Karas

Rugsėjo 11 dieną trys lėktuvai su keleiviais trenkėsi į du aukščiausius Niujorko pastatus ir į Pentagono rūmus Vašingtone. Lėktuvai, žinoma, sudužo, žuvo ir visi jais skridę keleiviai, taip pat buvo sugriauti ir abu Niujorko dangoraižiai bei dalis Pentagono. Pastatuose žuvo tūkstančiai ten pradėjusių darbo dieną žmonių. Aišku, kad įvyko siaubingas niekuo nekaltų žmonių žudymas.
Žuvo ir patys pasikėsintojai į žmonių gyvybes. Gal kas pasakys – sunaikinti ir pastatai. Po pirmųjų panikos minučių ir Amerikoje, ir visame pasaulyje pasigirdo balsų, skelbiančių, kad toks iššūkis – naujo pasaulinio karo pradžia. Manau, kad ši nuomonė neturi jokio pagrindo. Tai kas, kad žuvo daug žmonių, sugriauti keli pastatai. Bet kas tas priešas? Su kuo turėtų kariauti JAV kariuomenė ir NATO? Ar lėktuvų pagrobėjai paskelbė karą Amerikai? Ko nors reikalavo? Ne!
Žinoma, kad šį siaubingą veiksmą įvykdė aštuoniolika žmonių. Tai jau organizacija, kuri šiam žygiui kruopščiai rengėsi ir įvykdė tai, ko siekė žiauriais veiksmais. Bet kodėl Amerikoje, o ne kur nors Europoje ar net… Lietuvoje?
Jungtinės Amerikos Valstijos nuo panašių kovotojų rankos nukenčia ne pirmą kartą. Amerikiečiai dar ir šiandien prisimena Antrojo pasaulinio karo metu japonų smūgį Perl Harbore. Pokario metais mažesnių smūgių jie sulaukė ne vieno. Net ir prezidento Džono Kenedžio bei jo brolių žudymai buvo pakankama priežastis manyti, kad su Amerika kažkas nori kariauti. Pati galingiausia, pati turtingiausia pasaulio valstybė, o jos kažkas nekenčia ir įvairiais būdais, net pačiais žiauriausiais, mėgina kenkti ir parodyti, kad ji nėra nepažeidžiama galybė. O jeigu jau kas pažeidė, tai būtinai turi sulaukti bausmės.
Amerika paskelbė surasianti ir nubausianti nusikaltėlius. Pasaulis didžiausius nusikaltėlius baudžia nebe pirmą kartą. Prisiminkime Niurnbergo procesą po Antrojo pasaulinio karo. Arba naujausią Hagos teismą, norintį nubausti Jugoslavijos prezidentą Miloševičių.
Tačiau žmonija mato, kad baudžiami ne visi nusikaltėliai. Dažniausiai tik tie, kurie neprilygsta didžiausiai pasaulio galybei. Tokie kaip Stalinas, kaip dešimt metų trukusio Afganistano karo kaltininkai, kaip čečėnų tautos naikintojai… Ak, būtų galima net XX amžiuje rasti baisybių: turkų surengtos armėnų žudynės, tų pačių turkų žygiai prieš kurdus, kinų veiksmai prieš tibetiečius, Indonezijos ar Filipinų pasiųsti naikintojų būriai prieš krikščionis, Kambodžos siaubas – visur ir dar daug kur kitur, ypač Afrikoje, liejamas nekaltų žmonių kraujas, o kaltininkai lieka nenubausti.
Visais minėtais ir dar neminėtais atvejais iškildavo turto reikalai. Daug rečiau vyksta prievarta dėl idėjinių priežasčių. Bet ir jų pakako XX amžiuje. O ir anksčiau.
Smūgis Amerikai irgi turi savo priežastis. Kai kas mano, kad pasaulyje yra žmonių, kurie negali pakęsti Amerikos polinkio pasauliui nurodinėti, jog šis savo gyvenimą tvarkytų paisydamas jos nurodymų ir pavyzdžio. Pasklidęs mitas, kad Amerika yra aukščiausios demokratijos pavyzdys, kad amerikiečiai yra doriausi pasaulio žmonės, kad Amerikoje didžiausia laisvė, kad amerikiečiai turtingiausiai gyvena.
Reikėtų daug kalbėti, norint išsamiau paaiškinti, kaip yra iš tikrųjų. Galima trumpai pasakyti, kad Amerika savo laimėjimais labai skriaudžia likusį pasaulį. Štai ir po šio įvykio Amerikos Senatas paskyrė 40 milijardų dolerių kaltininkams išaiškinti. Daug kas sakys, kad jie turi pinigų. Bet tai taip pat mitas. Juk JAV yra labiausiai prasiskolinusi pasaulio valstybė. Juk joje 50 milijonų amerikiečių gyvena žemiau skurdo ribos! Iš kur bus paimti tie 40 milijardų?
Popiežius Jonas Paulius II prašė amerikiečių tautos nekeršyti. Ar jie išgirs išmintingą Popiežiaus kerštautojų įvertinimą? Per kupinus prievartos ir neapykantos filmus, ateinančius iš tos pačios Amerikos, ir mūsų tėvynėje sklinda blogis, trukdoma mūsų širdyse augti gėriui ir tikrajai meilei.
Laikraščiuose didelėmis raidėmis spalvotos antraštės skelbė, kad sugriovę Amerikos pastatus teroristai smogė ir pasaulio demokratijai bei civilizacijai. Bet ar ta demokratija bei civilizacija pati savęs nenaikina? Juk nusikaltėliai pasinaudojo būtent civilizacijos laimėjimais. To niekaip negalėjo padaryti nei Aleksandras Didysis, nei Čingischanas, nei XX amžiaus siaubas Leninas. Ankstesnių amžių tironai milijonus nekaltų žmonių žudė daug paprasčiau: kuokomis, ietimis, turkai armėnus – peiliais…
O demokratija? Ar tai demokratija, kai net mokyklinio amžiaus vaikai savo bendraamžius žudo šaunamaisiais ginklais? O gal demokratija, kai pasaulyje viešpatauja narkotikų gamintojai ir pirkliai? Kuo geresni rūkalai, svaigieji gėrimai, įvairios kavos, kurias verslininkai, pasinaudodami demokratija, platina po pasaulį?
Deja, deja. „Mažas esu ir pakeisti nieko negaliu“, – pasakys kiekvienas, ant savo pečių užsikrovęs civilizacijos ir demokratijos naštą.

Juozas Papartis

© 2002 "XXI amžius"