"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį    Nr.2 (2)

PRIEDAI






Belaukiant naujojo frankenšteino

Lietuvos žemės ūkio akademijos profesorė Dalia Brazauskienė yra viena iš Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrijos „Gaja“ įkūrėjų, jau beveik 20 metų ji domisi ekologijos problemomis. Pagal profesiją – chemikė, 1995-1999 metų Kauno Sveiko miesto projekto dalyvė, sudarytoja ir bendraautorė, knygų „Sveikai mitybai – saugus maistas“(2000) , „Žaliosios minties ratas“ (1998), daugelio straipsnių ekologijos klausimais autorė.
Apsilankiau pas profesorę jos jaukiuose namuose Kauno Žaliakalnyje, kur mane pasitiko jauniklis Brazauskų katinukas Ladenas, dėl savo karingo būdo ir sugebėjimo slėptis pavadintas tarptautinio teroristo vardu. Kol kačiukas įnirtingai šturmavo mano popieriaus lapu vikriai judantį rašiklį, pradėjome pokalbį apie šių dienų realijas.

Neseniai pasaulis pradėjo kalbėti apie Osamą bin Ladeną kaip apie šių laikų frankenšteiną. Kokią žalą atneš juodligės užkratas, teroristų išplatintas JAV ir kitose šalyse, – niekas nežino. Akivaizdu, kad šios juodligės sporos išaugintos laboratorijoje. Ką jūs, besidominti ekologija, genų inžinerija ir biotechnologijomis, galėtumėte mums apie tai papasakoti?

Juodligė Lietuvoje yra seniai žinoma, tebėra gyvulių kapavietės. Tai natūrali juodligės rūšis, o spėti, kokios bus laboratorijose išaugintų juodligės bakterijų paskleidimo pasekmės, sunku, nes nežinia, ką ir kokiu būdu konkrečiai darė šį ginklą kūrę asmenys. Jau dvidešimt metų kalbama, kad genų inžinerijos laimėjimų keliama grėsmė gali prilygti atominio ginklo pavojui. Domėjausi genetinėmis modifikacijomis, kurios tapo šių dienų realybe auginant kai kuriuos augalus ar gyvūnus maistui. Tai daroma norint padidinti derlių, o kartu ir pelną. Pavyzdžiui, sojos yra labai naudingas augalas, kurių baltymai savo kokybe prilygsta mėsos baltymams, tad buvo sumanyta dar jas pagerinti: į sojas buvo perkeltas riešutų genas.

Kaip trumpai apibūdintumėte genų inžineriją?

Genai yra dezoksiribonukleininės rūgšties (DNR) molekulės grandinės dalys, kuriose užkoduota genetinė paveldimumo informacija. Genų inžinerija – dirbtinis šių grandinės dalių pertvarkymo procesas. Genetiškai modifikuojant galima vienam organizmui būdingus genus perkelti į kitą, suteikiant jam norimas savybes. Sojų kokybė pagerėjo, tačiau netrukus paaiškėjo, kad toks maistas sukelia kai kuriems žmonėms alergiją. Perkėlus žuvies genų į pomidorus, jie pasidaro atsparesni šalčiui ir patvaresni. Genetiškai modifikuojant buvo sukurtos bulvės, kurių nepuola kolorado vabalai. Atsirado sojos, kviečiai, atsparūs herbicidams, kurių galima berti į dirvą daug, jie sunaikina piktžoles, bet nepaliečia kultūrinių augalų. Tačiau jeigu genetiškai modifikuotos sojos arba kviečiai atsitiktinai susikryžmintų su piktžole, būtų gauta tokia atspari piktžolių rūšis, kuriai įveikti praktiškai nebūtų priemonių.

Kaip pastebėta genetiškai modifikuoto maisto žala?

1998 metais vengrų kilmės mokslininkas Arpadas Puštai Anglijoje atliko bandymą: dešimt dienų žiurkes šėrė genetiškai modifikuotomis bulvėmis. Po eksperimento mokslininkas pamatė, jog sumažėjo žiurkių smegenų ir širdies masė. Tyrimų rezultatus jis paskelbė per televiziją. Netrukus buvo atleistas iš darbo. Tačiau mokslo visuomenė – 22 asmenų grupė – mokslininką apgynė. Jie pakartojo eksperimentą – A.Puštai rezultatai pasitvirtino. Visuomenė Vakaruose labai nerimauja dėl genetiškai modifikuotų organizmų naudojimo maistui. Šveicarijoje moterys su vaikais išėjo į demonstraciją sužinoję, jog bus leista į šalį įvežti genetiškai modifikuotų sojų. Lietuvos visuomenė turi sužinoti apie šiuos dalykus kaip galima daugiau.

Tačiau sojos nėra pats populiariausias maistas Lietuvoje ir, man atrodo, mums jokio pavojaus nekelia…

Jums tik taip atrodo. Jūs galbūt neperkate sojų mėsos arba miltų, bet jų gali būti įdėta į dešrą. Iš viso sojų dedama maždaug į 25 tūkstančius maisto produktų: kepinius, šokoladą, ledus, kakavos gėrimus, sriubas, bulvių ir kukurūzų traškučius, vaikų maistą, vitaminų preparatus. Gaminant didelę dalį šių produktų, naudojamos genetiškai modifikuotos sojos. Maždaug 70 proc. maisto, parduodamo JAV, yra genetiškai paveikta. Pusė šioje šalyje auginamų sojų ir medvilnės, trečdalis kukurūzų yra genetiškai modifikuota. Genetiškai paveikto maisto pasekmės žmogaus organizmui,o ypač paveldimumui, nėra iki galo ištirtos.

Tai jūs teigiate, kad genų inžinerijos taikymas auginant įvairius augalus maisto pramonei yra išimtinai neigiamas?..

Genų inžinerijos laimėjimai labai dideli. Negalima vienareikšmiškai teigti, jog jie vien neigiami. Pavyzdžiui, toks svarbus vaistas kaip insulinas yra pagamintas naudojant genų inžinerijos metodus. Yra ir daugiau panašiu būdu gautų vaistų. Todėl reikia skirti teigiamą šių mokslo atradimų poveikį nuo neigiamo.

O ką galite pasakyti apie gyvūnų genetinį modifikavimą?

Genų inžinerija taikoma ir gyvūnams. Tai nepaprastai pavojinga, nes gyvybė yra ne žmogaus sukurta, ir jos pakartoti neįmanoma. Įvairiai keičiama gyvųjų organizmų sandara – tai kišimasis į gamtos reikalus, ardymas jos harmonijos, kuri vėliau gali atsisukti prieš žmogų. Kad ir kempinligė, dėl kurios Didžiosios Britanijos ūkininkai patyrė milžiniškų nuostolių. Neseniai Anglijos princui Čarlzui lankantis Lietuvoje, šį garbų asmenį lydėję mokslininkai teigė, jog kempinligės priežastis gali būti blogas elgesys su gyvūnais, kurie, galimas dalykas, buvo laikomi nepaisant gamtos reikalavimų. Ne paslaptis, kad galvijai buvo šeriami kaulų miltais: žolėdžiai maitinami gyvuliniu maistu! Padarinių ilgai laukti neteko. Todėl dabar Vakarų šalyse vis daugiau kuriama ekologinių ūkių, kuriuose rodoma elementari pagarba gamtai, o kartu ir gyvulių prigimčiai.

Viena JAV bendrovė ką tik paskelbė pirmoji pasaulyje klonavusi žmogaus embrioną, tačiau iš karto pareiškė, kad iš jo nebus auginamas žmogus. Bažnyčia griežtai pasisako prieš bet kokius eksperimentus su žmogaus gyvybe.

Bažnyčia yra visiškai teisi. Eksperimentai su gyvybe neleistini. Avytė Doli nebuvo pirmasis bandymas klonuoti gyvulį. Prieš tai pasaulį išvydo nemažai apsigimusių avyčių, kol gimė sveika Doli, ir apie tai buvo galima pranešti pasaulio žiniasklaidai. Istorija nutyli nelaimingąsias. Dabar jau imtasi bandymų klonuoti žmogaus embrioną. Taigi nors juodligės sporų paskleidimas – pavojingas žingsnis, klonuotas žmogus tikrai gali tapti naujuoju frankenšteinu. Koks jis bus, niekas negali atspėti.

Esate sakiusi, jog gamtoje veikia savireguliacijos mechanizmai, kurie gali nulemti žmogaus likimą. Žmogus darosi gamtai tarsi nebereikalingas, jo atnešama žala tokia didelė, kad pati gamta gali pabandyti sumažinti jo įtaką. Argi moksliškai pagrįsta kalbėti apie Žemės rutulį kaip apie vieną organizmą?

Kad Žemė ir viskas joje – augalai, vandenys ir juose gyvenantys kūnai, miškai, oras, kalnai – yra vienas gyvas kūnas, teigia anglų mokslininkas Džeimsas Lavlokas. Ši jo teorija vadinama graikų deivės Gajos, kuri buvo suprantama kaip Motina Žemė, vardu. E.Šimkūnaitė mėgdavo sakyti, jog „gamta yra žiauri, bet teisinga“. Iš tiesų visa planeta veikia kaip save reguliuojantis organizmas. Žmogus darosi didžiausias šios sistemos nusikaltėlis. Randasi įvairiausių sunkiai įveikiamų virusų kaip ŽIV, grįžta raupsai. Galima manyti, kad gamta ginasi nuo žmogaus.

Kalbama apie šiltnamio efektą, klimato kaitą… Ar situacija pasaulyje nors kiek gerėja?

Neigiamų žmogaus veiklos pasekmių vis gausėja. Žemėje sparčiai mažėja biologinė įvairovė. Gamta nežino, kas yra kenkėjai, piktžolės, tačiau visi joje turi savas funkcijas. Tuo tarpu šiuolaikinėmis priemonėmis žmogui nereikalingų augalų galima visiškai atsikratyti, tačiau drauge su jais išnyko ir kai kurių augalų rūšys. Toks reiškinys ardo pusiausvyrą gamtoje. Panašiai atsitiko ir gyvūnams. O kai kurių gyvūnų ir augalų išnykimas nuo Žemės paviršiaus neigiamai veikia ir žmogaus egzistenciją. Jau keletą dešimtmečių kalbama apie šiltnamio efektą. Dėl klimato kaitos viena po kitos vyksta tarptautinės Jungtinių Tautų konferencijos (Kiote, Hagoje), kalbama apie tai, jog, kylant vidutinei Žemės temperatūrai, po truputį tirpsta ledynai, kyla pragaištingi uraganai, taifūnai bei potvyniai. Kita problema – dažni rūgštieji lietūs, siaubiantys ir mūsų žemę. Skandinavijoje jau yra sterilių ežerų beveik be jokios gyvybės. 1992 metais Rio de Žaneire įvyko „Žemės pasitarimas“, sukvietęs pasaulio ekologus pasišnekėti aktualiomis temomis. Ten buvo ir Lietuvos atstovai. 1997-aisiais Niujorko pasitarime buvo prieita išvados, jog per penkerius metus situacija Žemėje nėmaž nepagerėjo.

O kokia padėtis Lietuvoje? Nors ekonomika pastaraisiais metais smuko, atsirado daugybė bedarbių, tačiau, užsidarius kai kurioms gamykloms Nemuno ir Neries pakrantėse, atsirado viltis, jog upėmis vėl tekės švarus vanduo.

Padėtis taisosi, sumažėjo oro, vandens tarša, tačiau ne dėl to, kad žmonės suprato ir sąmoningai ką nors darė, kad įvyktų kai kurie pozityvūs pasikeitimai. Tai lėmė sumažėjusi gamyba. Be to, didžiausia problema Lietuvoje ne dėl didžiųjų upių – Nemuno ar Neries. Kaunas turi mechaninį vandens valymą, bet neturi biologinio. Problema yra mažosios upės, ypač Šiaurės Lietuvoje. Jos labiausiai užterštos – Sidabra, Obelė, Kulpė. Didžiųjų upių teršalai praskiedžiami didžiuliu kiekiu vandens, ir jos po truputį valosi pačios. Kas kita mažosios upės. Tačiau vilties yra, juk vokiečiai Reiną jau išsivalė. Be to, nerimą kelia ir Baltijos jūra, kuri ties Kaliningrado sritimi ir trimis Baltijos valstybėmis ypač užteršta. Tiesą sakant, Baltija – viena labiausiai užterštų pasaulio jūrų, nes labai uždara. Didžiausia gamtosaugos problema Kauno mieste – mažėja žaliųjų želdinių plotai, žemė privatizuojama drauge su medžiais ar krūmais, kuriuos šeimininkai dažnai iškerta. Todėl dabar medžiai mieste inventorizuojami.

Gamyba, su ja susijęs atmosferos, vandenų užterštumas, atrodytų, tegali būti išspręsti valstybiniu ar net tarptautiniu lygiu. Bet ką daryti paprastam žmogui, kad padėtis pasikeistų?

Kaip šiandien pamenu paprastą žmogų, kurį sutikau viename Lietuvos rajone maždaug prieš dešimt metų. Šiame rajone prie nedidelės upelės pasiturintys piliečiai pasistatė gražius, šiuolaikiškus namus. Tačiau žmogui, pažvelgusiam į eilutę mūriukų, pasidarė neaišku, kur gyventojai padėjo savo namų kanalizaciją. „Apsiaviau žvejo aulinius iki kelių, šaltą pavasario dieną įsibridau į upelę ir ranka po vandeniu bandžiau apčiuopti visą pakrantę palei namus. Būgštavimai pasitvirtino: ties kiekvienu namu po vandeniu kyšojo po kanalizacijos vamzdžio galą!“ – pasakojo tas žmogus viešame susirinkime. Tiesiai į upelę savo kanalizacijos turinį leido tie pasiturintys ir iš pažiūros labai padorūs žmonės. Tai, ką galėjo pasakyti senyvas žmogus, radęs teršėjus ir apie tai paskelbęs viešame susirinkime, galime kiekvienas, tik būkime atidūs tam, kas vyksta aplinkui.

Kokie ekologijos klausimai šiandien svarbiausi kiekvienam Lietuvos žmogui?

Kiekvienam Lietuvos žmogui šiandien itin svarbu kuo daugiau žinoti apie gamtą, jai daromą žalą, apie tai, kokie maisto produktai įvežami į Lietuvą ir kokie gali kilti pavojai. Kita vertus, privalome tausoti tai, ką turime, – mūsų išteklius, paprasčiausiai mažiau vartoti. Tačiau pats svarbiausias uždavinys, mano tvirtu įsitikinimu, – kurti Lietuvoje ekologiškų maisto produktų rinką ar bent jau prisidėti ją kuriant.

Tačiau kiekvienas šiandien turguje paklaustas prekeivis tvirtina, jog perkama bulvė ar pomidoras yra iš jo ūkio, visu balsu šaukia, jog auginąs „sau“ ir „be chemikalų“. Ar gali tuo tikėti?

Žmogus, auginantis ekologiškai patikimą maistą, turi turėti sertifikatą su ženklu „Eko agros“. Jų išdavimu Lietuvoje rūpinasi viešoji įstaiga „Ekoagros“, todėl patikrinti, ar pardavėjas sako tiesą, nėra sunku. Pavyzdžiui, Ustukių malūnas su tokiu ženklu pateikia rinkai „Penkių grūdų košę“, provizorės-farmakologės J.Balvočiūtės įmonė – vaistažoles. Daug kitų ekologiškų produktų parduoda įvairios Lietuvos įmonės.

Sužinojome, kad yra genetiškai modifikuotos bulvės, sojos, pomidorai, braškės, tačiau tenka girdėti, jog vaisiai, kad negestų, švitinami kažkokiais spinduliais...

Tai modernus maisto konservavimo būdas – produktai švitinami jonizuotais beta ir gama spinduliais. Šį būdą taiko išsivysčiusios Vakarų Europos šalys labiausiai eksportuojamai produkcijai. Taip sustabdomas mikroskopinių grybų dauginimasis, sunaikinamos salmonelės, parazitai. Produktai po švitinimo nėra radioaktyvūs. Toks konservavimo būdas taikomas prieskoniams, džiovintiems vaisiams, riešutams, javų grūdams išsaugoti. Šis metodas turi ir trūkumų: nemažai sunaikinama vitaminų A,B,C,D, pakinta riebalų rūgštys, pasikeičia, ypač pieno produktų, skoninės savybės. Tokiu būdu apdoroti produktai užsienyje žymimi specialiu ženklu. Vartotojai turėtų išsireikalauti, jog ant jonizuota radiacija apšvitintų ir genetiškai modifikuotų produktų ir mūsų šalyje būdų dedamas tam tikras sutartinis ženklas.

Ar mūsų valstybė rūpinasi ekologine situacija?

Taip, turime daug įstatymų, nutarimų, ratifikuotos svarbiausios konvencijos ekologijos srityje, pavyzdžiui, priimta Orhuso konvencija, pagal kurią kiekvienas turi gauti informaciją apie aplinką, kuria disponuoja valstybinės institucijos: oro, dirvožemio, gamtos objektų būklę, biologinę įvairovę, įskaitant genetiškai modifikuotus organizmus ir pan. Seimas priėmė genetiškai modifikuotų organizmų įstatymą, kuris įsigalios nuo 2002 m. gruodžio 31 d. Prieš trejus metus buvo priimtas įstatymas dėl visuomenės aplinkosauginio (ekologinio) švietimo. Lietuvos universitetinė moterų asociacija (LUMA), kuriai priklausau, rengiasi vykti į kaimus, šviesti moteris ekologijos klausimais. Ypač svarbu, kad žmonės ne tik daug žinotų, bet ir aktyviai dalyvautų priimant sprendimus aplinkosaugos klausimais. Švietimas, kultūra, ekologija – susiję dalykai, kalbant apie vis didėjančią pasaulinę ekologijos krizę. Galime tai traktuoti kaip moralinės krizės padarinį. Sunykus dvasingumui, krinta moralė, žmogus ieško naudos tik sau, ima kitaip žiūrėti į daugelį dalykų, tarp jų ir į gamtą. Tuo tarpu gamta – mūsų visų būstas, namai.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Vitalija Norvilienė

© 2002 "XXI amžius"

 

Prof. Dalia Brazauskienė

EPA-ELTA nuotrauka

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija