Atnaujintas 2004 m. sausio 28 d.
Nr.8
(1211)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Tautinių mažumų problemų
sprendimas Lenkijoje...

Rezistencinės kovos dalyvis,
Vyčio kryžiaus ordino kavalierius
Antanas Suraučius

Pernai vasarą, liepos mėnesį, Lenkijoje, Myslibožo (buvusio Soldino) miestelio apylinkėje, kur, nugalėję Atlanto platybes, žuvo mūsų drąsūs lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, legendinio skrydžio 70-mečio proga laikraščio „XXI amžius“ korespondentas Kazimieras Dobkevičius susipažino su įdomiu žmogumi, Lietuvos rezistencinės kovos dalyviu, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriumi, beje, ir šiuo metu gyvenančiu Lenkijoje, Antanu Suraučiumi. Pasirodo, tai įdomaus likimo žmogus. Praėjusių metų pabaigoje A. Suraučius korespondentui atsiuntė laišką, kuriame, be kita ko, rašo: „Mano nuomone, dabartinėje Lietuvoje laikraštis „XXI amžius“ yra vienas iš nedaugelio laikraščių, kuriuos laikau savais, - veikiančiais tikram Lietuvos atgimimui. Aš pats prieškariu, dar 1939 metais, bendradarbiavau „XX amžiuje“. Buvau tuomet jaunuolis, Vytauto Didžiojo gimnazijos Vilniuje abiturientas, žengęs į gyvenimą, o patekęs į Antrojo pasaulinio karo audras, pokario rezistenciją“.

Nuo pernai gruodžio mėnesį pradėjęs eiti 85 metus, A.Suraučius sakosi esąs ištremtas į Lenkiją. Turi Lietuvos pilietybę, nuo 1990 metų - kario savanorio statusą, karo invalidas. A.Suraučius sako, kad į Lietuvą negrįžęs dėl dviejų priežasčių: 1) dabartinė Lietuva yra ne ta, už kurią kovojo: nuo 1993 metų „daugiau atšiauri tokiems kaip aš“; 2) žmonos ilgai trukusi sunki liga (mirė 2003 m. rugpjūčio 29 d.). Ji buvusi tremtinė. Išgyvenęs netektį, galės būti dažniau ir ilgiau atgautoje tėviškėje, kaime prie Druskininkų. Gyvenime vienuolika metų išbuvęs sovietiniuose lageriuose ir 43 metus išsitrėmime Lenkijoje. A.Suraučiaus ginklu tapo plunksna: dažnai rašąs į „Aušrą“, „Tėviškės žiburius“, kartais į „Tremtinį“, „Vorutą“, 2004 metais žada išleisti prisiminimų knygą „Per karo okupacijas“.

„XXI amžiaus“ redakcijai A.Suraučius atsiuntė straipsnį apie tautines mažumas Lenkijoje „Prisipažino - neprisipažino“. Spausdiname šį straipsnį sutrumpintą.

Atrodo, kad Lenkijoje artėjama prie galutinio problemos - tautinių mažumų problemos – sprendimo. Prieškariu Lenkijoje nacionalinės mažumos sudarė 33 proc. šalies gyventojų, o pokario metais jų liko nuo kelių procentų iki vieno procento (pagal užpernai vykusio visuotinio gyventojų surašymo Lenkijoje duomenis). Ir tai vyksta XXI amžiuje besivienijančioje Europoje. Tai, mano manymu, yra tautinių mažumų XXI amžiaus holokaustas Lenkijoje. Pakilimo išsilaisvinti metais stipriau prasiverždavo nusistatymas prieš kaimynines tautas, ypač Rytuose, tuo pačiu ir prieš tų tautų žmones Lenkijoje - Lenkijos piliečius. Išsilaisvinus Varšuvos bloko kraštams ir Lietuvai pasiekus išsilaisvinimą bei savo suverenios valstybės atkūrimą 1990 metų pradžioje, negarbingai pasireiškė Lietuvos lenkai prieš Lietuvą. Lenkai iki tol buvo rusinti, sovietinti, rusų pasitelkiami Rusijos sovietinei imperijai gelbėti, o Lenkijoje palaikomi.

Lenkijoje, kuri yra pasirašiusi tarptautinių žmogaus teisių įstatymą, stiprėja užsimojimas „galutinai išspręsti“ tautinių mažumų klausimą. Dažnai šaukiamos vyriausybinės konferencijos ir rengiamos diskusijos tautinių mažumų klausimu, kuriose tikinama, kad Lenkijoje yra didžiausia tolerancija tautinių mažumų atžvilgiu, bet vis dar galima šį tą padaryti, suderinti, patobulinti. Kviečiami tautinių mažumų atstovai nepasako tvirto tiesos žodžio, o kažką atsargiai ir nereikšmingai pralemena.

Tik vieną kartą teko išgirsti tautinių mažumų pusės tinkamą pareiškimą. Slovako, pavarde Spernoga ( buvo rašyta viename „Aušros“ numerių užpernai), mintis buvo tokia: kam reikalingos tos konferencijos, pasitarimai, kai realybėje viskas yra atvirkščiai. Pavyzdžiui, slovakai katalikai po dešimtmečiais dėtų pastangų tik 2001 metais atgavo teises savo kalbai bažnyčiose Lenkijoje, o vienos parapijos byla vis dar guli stalčiuje Krokuvos arkivyskupijos kurijoje. Tautinių mažumų klausimu daug kalbama radijo laidose „Polonija“. Jose tikinama, kad šis klausimas labai gerai sprendžiamas Lenkijoje, o nepalankiai, ribotai - kaimyninėse valstybėse Rytuose.

Prieita net iki to, kad aukštame forume tautinių mažumų klausimu vienas politikų pareiškė, jog tautinės mažumos Lenkijoje iš viso nereikalingos, jos kliudo, tad reikia siekti, kad jų nebūtų. Niekas to žmogaus nesudraudė ir „nepastatė“ į vietą. Ne per seniausiai naktinėje radijo laidoje „Polonija“ girdėjau įsimintiną pokalbį. Tos laidos metu buvo teigiama, kad, pagal visuotinio gyventojų surašymo duomenis, Lenkijoje tėra tik šeši tūkstančiai lietuvių (?), o ukrainiečių viso labo 36 tūkstančiai... Buvo akcentuotas posakis: przyznali się polakam (prisipažino lenkais). Oficialiais duomenimis, Lenkijoje gyvena apie 140 tūkst. ukrainiečių (pasak pačių ukrainiečių, per 250 tūkst.). Tad kur dingo, sakykime, kad ir 100 tūkst. ukrainiečių? Kaip „išgaravo“ keliolika tūkstančių lietuvių?

Buvo laikai, kuomet prisipažinimą išgaudavo kankinimais, o kaip vertinti šiais laikais neprisipažinusiųjų savo tautinės tapatybės elgesį? Ar labai smerkti tokius? O ką daryti su prisipažinusiaisiais apie savo tautybę? Atsiveria naujas etapas tautinių mažumų kovai už savo teises, o gal kova prieš likusias tautines mažumas Lenkijoje.

Parengė
Kazimieras DOBKEVIČIUS

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija