirkomis ir tuo, ką turi; yra tokių, kurie su džiaugsmu priima svečius ir dėkoja Dievui už jų aplankymą, nes pastaruoju metu gyvena savoje ligos vienatvėje. Tikriausiai net neišvardinsiu visų tų unikalių ir savitų susitikimų akimirkų, kurias einantys keliu ir gyvenantys šalia šio kelio išgyvena. Tai – bendrystės ir Dievo gailestingumo akimirkos, už kurias visą kelią meldžiamasi, dėkojant Dievui už sutiktus žmones, jų dosnumą ir meldžiant kiekvienam Dievo malonių. Ir šioje maldoje visai nesvarbu, kaip buvo priimti – su šypsena ar kartėliu, nes kiekvienas susitikimas savaip brangus ir reikšmingas.

Pirmoji diena buvo užbaigiama Labūnavoje. Čia Jonavos piligrimus pasitiko Labūnavos pagrindinės mokyklos bendruomenė ir suteikė ne tik stogą virš galvos, bet vakare vaišino itin skaniais pyragėliais ir sultiniu, o ryte pasitiko karšta garuojančia koše.

Dalis piligrimų atrado nakvynę pas vietinius gyventojus, kurie priėmė keliaujančius ir dalinosi savo namų šiluma ir jaukumu. Likę piligrimai nakvojo mokyklos salėje. Tai – tam tikras patyrimas, kuris ypač reikalauja bendruomeninio suvokimo, kai reikia elgtis labai tyliai, nes salėje viskas aidi, ir galvoti ne tik apie save, bet ir šalia besiilsinčio ramybę. Pirmą dieną yra daug energijos ir užmigti nėra paprasta. Be to, po pirmos dienos skaudėjo nutrintas kojas, atsiradusios kelio bendražygės – pūslės. Tai reikia priimti kaip vieną iš neatsiejamų dalių ir visai to nesibaiminti. Tikriausiai nėra tikslo slėpti, kad kelyje yra skausmo ir kančios akimirkų, o keliaujantys turi progą išbandyti kantrybę ir ištvermę. Tai nėra paprasta, tačiau šiame kelyje įveikiama su malda ir pasitikėjimu.

Antroji diena prasidėjo nuo pusryčių ir bendro palaiminimo Labūnavos pagrindinės mokyklos bendruomenei, kuri su rūpesčiu ir meile priėmė ir suteikė prieglobstį. Vėliau – vėl kelias ir vienas iš iššūkių – persikelti per upę. Tam pasitelkta valtis. Kai klebonas kun. Audrius Mikitiukas saugiai visus perplukdė į kitą pusę, kelias tęsėsi toliau.

Antrą dieną jau daugiau ramybės ir pajaučiamas kelio patyrimas, tačiau diena tęsiama panašiu ritmu – ėjimas, malda, maisto prašymas ir pietūs, paskui – vėl ėjimas. Kiekvienas piligrimas čia rastų savo nepakartojamų ir unikalių istorijų apie tai, kaip jis išgyveno šį kelią.

Antroji diena diena baigėsi Pajieslio miestelyje. Atkeliavus į čia pirmiausia ateita į Pajieslio Švč. Mergelės Marijos, Liūdinčiųjų Guodėjos, bažnyčią. Čia piligrimus lydintis klebonas kunigas Audrius aukojo šv. Mišias. Tai – ypatingas laikas, kai po dviejų dienų visų žvilgsnis kreipiamas į Dievą ir švenčiama liturgija, kuri buvo kupina nuoširdžios vilnijančios giesmės, ramybės, bendros maldos ir nuolankumo. Vėliau buvome priimti Pajieslio daugiafunkciniame centre, pavaišinti vakariene ir gavome nakvynei vietą. Didžioji piligrimų dalis atrado nakvynės vietą pas svetingus vietinius gyventojus, ne pirmus metus priimančius keliaujančius jaunuolius ir besidalinančius savo kasdienybės džiaugsmais ir išgyvenimais. Tai – nuostabaus susitikimo laikas, ir kai jie ryte atlydi jaunuolius vėl išleisdami į kelią, jaučiama, kad palydi ne svetimą, bet savą ir artimą jiems žmogų.

Leisdamiesi į trečiosios dienos kelią, kuris buvo pažymėtas iš dangaus laiminančiu lietumi, pirmiausia laiminome Pajieslio daugiafunkcinio centro bendruomenės žmones, kurie su rūpesčiu ir globa ne pirmus metus glaudžia pas save atkeliaujančius. Vėliau prieš kelionę bažnyčioje meldėmės dėkodami už žmones, jų svetingumą ir galimybę būti šiame kelyje.

Trečioji diena savyje talpino itin daug ištvermės reikalaujančius kilometrus, kurie buvo pažymėti nuolat iš dangaus krintančio lietaus. Bet piligrimai kantriai ir su užsispyrimu metras po metro įveikdavo savo kelio kilometrus. Pagaliau kiek sužvarbę, tylūs ir ramūs visi pasiekė Betygalos kultūros centrą, galėjo sausai atsisėsti po stogu ir dieną užbaigti bendra gegužine malda, su padėka ir su stiprybės maldavimu.

Paskui teko pliaupiant lietui ieškoti šiltų ir sausų namų, kuriuose galima būtų prisiglausti. Nors Betygalos miestelis nėra didelis, tačiau draugiški ir svetingi jo gyventojai po savo namų stogu priėmė visus piligrimus. Betygalos gyventojai savo gailestingumu apgaubė po sunkios ir šlapios dienos atkeliavusius jaunuolius, juos pamaitino, sustiprino ir išleido į kelią.

Ketvirtoji diena buvo ypatinga ir smagaus jaudulio kupina. Tai – paskutinė kelio diena, kai tikslas jau beveik ranka pasiekiamas. Dangus dar pusdienį laimino lietumi, bet paskui kiek nurimo ir savąjį kelią piligrimai galėjo užbaigti trankia ir garsia giesme, kuri skanduoja: Viešpats mūsų Vedlys! Vedlys! / Viešpats mūsų Uola! Uola! / Tvirta ranka Jis veda mus / Iš Jonavos į Šiluvą. / Ir viens. Du. Trys. / Viešpats mūsų Vedlys!..“

Tik nuėjęs keliu daugiau nei 100 km; tik išgyvenęs tą savitą skausmą; tik išbuvęs savo vidiniame pasaulyje su noru pasiduoti ir atradęs jėgų nueiti; tik išmiegojęs ant salės grindų; tik keturias dienas keliavęs su tais pačiais žmonėmis, jiems padėjęs arba sulaukęs jų pagalbos; tik valgęs iš pakelėje sutiktų žmonių dosnumą; tik su begaliniu dėkingumu išgyvenęs tą žmonių svetingumą, kai jie priima į savus namus; tik praklampojęs slidžiu nuo lietaus ir purvo keliu; tik patyręs, ką reiškia kelias, gali suvokti, ką piligrimui iš Jonavos reiškia ši giesmė ir paskutiniai metrai Šiluvoje einant per aikštę ir stebint susirinkusius artimuosius, ir tik piligrimui suvokiama, ką reiškia malda prie Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo koplyčios, apkabinimų jūra ir džiaugsmo ašaros. Tai – Dievo dovanota patirtis, kuri ją išgyvenusiam liks ilgam atmintyje ir širdyje.

Vėliau sekė džiaugsmingi susitikimai su artimaisiais ir kulminacija – Sutvirtinimo sakramentas, kuris buvo suteiktas Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo Bazilikoje. Sakramentą teikė ir šv. Mišias aukojo Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras Kęstutis Kėvalas, koncelebravo kun. Artūras Kazlauskas ir klebonas kun. Audrius Mikitiukas.

Po žygio, kuriame kiekvienas savaip išgyveno ėjimo džiaugsmą ar skausmą, pritrintas pūsles, pagalbos rūpestį ar gebėjimą nuolankiai paprašyti, susitikimus ir patyrimus tegalima tik dėkoti visų pirma klebonui kunigui Audriui už nenuilstantį norą lydėti jaunuolius šiuo keliu; sesei Pranciškai ir komandai už visą jaunuolių pasiruošimą Sutvirtinimo sakramentui ir rūpestį žygeiviais; savanorių komandai, kuri ne pirmus metus leidžiasi palydėti ir išgyventi bendrystėje ėjimo patirtį ir nešasi ne tik kuprinę ant pečių, bet ir atsakomybės ir tarnystės naštą ir džiaugsmą (Jūs šaunuoliai!); vyskupui Kęstučiui Kėvalui ir kun. Artūrui Kazlauskui, kad pasitiko piligrimus kelionės pabaigoje ir su Šv. Dvasios palaiminimu išsiuntė į tolimesnę gyvenimo kelionę ir nuolatinį Kelią, kuris tęsiasi jau su perkeista širdimi. Dėkojame jaunuoliams, kurie nepabijojo leistis į šį kelią su energija, jaunatvišku maksimalizmu, gera nuotaika, išdaigomis ir brandžiu rimtumu, kai reikia paguodos kenčiančiam. Ir dėkojame tėveliams, kurie pasitikėjo ne tik komanda patikėdami į jos rankas tai, ką turi brangiausio – savo vaikus. Jie pasitikėjo savo vaikais, juos palydėjo į jų asmeninę kelionę tikėjimo kelyje.

Klebonas kunigas Audrius padėkos žodyje minėjo, kad mes, sudarome Gyvąją Bažnyčią savo veikla, tad norisi padėkoti kiekvienam, kuris šiame kelyje paliudijo savo buvimu, gebėjimu dalintis, gailestingumo parodymu, padrąsinimu, palydėjimu, tarnyste, suvokimu, kad esame Bažnyčia, kuri šiandienoje gyva ir atvira Dievo veikimui ir liudijimui. Ši padėka yra nesutalpinama į žodžius, tačiau kiekvienas, patikėtas į Dievo rankas, žino, ką su tuo daryti.

Visi esame dėkingi Dievui už Jo palydėjimą, suteiktą paguodą per žmones ir globą visos kelionės metu, net už tą laiminantį lietų, kuris leido pajausti ir kitokią kelio spalvą savame gyvenime, juk niekas nežadėjo, kad bus lengva, tačiau plačios piligrimų šypsenos ir nuoširdumas tik įrodo, kad buvo verta!

Jonava – Šiluva

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija