"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį    Nr.2 (2)

PRIEDAI






Globalizacija: saulėlydis be saulėtekio

Dažnai vadinamieji antiglobalistai (o ypač antikapitalistiniai antiglobalistai) savo teorijai apie liūdnas globalizacijos pasekmes pasauliui ir tautinėms valstybėms patvirtinti pateikia argumentą, jog dvi didžiosios valstybės, JAV ir Rusija (anksčiau - JAV ir SSRS), veikia susitarusios mažųjų valstybių nenaudai. Išeitų, kad šių didžiųjų valstybių, užėmusių vadovaujamas pozicijas ir, dar blogiau, atliekančių savotiškų žandarų vaidmenį, vadovaujantieji sluoksniai turėjo vieni kitais pasitikėti, visapusiškai remti, stiprinti bičiulystės ryšius, laikytis abiem pusėm naudingos politikos ir nepaprastai pasitikėti vieni kitais.
Tačiau realioje politikoje tas ne taip jau dažnai pasitaiko. Greičiau priešingai.
Neseniai Amerikoje pasirodžiusioje buvusio CŽV direktoriaus Roberto Geitso knygoje „Iš šešėlio“ yra toks epizodas, niekaip netelpantis į antiglobalistų gražiai sudėstytas teorijas apie pasaulinę globalinę politiką.
1989 metų sausio 23-iąją, t.y. praėjus trims dienoms po Džordžo Bušo, tuometinio JAV prezidento, priesaikos, prie Baltųjų rūmų vartų privažiavo pilkas mikroautobusas be atpažinimo ženklų. Vairuotojas apsaugos karininkui pasakė, kad jo prašė atvežti į Baltuosius rūmus didelę dėžę, atsiųstą iš Sovietų Sąjungos, naujojo JAV prezidento vardu. Vairuotojas nežinojo, kas yra dėžėje, bet žinojo, kad į JAV ją atgabeno „Aerofloto“ lėktuvu. Ant dėžės nebuvo jokių užrašų. Apsaugos karininkas per Nacionalinio saugumo tarybos darbuotoją Kondolizą Rais susisiekė su SSRS ambasada, bet ir ten niekas nieko nežinojo.
Reikalas darėsi visai mįslingas ir net pradėjo kelti nerimą. Panaudodami visas atsargumo priemones, slaptosios tarnybos karininkai pervežė dėžę į vieną iš Vašingtono rajonų, kur pionieriai-išminuotojai atsargiai ją atidarė. Siuntinyje buvo... tortas! Didžiulis 200 kilogramų sveriantis tortas! Kiek patriūsusi K.Rais (dabar jau Dž.Bušo vyresniojo sūnaus administracijoje – aukšta pareigūnė: prezidento padėjėja gynybos reikalais) kaip detektyvė išsiaiškino, kad tortą atsiuntė vienas SSRS konditerijos fabriko kolektyvas, panoręs tokiu būdu pasveikinti naująjį JAV prezidentą. Prezidentas, įvertindamas vargą, įdėtą atskleidžiant paslaptį, nusprendė kartu su visa šeima prie to didžiulio torto nusifotografuoti ir nuotrauką nusiųsti dovaną iškepusiam fabrikui.
R.Geitsas juokais pasakojo, kad kol prezidento šeima susirengė fotografuotis, tortas ganėtinai apgedo ir atrodė ne taip išvaizdžiai, kaip norėjosi, užtat žiurkės sočiai atsiėdė šio slaptųjų tarnybų objekto. Ir nors CŽV direktorius bandė visai pamiršti vis labiau netinkamą ne tik valgymui, bet ir fotografijai tortą, Dž.Bušas vis dėlto primygo nusifotografuoti, o nuotrauką pasiųsti į minėtą konditerijos fabriką.
Taigi įvykis komiškas, bet šiek tiek ir pamokantis. Tuo laiku, kai abi didžiąsias valstybes valdė didieji „globalistai“ R.Reiganas ir M.Gorbačiovas, susitarę, anot antiglobalistų, valdyti pasaulį, po trijų dienų valdžią perėmęs prezidentas Dž.Bušas ir jo saugumo karininkai nė kiek nepatikėjo savo „kolegų“ iš kitos šalies nuoširdumu ir ištikimybe. Dar daugiau. Net ir toks, atrodytų, draugiškas gestas kaip dovanos atsiuntimas, buvo sutiktas įtariai ir atsargiai ištyrinėtas. Įvykis turėtų patekti į istorijos vadovėlius, bent humoristine forma. Įtampa tarp dviejų didžiųjų valstybių, o tiksliau - tarp dviejų visuomeninių- politinių santvarkų buvo pasiekusi tokį šaltį ir karštį, kad nei Chruščiovo „atlydžiai“, nei Brežnevo „sąstingiai“, nei Gorbačiovo „perestroikos“ nesugebėjo jų nei atitirpdyti, nei atvėsinti. Abi didžiosios valstybės sutelkė neįsivaizduojamą, visą pasaulį keliasdešimt kartų gebantį sunaikinti, ginklų arsenalą. Abi valstybės viena prieš kitą ir Gorbačiovo „perstroikos“ metais, ir dabar slapta išradingai kovoja žvalgybos srityje, stengdamosi bet kaip, visais įmanomais būdais sužinoti viena kitos paslaptis, nors tos paslaptys dažniausiai yra jau ne paslaptys.
Gal ir galima šiuos dviejų didžiųjų valstybių santykius, įtemptus, balansuojančius į vieną ar kitą pusę, vadinti bendra, tarpusavyje suderinta globalizacijos politika, bet tik su tam tikromis išlygomis. Įtarumas tarp jų niekada neišnyko, ir tik kai kurie interesai sutapdavo. Bet taip dažnai atsitinka „normaliame“ pasaulyje, „normaliame“ gyvenime.

© 2002 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija