Atnaujintas 2003 m. gruodžio 27 d.
Nr.99
(1203)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Pasitikime ateinantį Viešpatį

Kasmet prieš šv Kalėdas būna Adventas, kad nusikratytume, atsižadėtume tobulybės patogumo ir vėl padarytume vietos ateinančiam Viešpačiui. Gražus ir geras krikščioniškas gyvenimas – tai pasirengimas Jį sutikti. Tai ne pamaldus pasitenkinimas savimi, ne fariziejiškas teisumas. Mes einame lengviausiu keliu, ieškome padėkos ir pripažinimo, mes mokame puikiai pasakoti apie savo gerus darbus arba mėgautis savo atsižadėjimo nuostabumu. Kai Bažnyčia prieš Kalėdas sako: „Darykite atgailą, atsiverskite“ ji turi omenyje šitą mūsų protingą aritmetiką. Juo arčiau ši Dievo meilės šventė, tuo labiau mes suprantame, kad tai, ką turime gera, yra dar netobula. Kalėdos reikalauja dievobaimingųjų atgailos. Tai nėra pasišaipymas iš davatkų, fariziejų ar šventeivų. Turime mintyje tikrai gerą žmogų, sąžiningą, dvasingą. Tad ir sakome: „Darykite atgailą“, ir dvasingas žmogus prie prakartėlės stovi tuščiomis rankomis.

Betliejaus Kūdikio matas mums didelis, nes Tas, kas atidavė save visą, reikalauja ir visiško mūsų atsidavimo. Jam nereikia ko nors iš mūsų, Jam reikia mūsų pačių. Betliejaus Kūdikis perbraukia visus mūsų apskaičiavimus, net ir pamaldžiuosius. Perbraukiamas mūsų tobulumas, nes ką jis reiškia tikrosios Jėzaus meilės ir drąsos prieš pažeminimus akivaizdoje.

Krikščioniškas Adventas pirmiausia yra asmeniškas susitikimas vienumoje su amžinuoju Dievo Žodžiu. Bet jis kartu yra ir siuntimas į žmones. Ir čia mes iš naujo dar giliau patiriame bendrumą su tais, kurie priėmė Kristų. Mes kartu su jais stengiamės, kad ateitų Dievo Karalystė, kartu melsdamiesi: „Teateinie tavo Karalystė“. Kasdien vis nauji žmones atsiveria Kristaus Naujienai. Kartu su tais žmonėmis, kuriuos atvesime prie Kristaus, būsime išstumti iš šio pasaulio. Dvasinis krikščionių miegas reiškia pasidavimą piktosioms jėgoms. Kaip tai atrodo, geriausiai galime pamatyti žmoguje. Jis mano teisinga tai, ką daro visi, gražu ,kas visiems patinka, tiesa, ką visi sako. Pavojus kyla ne vien todėl, kad nuodėmė padaro mus aklus, bet kad blogis šioje žemėje beveik visada yra užmaskuotas. Tai pirmoji piktojo taisyklė nuo amžių pradžios: niekada neparodyti blogio nuogo, bet apsiausti jį nekaltumu, o kai kada ir pamaldumu. Blogiau, kai ir gėrį pradedame matyti neteisingoje šviesoje lyg juokingą, pasenusį, prastą, naivų, netinkamą gyvenimui. Šviesa, galinti išsklaidyti širdies miegą, yra Kristus ir tik Jis. Mums gali atsitikti taip pat, kaip ir Petrui, kuris suklupo ant kelių ir kalbėjo: „Eik sau nuo manęs, Viešpatie, nes aš žmogus nuodėmingas“.

Nieko šiandien nereikia labiau kaip krikščionių, drįstančių imtis nešiuolaikiškos, o iš tikrųjų labai reikalingos mūsų amžiui rizikos, gyvenančių dideliu ir nuoširdžiu gerumu. Blogio perversmą visuomet atitinka gerųjų trūkumas. Artimo meilė - tai ne asmeniškas malonumas. Naujoje sandoroje teisusis atpažįstamas tik pagal artimo meilę. Bažnyčia gyvena tarp mūsų, ji netriumfuoja ir nevaldo. Jai nebuvo pažadėtas triumfas žemėje, o tik tai, kad pragaro vartai jos nenugalės. Ji turi laukti savo Viešpaties, pasilikti su Jo žodžiu ir Jo meile. Galbūt Advento metu iš dėkingumo vertėjo pasilikti po šv.Mišių porą minučių bažnyčioje, o gal ką nors paskaityti, kad siela atsigautų. Dievas leido savo tautai patirti bejėgiškumą, kuris yra tikrasis visos žmonijos giminės bejėgiškumas. Visiems laikams turėjo paaiškėti, jog išganymas ateina ne iš žmogaus, ne iš valdžios galybės, ne iš klestinčios ekonomikos, ne iš mokslinių tyrimų institutų ar universitetų. Jis ateina iš Dievo, ateina nelaukiamas tarsi gyvybė išmirusioje dykumoje. Dievas savo kelius visada tiesia dykumoje. Šiame moderniame, savo pažanga besididžiuojančiame pasaulyje vis dėlto pasireiškė baisus barbariškumas. Ir minioje žmogus gali pasijusti esąs lyg tikroje dykumoje. Kalba ir menas gali tapti paviršutiniški ir tušti. Nepertraukiamoje gamyboje, išoriniame blizgesyje ir sensacijose gali atsirasti beprasmybės dykuma. Mes, krikščionys, viso to šaknis matome atsiskyrime nuo Dievo, nes tik nuodėmė taip nusiaubia žmogų. Ji numarina meilę, nuskurdina tikėjimą ir nuslopina gėrio troškimą. Kad angelai pirmiausia turėjo skubėti pas piemenis, tai nereiškia dangaus paniekinimo ar abejingumo žemiškajam valdžios, padėties, ar dievobaimingumo supratimui. Ne taip pasirinko Tas, kuris naktį gimė ir nesurado Betliejuje pastogės. Gyvename pasaulyje, kuriame milijonai moterų nori tarnauti prabangai, o ne gyvybei. Jos atsisako motinystės, atsisako nešti santuokinės ištikimybės jungą. Švęsti Kalėdas šiame pasaulyje reiškia daugiau už dalyvavimą iškilmėse. Tai reiškia dėl Kristaus pradėti meilės tarnybą. Gražu, kada šventą Mišių vakarą prie stalo susirenka šeima, dalijasi dovanėlėmis, švenčia. Bet jeigu kaimynystėje gyvena užmirštas, šąlantis, alkanas ir kenčiantis, jeigu jis paliktas vienas, tai, neparodžius meilės šiam žmogui, neįmanoma švęsti Kalėdų. Kol žemėje bus nors vienas žmogus, su kuriuo aš turiu susitaikyti, kol neatleisiu jam iš visos širdies, ši Naujiena ne man, ir Kūdikis nepriims mano pagarbos, jeigu neatsiprašiau to, kuriam nusikaltau, tada veltui giedu apie Kalėdų ramybę. Iki paskutinio Kristaus atėjimo nebus siunčiami angelai, kad nuvestų žmones pas Kristų, kaip anuomet piemenys buvo nuvesti į Betliejų. Mes esame Jo pasiuntiniai ir savo pasiuntinybę turime atlikti ne žodžiais, o meilės darbais. Neklauskime, ar mus kiti girdi, paklauskime pirmiausia, ar skelbiame savo gyvenimu; neklauskime, ar jie nori pamatyti Betliejaus žvaigždę, bet ar atspindi jos šviesą mūsų gyvenime. Amen.

Kun. Gediminas MARCINKEVIČIUS,
Lekėčių klebonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija