Abipus Nemuno

Teisėtas karas

2001 m. spalio 5 d., dar neprasidėjus JAV vadovaujamai karinei kampanijai prieš Afganistano talibų režimą ir teroro tinklą „Al Qaida“, Niujorke, Nacionaliniame spaudos klube, įvyko diskusija–konferencija. Pew forume, skirtame religijos ir viešojo gyvenimo tematikai, buvo diskutuojama teisėto karo perspektyvos klausimu. Amerikiečiai iš naujo permąstė karo doktriną rugsėjo 11-osios įvykių ir jų padarinių kontekste, svarstė apie karo tradicijos kilmę bei principus, apie būdus, kaip tuos principus pritaikyti karui su terorizmu.

Diskusijoje dalyvo:
profesorė Jean Bethke Elshtain, (Čikagos ir Chochairo universitetas, Pew forumas religijos ir visuomenės gyvenimo tematika) politikos filosofė, kurios užduotis – parodyti ryšį tarp JAV politinių ir etinių principų. Paminėtini jos darbai: Augustinas ir Politikos ribos (Augustine and the Limits of Politics), Teisėto karo teorija (Just War Theory) bei Naujas vynas senuose induose: tarptautinės politikos etika (New Win in Old Bottles: International Politics, an Ethical Discourse);

profesorius Stanley M. Hauerwas, (Duke kunigų seminarija). Nors prof. Hauerwasas nagrinėja disciplinarines problemas, pagrindinis jo rūpestis – atkreipti šiuolaikinės krikščionių bendruomenės dėmesį į moralinę dalykų esmę. Tarp jo plačiai spausdinamų darbų paminėtini šie: Taikos karalystė (The Peaceable Kingdom) bei Po krikščioniškojo pasaulio: kaip Bažnyčia privalo elgtis tuo atveju, kai tokios sąvokos kaip laisvė, teisingumas ir krikščioniška tauta tampa nepriimtinos (After Christendom: How the Church is to Behave if Freedom, Justice and a Christian Nation are Bad Ideas);

profesorius James Turner Johnson, (Rutgers universitetas). Prof. Johnsonas tyrinėja su karu, taika bei valstybės valdymo meno praktika susijusių moralinių tradicijų istoriją bei jų pritaikymą. Jis yra autorius daugelio knygų, tarp kurių paminėtinos Kryžius, pusmėnulis ir kalavijas: Vakarų ir islamo karo tradicijų pateisinimas ir apribojimai (Cross, Crescent, and Sword: The Justification and Limitation of War in Western and Islamic tradition), Teisingas karas ir džihadas: Vakarų ir islamo pasaulio karo ir taikos istorinės bei teologinės perspektyvos (Just War and Jihad: Historical and Theological Perspectives on War and Peace in Western and Islamic Traditions), Teisėto karo tradicija (Just War Tradition), Karo apribojimas (Restraint of War), Ar gali būti teisėtas modernus karas? (Can Modern War Be Just?).

M. Rogers. Labas vakaras. Esu Melissa Rogers, Pew forumo, skirto religijos ir viešojo gyvenimo reikalams, direktorė. Žinau, jog visi dalinamės tuo pačiu skausmu, kurį pasėjo atakos Pasaulio prekybos centre ir Pentagone. Teroristiniai išpuoliai ir be galo skaudūs praradimai sukėlė gausybę problemų ir religija šiuo atveju turi daug ką pasakyti. Šiandien kalbėsime apie teisėto karo tradiciją, jo kilmę, principus ir būdus bei kaip visa tai būtų galima pritaikyti karui su terorizmu.
Džiaugiamės šios diskusijos dalyviais – trimis puikiais mokslininkais – etikos specialistais.
Pirmiausia norėčiau pristatyti prof. Jeaną Bethke Elshtain. Ji yra viena iš Pew forumo, skirto religijos ir viešojo gyvenimo reikalams, vadovų, taip pat ir Visuomenės mokslų tarybos Tarptautinio taikos ir saugumo komiteto narė. Jos bičiulis Michaelis Walzeris savo kolegę apibūdina kaip nepriklausomą, labai dalykišką, politiškai angažuotą ir puikiai provokuojančią politikos teoretikę. Visi, kurie esate susipažinę su Jeanos veikla, su tuo, manau, nuoširdžiai sutiksite.
Kitas mūsų pašnekovas – prof. Stanley Hauerwasas. Profesorius dėsto moralinę teologiją Gilbert T. Rowe kunigų seminarijoje bei teisę Duke’o universitete. Jis ir prof. J. Elshtain drauge išleido knygą Ar tai buvo teisinga? Svarstymai apie Persijos įlankos karo moralumą. Profesorius buvo aktyvus taikaus Persijos įlankos konflikto sureguliavimo šalininkas.
Galiausiai kalbės prof. Jamesas Turneris Johnsonas. Jis yra religijos profesorius bei Rutgerso universiteto Politikos mokslų fakulteto narys, žurnalo Karo etika redakcijos bendradarbis, anksčiau buvęs žurnalo Religinė etika vyriausiasis redaktorius. Prof. Williamas O’Brienas vertina prof. Johnsoną kaip mokslininką, apdovanotą ypatinga malone gebėti teisėto karo doktriną taikyti sprendžiant šiuolaikines saugumo ir gynybos dilemas.

Prof. Jeana Bethke Elshtain. Labas vakaras ir labai jums ačiū, Melissa. Puiku dalyvauti pokalbyje su tokiais garbiais bičiuliais bei kolegomis kaip profesoriai Hauerwasas ir Johnsonas. Jūs girdėjote man skirtą užduotį, tad, galvoju, verta nedelsiant ir pradėti ją vykdyti, nes prireiks laiko apžvelgti pagrindinius teisėto karo tradicijos bruožus, ypatingai tuos, kurie susiję su dabartine krize.
Amerikiečiai – nuo prezidento George’o W. Busho iki gatvėje sutikto vyro ar moters – šaukiasi teisingumo – atsakymo į rugsėjo 11-ąją įvykdytus teroro aktus prieš nekaltus vyrus, moteris bei vaikus. Taip elgdamiesi jie apeliuoja į vadinamąją teisėto karo tradiciją, kuri paprastai kildinama iš IV amžiuje šv. Augustino parašyto šedevro Dievo miestas. Tame veikale autorius paneigia nuostatą, jog krikščionių mokymas prieštarauja jėgos panaudojimui. Jis prieina išvadą, kad puolimas niekada nebus pateisinamas, tačiau esti tokių situacijų, kai jėgos panaudojimas yra būtinas – tai ne normatyvinis gėris, bet neišvengiama būtinybė. Anot Augustino, jėgos panaudojimas tuo atveju pateisinamas būtinybe apginti nekaltuosius – tuos, kurie patys apsiginti negali.
Jei kas nors aiškiai mato, kad nenaudojant jėgos bus padaryta žala asmenims, tuomet artimo meilė reikalauja imtis ginklo. Savigyna yra painesnė problema. Anot Augustino, krikščioniui geriau pačiam kęsti žalą negu ją padaryti kitam. Bet ar galime patarti kitiems nesiginti? Aš sakyčiau, kad ne.
Laikas išgrynino Augustino apmąstymus – pagrindine teisėto karo šalininkų taisykle tapo civilių imunitetas, arba vadinamasis diskriminacijos nevienodo vertinimo principas, draudžiantis paversti civilius žmones jėgos panaudojimo taikiniais. Toliau seka tokia išvada: rūpestingai suplanuotas teroro aktas prieš civilius jų šalyje yra neteisybė, reikalaujanti atsako. Toks atsakas yra teisėtas užpuolėjų nubaudimas, sukeltas ne noro padaryti žalą užpuolusios šalies ar grupės civiliams, bet noro užkirsti kelią tolesniems tokio pobūdžio veiksmams bei noro nubausti tuos, kurie atsakingi už jau įvykdytą nusikaltimą. Šitai taikytina visam pasauliui, ir tarptautinių santykių teoretikai tai vadina pasaulio savisauga. Valdžia yra įpareigota duoti atkirtį – taip įtvirtinama moralinė atsakomybė ir teisingumas.
Kai žaizda yra tokia rimta kaip rugsėjo 11-osios, vengimas duoti atkirtį būtų įvardijamas kaip neatsakingumas, pareigos nevykdymas, rimta politikos pašaukimo nesėkmė atsakyti. Krikščioniškoji tradicija mus moko, kad valdžia yra iš Dievo. Tai nereiškia, kad kiekviena valdžia ir kiekvienas valdininkas yra dieviškas. Tai reiškia, kad jam ar jai suteikta prakilni atsakomybė, už kurią garantuoja pats Dievas.
Iš šios atsakomybės suvokimo gimstančioje politinėje etikoje pabrėžiama politikos, kaip pareigos rūpintis bendrų piliečių gerove, jų saugumu bei taika. Teisėtas karas yra vienas iš šio rūpesčio išraiškos būdų. Jame siekiama vadovautis tikros politikos etika, dažnai siejama su tokiais mąstytojais kaip Machiavellis ir Hobbesas. Tačiau teisėto karo tradicija griežtai atsisako tokių veiksmų, kurių metu šalis negalėtų įsipareigoti atsakingai ir ribotai naudoti ginklą.
Tuoj pat po rugsėjo 11-osios įvykių viename pokalbyje aš pasakiau: „Dabar mums yra gera proga prisiminti, kam reikalinga valdžia“. Nė vienas iš žmogaus puoselėjamų dalykų, turint galvoje ir religijos išpažinimo laisvę, negalės klestėti, jei šalyje nebus taikos ir saugumo. Jei bus leista klestėti blogiui, gėris bus vis labiau išstumiamas iš visuomenės. Paslapčia, vogčiomis sąmokslus tamsybėse rezgantys blogio nešėjai, atsisakantys prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, daro žalą ne tik staigiais nusikalstamais veiksmai – visa savo veikla jie stengiasi išstumti gėrį iš visuomenės.
Kokį gėrį aš turiu omenyje? Paprastą, bet labai reikšmingą. Tai mamos ir tėčiai, glaudžiantys savo vaikus, vyrai ir moterys, einantys į darbą, didžiulio miesto gyventojai, minantys savo takus gatvėse ir keliaujantys metro, piliečiai, perkantys lėktuvo bilietus skrydžiui pas anūkus į Kaliforniją, vyrai ir moterys, tvarkantys savo verslo reikalus kartu su kolegomis iš kitų miestų, tikintieji, be baimės lankantys savo bažnyčias, sinagogas ar mečetes.
Neklyskime. Ši kasdienybė, ši visuomenės ramybė, tradiciškai vadinama tranquilitas ordinis, yra didelis gėris. Tai, žinoma, nėra Šventojo Rašto pažadėta Dievo karalystės ramybė – jos laukiama laikų pabaigoje. Anot pranašo, eschatologinė taika įsivyraus tuomet, kai nebeliks vietos, kur nekaraliautų Viešpats. Nuo Viešpaties kalno Siono tuomet bus skelbiamas įstatymas ir Viešpaties žodis aidės iš Jeruzalės. Įsivyraus vienintelė įstatymo tvarka. Taip, tačiau mes dar nesame ten. Anot Martino Lutherio, jei liūtą pamatome prie ėriuko, kol kas geriau ėriuką kuo skubiau nuvesti. (Juokas.)
Įprasta visuomenės tvarka, kurią griauna ir siekia sunaikinti baisi jėga, yra užuomina į eschatologinę taiką – ją reikia puoselėti ir neleisti jai iširti. Tai gėris, kurį saugoti įpareigojame valstybės tarnautojus. Jei mes kasdien bijosime mirtinų atakų, pasidarys sunku puoselėti kitas vertybes. Žmonės yra trapūs kūriniai. Mes negalime atskleisti savo žmogiškumo pilnatvės ir socialumo, jei lėktuvai dūžta į pastatus, o miestai virsta žvirgždo krūvomis, pilnomis sumaitotų aukų kūnų. Po šių įvykių mes net nebemokame pasitikėti visuomenės ramybe. Jau nebemokame nusikratyti atsakomybės – reikia gerbti ir puoselėti tas normas ir tuos įstatymus, kurių stiprinimas yra civilinės taikos pagrindas.
Šv. Augustinas mokė, kad neturėtume niekinti pasaulietinių pašaukimų. Prisiminkime garsųjį jo pavyzdį apie teisėjo profesiją. Anot šv. Augustino, teisėjo darbas yra labai sunkus, nes jis niekada nėra absoliučiai tikras, kam paskyrė bausmę: kaltajam ar nekaltajam. Nepaisant visko, mes esame priklausomi nuo teisėjų dėl to, kad pasaulyje egzistuotų atsakomybė, kad žmonės negalėtų vieni kitų naikinti kaip žuvų (išraiškingas Augustino posakis).
Su kokiu atsidavimu dirba ugniagesiai sunaikintame Pasaulio Prekybos centre. Visuomenė negali likti be autoriteto, kurį asmeniui suteikia jo atliekamas darbas. Teisėtas autoritetas – tai dar viena teisėto karo tradicijos sudedamoji dalis.
Nepaisant to, kad atsakant į neteisybę leistina ribotai naudoti ginklą, kaip jau anksčiau kalbėjome, tam tikroje situacijoje geriau rizikuoti savo karių gyvybe negu sąmoningai žudyti civilius gyventojus tos visuomenės, su kuria įvyko konfliktas. Dažnai labai sunku atskirti kariaujančius nuo taikių civilių, bet stengtis tai daryti – būtina.
Teisėtame kare jėgos panaudojimas ribojamas. Dauguma taisyklių bei sąlygų apibrėžtos įvairiuose tarptautiniuose susitarimuose, tokiuose kaip griežta Ženevos konvencija. Konflikto metu ir po jo vertinamas karių elgesys. Ar jie neprievartavo, ar neplėšikavo? Ar laikėsi kruopščiai paruoštų karo taisyklių, ar elgėsi kaip išmanė? Ar buvo bandoma visais įmanomais būdais išvengti civilių aukų žinant, kad karo metu jie gali atsitiktinai patekti į mūšio lauką?
Kalbėdama su studentais, analizuodama mokslo įstaigų mokymo programas susidariau įspūdį, kad jokia kita organizacija šalyje neskiria tiek daug dėmesio etinei karo jėgos apribojimo problemai, kaip tai daro Jungtinių Amerikos Valstijų kariškiai akademijose ir apmokymų centruose.
Teisinga bausmė labai skiriasi nuo keršto. Revanšuojant nesilaikoma jokių apribojimų. Teisingai baudžiant paisoma ribų. Planuotas karinės jėgos panaudojimas – tai viena iš bendros strategijos, apimančios derybas, pinigų įplaukų sustabdymą ir kitus su šia problema susijusius dalykus, sudedamųjų dalių.
Neklyskime: vienintelis terorizmo tikslas – sėti baimę. Teroristai nepateiks klausimų, dėl kurių reikėtų derėtis. Jie niekada nepasakys: „Mes norėtume derėtis štai dėl šių trijų punktų.“ Jie paprasčiausiai žudys. Štai kodėl nėra tikslo leistis į derybas. Dėl ko derėtis, jei oponentas aiškiai pareiškia, jog galutinis jo tikslas – visiškas jūsų sunaikinimas?
Tam tikroje situacijoje žodis nutyla, ir prasideda ruošimasis atsakingam veikimui.
Taigi mes privalome atsakyti ir atsakysime. Mes privalome sustabdyti tuos, kurie priešina vienus civilius gyventojus su kitais tokiais pat civiliais, tikrą žmogaus judėjimo laisvės simbolį – komercinį lėktuvą – paversdami mirtį nešančia bomba. Laikydamiesi teisėto karo apribojimų, mes savo karių rankomis baudžiame ir stengiamės sustabdyti tuos, kurie stato į pavojų taikius gyventojus ir be sąžinės graužimo juos žudo.
Juodomis nacių terorizmo dienomis drąsus jaunas vokiečių teologas Dietrichas Bonhoefferis, pacifizmo šalininkas (kova už taiką to meto vokiečių liuteronams buvo svarbus įvykis), nusprendė nužudyti Adolfą Hitlerį, kaip jis pats sakė – „nukirsti gyvatei galvą“. Iš kalėjimo rašytuose laiškuose ir kituose raštuose jis klausdavo: „Kas padarys tai greičiau? Kas greičiau?“
Bonhoefferis pastebėjo, kad vokiečius palietęs blogis griovė visas etines sąvokas. Teologas ypač griežtai kritikavo tuos, kurie, jo žodžiais tariant, nuo viešų vaidų slėpėsi savo privataus dorybingumo šventovėje. Taip pasislėpti įmanoma tik užsimerkus ir užsičiaupus – nematant aplinkui vykdomos neteisybės ir apie ją nekalbant. Tik saviapgavystės kaina galima apsisaugoti nuo atsakingo veikimo užkrato.
Politikos teorijoje yra tokia sąvoka – nešvarių rankų problema. Ją spręsti turi tie, kurie yra išrinkti nešti politiko naštą. Pasitaiko situacijų, kai reikia daryti tai, kas morališkai netinkama, rizikinga, bet ginantis – būtina. Anot Bonhoefferio, tokiu atveju reikia klausti ne apie tai, kaip besąlygiškai išsaugoti teisingumą, o apie tai, kaip gyvens ateinančios kartos.
Baigdama norėčiau pasakyti, kad dabar mes žinome, kas nutiks žmonėms, ilgą laiką kasdien gyvenantiems visa persmelkiančioje baimėje. Nuolat jausdami mirties baimę mes paprasčiausiai negalime gyventi kaip žmonės. Tarptautinis teismas nuo teroro aktų mūsų neapsaugos.
Visiems aišku, kad kiekvienam iš mūsų kada nors ateis tokia diena, kai turėsime mirti. Nepaisant to, esame pašaukti gyventi. Krikščionybė moko, jog Viešpats atėjo, kad tikintieji turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų. Dabar tas metas, kai gyvenimui iškilo pavojus. Reikia imtis veiksmų prieš tuos, kurie sėja mirtį. Nemanau, kad tai priešinga mūsų tradicijai. Krikščionių Dievas yra ne tik atlaidus, bet ir teisingas.

Prof. Stanley’s M. Hauerwasas. Kalbėdama apie teisėtą karą, Jeana apdairiai rėmėsi Augustinu.
Žmonės dažnai galvoja, jog teisėto karo teorija yra bendros neigiamos krikščionių pozicijos dėl jėgos panaudojimo išimtis. Jie turi pagrindo. Kodėl turėtumėte stengtis pateisinti jėgos panaudojimą, jei pirmenybę suteikėte jos nenaudojimui?
Atkreipkite dėmesį: Romos katalikai nemano esą pašaukti nenaudoti jėgos, graikų stoikai pateikė įvairių argumentų, pateisinančių jėgos panaudojimą. Taigi bendrą krikščionių nusistatymą prieš jėgos panaudojimą bandoma grįsti virtine teisėto karo išimčių.
Kalbėdama apie karo teisėtumą, Jeana nesirėmė bendros taisyklės išimtimis – ji pirmenybę teikė teisingumui. Tai itin svarbu, nes teisingumas – ne savigyna, kaip iškalbingai parodė profesorė, bet nekaltų žmonių gynimas. Jėgos naudojama tiek, kiek jos reikia sustabdyti atakuojančiuosius. Nekaltieji – tai visi tie, kurie nenusipelnė būti užpulti (nebūtinai vien vaikai).
Taip galvojant aiškėja, jog pasaulis niekada nėra laisvas nuo netvarkos. Taigi net ir tuomet, kai nėra jokio karinio konflikto, pasaulis turi būti pasirengęs gynybai. Vadinasi, pasaulis niekada nėra laisvas nuo karo. Tuomet kyla vienas iš svarbiausių klausimų: kas yra ta netvarka, dar ir dabar drumsčianti pasaulio ramybę? Vienokia ji buvo Romos imperijos laikais, visai kitokia – dabar. Ji keičiasi.
Jeana kalbėjo apie politinį realizmą, kuris apibrėžiamas kaip jėgos pusiausvyra pasaulyje. Vadinasi, jėgos balansas yra tvarka – sąlyginė ramybė. Tačiau čia kyla klausimas apie teisingumo sąvokos turinį. Ar mes galime kalbėti apie teisingumą ir tarptautinę tvarką? Paprastai tvarka suprantama kaip gėrio visuma, leidžianti spręsti, kas yra teisinga, o kas – ne.
Visa tai apsunkina svarstymus apie karo teisėtumą. Kaip kalbėti apie teisingą karą, jei teisingumas tarptautinėje arenoje nieko nebereiškia? Aš pasiruošęs dalyvauti šioje diskusijoje kaip pacifistas, nes teisėtas karas yra geriau nei politinis realizmas.
Tačiau jei teisėtas karas gimdo teisingumą, tuomet pacifistai yra ne tik susipainioję, bet ir amoralūs savo pozicija. Atsisakydami ginti nekaltuosius, mes išduodame moralinį įsipareigojimą būti atsakingiems. Būti atsakingam yra kiekvieno, o ypač – Jėzaus mokinio pareiga. Šiuo požiūriu ir Jėzaus mokiniai turėjo dumti atgal į Galilėją ir įkurti Galilėjos išlaisvinimo frontą, kad išgelbėtų Jėzų nuo mirties, nes jo mirtis buvo aiškiai neteisinga. Būtų labai įdomu išgirsti, kaip teisėto karo šalininkai atsakytų į šį klausimą, kuris iš esmės nėra skirtas pacifistų moraliniam tyrumui išsaugoti.
Dabar norėčiau iškelti keletą karo teisėtumą liečiančių problemų. Žmonės, kalbėdami apie karą, žodį „karas“ vartoja norėdami pabrėžti karo veiksmų skirtumą nuo žudynių. Kalbėdamas su žurnalistais šia tema, dažnai kaip teisėto karo pavyzdį jiems pateikdavau Hirosimos ir Nagasakio įvykius. Jie visada man sakydavo: „Ak, bet tai buvo karas“.
Na, gerai, karo metu gali įvykti ir žudynių. Tad kaip turėtų būti vadinamas Antrasis pasaulinis karas, prisiminus britų bombų atakas, Doolittle’o reidą virš Tokijo, Tokijo bombardavimą, jei karas yra visai kas kita nei žudynės?
Formuluojant teisėto karo apibrėžimą, reikia išsiaiškinti, kokius veiksmus galima pavadinti karu, o kokių ne. Kaip pavadinti neseniai vykusį Jugoslavijos bombardavimą? Kaip tai įvardyti? Ar šis karas vyko kaip teisėtas? Man buvo ypač įdomu išgirsti daugybę žmonių, tuomet kalbančių apie teisėtą karą. Tada niekas nekalbėjo apie karą terorizmo terminais.
Dar vienas klausimas, kurį norėtųsi užduoti teisėto karo šalininkams: kaip bus ruošiami žmonės ir institucijos teisėtam karui, kurio metu bus vengiama smurto proveržių? Kaip bus rengiami geri kariai teisėtam karui, o ne žudymui? Ar Amerikos žmonės turėtų būti pasiruošę užplūsti Japonijos paplūdimius, ar mėtyti bombas ant Hirosimos ir Nagasakio? Šį kartą bus prarasta daugiau gyvybių nei Hirosimoje ir Nagasakyje, tik jau – teisingai? Ar amerikiečiai pasiryžę aukoti savo gyvybes teisėtam karui?
Manau, kad Jeana yra teisi. Ir man didžiulį įspūdį daro mūsų karinės pajėgos. Tačiau vis dėlto įdomu, kaip atrodytų Jungtinių Amerikos Valstijų karinės pajėgos, jei jos būtų ruošiamos teisėtam karui. Kai kaupiamos įvairių rūšių ginklų atsargos, kai kariai apmokomi naudotis ginklais, – ar tai ir yra ruošimasis teisėtam karui? Man atrodo, per vėlu kalbėti apie karo teisėtumą, kai prieš akis turimas įvykis, o tik po to klausiama, kaip teisingai kariauti.
Kitas klausimas: kaip atrodo teisėto karo užsienio politika? Ar ji išliks, jei viena šalis turės savų interesų? Turiu omeny Ameriką, besisukiojančią apie Žemės rutulį su didžiule jėga rankose. Kaip tai suderinama su šalies, kurioje laikomasi teisėto karo principų, įvaizdžiu?
Galiausiai norėčiau paklausti, kaip krikščionys ruošis teisėtam karui. Prieš priimdami šv. Komuniją mes vieni kitiems linkime Kristaus ramybės. Kaip suprasti ramybę, jei mes turėsime mintyje žodelį „išskyrus“? Aš kartais stebiuosi. Krikščionys nekuria teisėto svetimoteriavimo teorijos. O gal jūs būtumėte paskutinė galimybė, vienintelis kelias tuo būdu išgelbėti kitą asmenį ir t.t.? (Juokas.)
Ką mes tuomet norime pasakyti, linkėdami vieni kitiems Kristaus ramybės? Aš kalbu apie tai, nes tai – Dievo mokslas. Pateisindami karą krikščionys prisimena Dievą tik kaip Dvasią, pamiršdami, kad Jis įsikūnijo Jėzuje Kristuje, kurio atspindys – kiekvienas žmogus.
Aš manau, kad karo pateisinimas veda į krikščionybės sudvasinimą pamirštant jos žemiškąjį matmenį. Štai kodėl aš suprantu turįs likti ištikimas krikščionybės nuostatai nenaudoti jėgos.
Prof. Jamesas Turneris Johnsonas. Tarpusavy juokavome, kad po visų pasisakymų mes su Jeana plaksime Stanley’į. Prieš pradėdamas kalbėti apie tai, ką šiandien ruošiausi pasakyti, norėčiau atsakyti į tris Stanley’o iškeltus klausimus. (Juokas.)
Pirmiausia – apie tai, kaip krikščionys suderina teisėto karo pagrindimą su Šventuoju Raštu. Norėčiau pasakyti, kad plėtojantis teisėto karo teorijai buvo daug tokių bandymų, ir pasiūlyti kiekvienam pasiskaityti medžiagą. Pamatysite, kaip tvirtai ši teorija paremta Šventuoju Raštu.
Tai ne našios platoniškos Augustino vaizduotės padarinys – tai teorija, kurią Augustinas ir jo pasekėjai Viduramžiais ir ankstyvuoju moderniuoju laikotarpiu išplėtojo labai aiškiai remdamiesi Biblija.

Pabaiga kitame numeryje