Kur lietuvis lietuvio nesutinka...

Interviu su evangelikų liuteronų žurnalo "Liuteronų balsas" redaktoriumi Povilu PUKIU

... Per slenkstį žengia akiniuotas, nors kepurę užsimaukšlinęs, bet aiškiai matyti - jau pražilęs vyras. Kur jis man matytas? Kai pasilabina, pasigirsta niekados nepamirštama, kaip nuluptas obuolys gerai pažįstama Vilniaus bičiulio tarsena. Jokios abejonės negali būti: šis lagaminą tempiąs vyriškis - Poviliukas. Taip tada, prieš keturiasdešimt metų, kai abu dirbome toje pačioje "Ekrano naujienų" redakcijoje, vadinome savo redaktorių Povilą Pukį... Dabar jis pasirodo čia, sėkmingai ką tik per Atlantą perskridęs, jau spėjęs pas Antaną Venckų "New Buffalo" skaniai pavalgyti, ramiai pamiegoti, Mičigano ežero pakrante pavaikščioti, tyru miško oru pakvėpuoti ir pirmųjų ankstyvų šalnų pakąstų amerikietiško rudens lapų patalu automobiliu pavažinėti.

Kokie vėjai tave į Čikagą atvijo?

Ne vėjai, gimnazijos laikų draugo gera širdis. Antanas Algirdas Venckus iš savo kišenės man, jūsiškai tariant, "return tickets" apmokėjo.

Kur dingai, kai palikai "Ekrano naujienas"?

Mane paliko, mat sugalvojau kartą nefigūringai Maskvos kino artistei liekną Džinos Lolobridžitos figūrą "paskolinti"... Kad žurnalo viršelis patrauklesnis būtų. Mane "už tarybinės etikos pažeidimą" išmetė iš Žurnalistų sąjungos. Išmetė iš ten, kur manęs nebuvo. Tarybinei Žurnalistų sąjungai aš niekada nepriklausiau.

Kaip sekėsi dirbti "Žemės ūkio" ir "Kalba Vilnius" redakcijose?

Žurnale "Žemės ūkis" dirbau sekretoriumi, redagavau straipsnius, rūpinausi dizainu. Lyg ir kokia tremtis man, miesto paukščiui. Dėl savaitraščio "Kalba Vilnius" - ilgesnė kalba. Tu gi žinai - visi laikraščiai ir žurnalai buvo "partijos organai", formuojami pagal vieną - maskviškės "Pravdos" - kurpalį. Baisi monotonija ir nuobodybė... O kai valdė Nikita Chruščiovas, buvo šioks toks atlydys. Tada kai kurių galvose ir gimė sumanymas turėti ne "partinį organą", o normalų informacinį savaitraštį. Bet... bėda ta, kad leidimus naujiems periodiniams leidiniams išduodavo tik Maskva. Ten ideologinių nuolaidų mums, lietuviams, nė nesitikėk. Tad sugalvojome "apeiti stulpą". Juk galima prisidengti Jono Miliušio redaguotu biuleteniu "Kalba Vilnius", kuriame keturiuose puslapėliuose buvo skelbiamos savaitinės radijo ir televizijos programos. Pavadinimas yra, naujo neprašysim, o šio biuletenio (vadinasi, ne laikraščio ir ne žurnalo) apimties niekas nedraudžia padidinti iki 16 puslapių. Reikia tik "kaip nors" gauti limitą popieriui ir finansavimą. Ačiū Dievui, tuometinis finansų ministras Sikorskis, vėliau pasitarnavęs ir atgimstančiai Lietuvai, rado tada galimybę naujo savaitraščio idėją palaikyti, pinigais "palaiminti".
Pasisekė suburti naują, dar neapsiplunksnavusį, bet entuziazmo su kaupu turintį žurnalistų būrelį. Informaciją graibstėme per radiją. Be to, Vilnių pusiau legaliais keliais pasiekdavo keli egzemplioriai lenkiškų, jugoslaviškų, Rytų Vokietijos savaitraščių. Iš ten perspausdindavome aktualią fotoinformaciją. Visa tai ir dar kai kas padarė savaitraštį "Kalba Vilnius" populiarų, nes skaitytojams iki gyvo kaulo buvo pabodę kasdieniai spaudos šūkčiojimai: "Visų šalių proletarai, vienykitės". Savaitraštis "Kalba Vilnius", žinoma, ir toliau spausdino sovietinio radijo ir televizijos programas, bet virš jo vardo šūkio "proletarai" nebuvo. Redakcijos kolektyvui pavyko taip pasidarbuoti, kad iki tol 20 tūkst. egzempliorių tiražu ėjęs biuletenis buvo leidžiamas net 100-150 tūkst. egzempliorių tiražu. Bet ir to nepakanka. Kiekvieną penktadienį, rytais, prie spaudą pardavinėjančių kioskų žmonėms tekdavo stotis į "uodegas", kad spėtų nusipirkti "Kalba Vilnius" su kokia nors, 16 puslapyje išspausdinta "razinėle". Dar ir dabar, kai susitinku su Juozo Miltinio teatro aktoriais Donatu Banioniu ar Algiu Masiuliu, jie maloniai prisimena, kaip Panevėžyje kas penktadienį stovėdavę "uodegoje" ir tikėdavęsi "Pukio razinėlių".
Tokio populiarumo partiniai bosai, savaime aišku, negalėjo ilgai toleruoti. Rado prie ko prikibti. Pasakė gavę daug laiškų iš tarybinių skaitytojų, kurie reiškia nepasitenkinimą Radijo ir televizijos komiteto "spaudos organu". Iš manęs pareikalavo keisti savaitraščio kryptį. Aš nesutikau. Ko ir galima buvo tikėtis - atsidūriau gatvėje. Nežinojau, kur dėtis. Laimei, Vilniaus universiteto krepšinio komandos kapitonė Bytautė Pajėdienė mane, žaidusį universiteto vyrų komandoje, nepabijojo priglausti Lietuvos kino studijoje, kur ji tuo metu dirbo kino kronikos žurnalo redaktore.

Lietuvos kino studijoje tave ne kartą matydavau. Ką ten veikei, kuo buvai?

Lietuvos kino studijos dokumentinių filmų sektoriuje "Dokumentika" redagavau kino apybraižas, rašiau scenarijus, galiausiai pasirengiau mokslo populiarinimo filmų režisieriaus kategorijai ir kūriau trumpo metražo mokomuosius filmus. Sulaukęs 60-ies, išėjau pensijon.

Kur gyvena ir ką veikia tavo žmona, dukra, sūnus? Gal jau esi senelis?

Žmona - grožinės literatūros vertėja, verčia iš anglų kalbos, yra Rašytojų sąjungos narė. Dabar jau irgi pensininkė. Dukra Eglė Paulina - dailininkė, ištekėjusi irgi už dailininko anglo, gyvena Londone, Lietuvos nepamiršta. Sūnus Žilvinas Martinas baigė fiziką ir verslo mokslus, dirba elektros prietaisų įmonėje kokybės laboratorijos vedėju. Turime mylimų vaikaičių - antraklasę Vaidilę ir darželinuką Gerimantą. Jie - mūsų gyvenimo rudens prasmė ir džiaugsmas.

Sakyk, kaip tarybinis žurnalistas tapo "Liuteronų balso" redaktoriumi?

Tai biblinė "sūnaus sugrįžimo" istorija... Matai, liuteronybėje - mano šaknys. Senelis Martinas Pukis buvo Dievo žodžio sakytojas Klaipėdos krašte, surinkimininkas. Mano tėvas Jokūbas Pukis ilgai buvo Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčios tarybos pirmininkas. Mano vaikystės šventadienius lydėjo namuose tėvo giedamos šventos giesmės, kurioms ir aš privalėdavau savo balsu pritarti. "Privalėdavau" sakau ne šiaip sau. Tikėjimo per jėgą neįbruksi vaikui į širdį. Bet "brukti", t.y. diegti reikia. Dabar, brandžiame amžiuje, tą suprantu. O jaunystėje? Jūros marios -iki kelių... Žodžiu, pasidarbavo amžinai besikartojantis senosios ir jaunosios kartos antagonistinis konfliktėlis. O kai Vilniuje buvo suburta evangelikų liuteronų bendruomenė ir atkurta parapija bei su Šiaurės Europos protestantiškųjų bažnyčių dvasine ir materialine parama buvo atstatyta Vokiečių (seniau Muziejaus) gatvės viename kiemų esanti liuteronų bažnyčia, pats Dangus parodė man ten kelią. Toje bažnyčioje radau dvasios atgaivą. Tad ar galėjau iškęsti nepaaštrinęs senos žurnalistinės plunksnos? Ar galėjau neatiduoti kas Dievo - Dievui?

Kaip organizuoji ir kaip leidi šį žurnalą? Koks jo tiražas? Kur gaunate lėšų ir straipsnių?

Žurnalo leidimo organizavimas - mano profesija. Tai - iš seniau. Straipsniams rengti, informacijai kaupti yra talkininkų parapijiečių. Padeda ir kunigai (yra gerus pamokslus sakančių). O dar visų knygų knyga - Biblija, egzegetų studijos. Tik norėk ir spėk darbuotis - temų neišsemiami šaltiniai. "Liuteronų balso" tiražas - nedidelis, kaip nedidelė ir mūsų bendruomenė Vilniuje. Spausdiname 500-600 egzempliorių. Prisipažinsiu, žurnalui platinti nebeužtenka nei jėgų, nei laiko (privalėčiau susirasti vadybininką ar bent administratorių - neturiu kaip atsilyginti, nes ir pats be atlyginimo dirbu). Vienas pats parengiu žurnalą spausdinti: surenku visą medžiagą kompiuteriu, skeneriu nukopijuoju ir pakoreguoju iliustracijas, "sulaužau" straipsnius į puslapius, pats esu ir dizaineris. O dar ir parašyti šį bei tą tenka. Be to, pats fotografuoju.
Bet užteks girtis, kad Barbė devyndarbė esu. Berods, Žemaitijoje sakoma: devyni amatai, dešimtas - badas. Lėšų klausimas mums Lietuvoje ypač aktualus. Prekių ir paslaugų kainos artėja prie europinių, o pensijos lieka to paties, kaip įprasta sakyti, bananinių respublikų lygio. Dainuok ir šok, kad nori. Mes ir šokame rėmėjų bei aukotojų ratelyje. "Liuteronų balsas" labai brangina aukas, kurias mums perduoda iš Čikagos lietuvių liuteronų Tėviškės, Ziono bei Toronto Išganytojo parapijų. Dėkotume Viešpačiui, jei atsirastų JAV ir vienas kitas stambesnis rėmėjas. Girdėjau, kad Kurtas Vėlius iš Lombardo (Ilinojaus valstija) yra pasiryžęs didelėmis sumomis padėti nuo karo ir okupacijų vis dar neatsigaunančiai Mažajai Lietuvai, tenykštėms sugriautoms bažnyčioms. Ir visai Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčiai labai praverstų milijonieriaus fundacija. Kokia laimė būtų, jei gerosios širdies dalelė atitektų ir šiuo metu vieninteliam Lietuvoje leidžiamam evangelikų liuteronų žurnalui. Juk Dievas mėgsta linksmą davėją.

Kokie lietuvių evangelikų dabartiniai ryšiai su Katalikų Bažnyčia, su lietuviais hierarchais?

Mano mielas, į tokius klausimus atsakinėti aš nesu kompetentingas. Žinau, kad Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios Konsistorijos pirmininkas vysk. Jonas Kalvanas susitikinėja ir palaiko ryšius su lietuvių katalikų hierarchais. Be to, ir eiliniams katalikams neturėtų būti paslaptis, kad prieš kokius trejus metus Augsburge pasirašytas istorinės reikšmės dokumentas tarp Romos Katalikų Bažnyčios ir Pasaulio Liuteronų Bažnyčios apie susitaikymą. Pasaulio Liuteronų Federacija aktyviai remia ekumeninį judėjimą, populiarėjantį ir kitose konfesijose. Lietuvoje katalikai ir evangelikai gražiai tuo klausimu sutaria. Kasmet rengiamos ekumeninės maldos savaitės, kur vis kitą dieną vis kitoje bažnyčioje aukojamos šv.Mišios, dalyvaujant katalikų, stačiatikių ir protestantų kunigams. Mes visi drauge garbiname vienatinį Jėzų Kristų, bučiuojame tą pačią Bibliją ir draugiškai spaudžiame vieni kitiems rankas, linkėdami meilės ir santarvės.

Kaip susidūrei su Lietuvos jėzuitais?

Vilniaus liuteronų bažnyčia ir Vilniaus jėzuitų gimnazija turi du vienodus išorinius bruožus: abi yra netoli viena kitos ir abi nuo gatvės pusės praeiviams nematomos. Tai sukuria joms savitą aurą, kurią pajusti gali tik į kiemą įėjęs. Be išorinio panašumo, aš pajutau ir vidinį artumą. Po to, kai liuteronų bažnyčioje išklausiau kun. Antano Saulaičio, SJ, pamokslą, sujaudinusį mane savo humanistine dvasia ir aukšta kultūra. Po to, kai JAV lietuviu pasidaręs mano gimnazijos laikų draugas ir poetas Algirdas Venckus, tapęs dabar Anthony, atvykęs Vilniun supažindino mane su Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolu ir jėzuitų gimnazijų globėju, t.y. tuo pačiu kun. A.Saulaičiu. Užsimezgė pažintis, buvau pakviestas apsilankyti Vilniaus jėzuitų gimnazijos jubiliejaus iškilmėse, susipažinau su mokyklos vidiniu gyvenimu, dabar rengiu moksleiviams literatūros konkursus, vertinu jų rašinus... Pats tos bendrystės dėka dvasiškai turtėju.
Kokia tavo nuomonė apie rugsėjo 11-osios įvykius ir JAV pradėtą nefrontinį karą?
Skaudžiai išgyvenau tą tragediją. Drauge su visu civilizuotuoju pasauliu gedėjome ir mes. Vilniaus liuteronų bažnyčios gedulingose pamaldose dalyvavo visų Vilniuje akredituotų evangeliškųjų kraštų ambasadų darbuotojai, diplomatinio korpuso atstovai dėjo prie altoriaus gedulo vainikus, mes prie JAV ambasados Vilniuje degėme žvakutes. Nusikaltėliai turi būti baudžiami, tai aišku. Bet nežinau, ar amerikiečiai nujaučia, į kokio masto konfliktą yra grėsmė įklimpti. Nežinau, kiek pasimokyta iš Korėjos, Vietnamo, pagaliau iš Arabų pusiasalio karų. Pasiųsti raketas į priešo bazes ir pataikyti į civilius kaimus? Ar toksai turi būti atpildas? Nežinau, kiek realiai suvokiamas milijardinio musulmoniškojo pasaulio įtūžis, jų ryžtas karui už tikėjimą, pagaliau jų potencinės karinės galimybės. Aš Pamyro kalnuose esu matęs tuos vyrus, Aleksandro Makedoniečio ir persų palikuonis... Ką gero apie tikrus kalnų narsuolius žino eilinis Amerikos dvidešimtmetis, kurį gali pašaukti į ekspedicinį korpusą? Jeigu bus rasti teisingi, teigiami atsakymai, melsiuos, kad Dievas laimintų Ameriką.

Kada, kaip ir ką galvoji veikti, kai susitiksi su Čikagoje gyvenančiu liuteronų vyskupu Hansu Dumpiu?

Mano sena ir didelė svajonė - apsilankyti Amerikos lietuvių evangelikų parapijoje, susipažinti su mielais žmonėmis, kurie ilgus metus išlaikė lietuvybę,išsaugojo liuteronų tikėjimą ir savo išgalėmis siekia pagelbėti Lietuvoje vargstantiesiems. Gaila, kad aš asmeniškai tarp jų neturiu nei draugų, nei giminių. Bet nežinomi yra Aukščiausiojo Viešpaties keliai: susilaukiau paramos per Jėzuitų gimnazijos gyvenimu besirūpinantį savo moksladraugį Algirdą Venckų iš Palangos, kur gimiau ir drauge su juo mokiausi. Stengsiuosi nepraleisti lemties man pasiūlytos progos, - nors gyvenimo saulėlydyje pamatyti mano svajonių Ameriką ir, kiek leis galimybės bei mano pernelyg kuklūs ištekliai, realizuoti senuosius ketinimus. Manau, kad savo kukliu žurnalisto darbu pajėgsiu nors trupinėliu prisidėti prie lietuvių liuteroniškųjų parapijų čia, Čikagoje, gyvavimo. Šiuo klausimu tikiuosi ir vysk. H.Dumpio pritarimo. Šiam kilnios sielos žmogui jaučiu pagarbą nuo seno.

Kokie bus tavo užmojai ir sumanymai, grįžus iš Floridos ir Čikagos į Lietuvą?

Apsilankyti Floridoje esu maloniai pakviestas mano žmonos dėdės Kosto Žolyno ir jo žmonos Hanės Smilgevičiūtės. Tai bus mano pirmas ir, ko gero, paskutinis gyvenime skrydis į nežinomą, labai karštą ir rykliais gąsdinamą kraštą. Pailsėsiu, patirsiu naujų įspūdžių, sukaupsiu patirtį. Ką patyręs, aprašysiu žurnale. Apie sumanymus būtų galima daug kalbėti. Paminėsiu vieną - norėčiau, kad kas finansais paremtų steigiant prie Vilniaus liuteronų bažnyčios nedidelį, bet šiuolaikinį spaudos centrą, kuris galėtų aprūpinti visą mūsų Liuteronų Bažnyčią būtinais spaudiniais. Tam reikėtų 10-15 tūkst. JAV dolerių. Bet ar atsiras geradarys, kuris liuteroniško tikėjimo stiprinimo vardan tą auką padarytų?

Ką norėtum pasakyti užjūrin išvažiavusiems ir Lietuvoje likusiems tėvynainiams?

Tą sakyti labiau pritinka, pavyzdžiui, kandidatams į Lietuvos Respublikos prezidentus. Man pretenduoti nebeleidžia amžius. O gaila... "Prabėgo dienos kaip upė, niekada nebegrįš atgalios"... Jeigu rimčiau, linkiu visiems šias mano padrikas mintis skaitantiems tapti žurnalo "Liuteronų balsas" skaitytojais ir rėmėjais. Telaimina jus Dievas.

Kalbėjosi kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ

Čikaga

© 2002 "XXI amžius"

 

Povilas Pukys