XXI amžius

Martynas Liuteris. Ieškojimai ir pasekmės

Ar gali dalies visuomenės pasaulėžiūrą pakeisti vieno žmogaus veikla? Istorija rodo, kad gali. Ir didžiosios asmenybės, ieškodamos tiesos kelių, kai kada pačios ėjo klimpdamos ir kitus klampindamos. Tik ar suprato savo žingsnių pasekmes?..
Martynas Liuteris gimė 1483 m. lapkričio 10 d. Aislebene. Mokėsi lotyniškoje Mansfeldo mokykloje, paskui - Magdeburge, Aizenache pas "bendruomeninio gyvenimo brolius", Erfurto universitete studijavo laisvuosius menus. Paklusdamas tėvų norui, 1505 metų gegužę pradėjo studijuoti teisę.
Ir namuose, ir mokykloje buvo auklėjamas labai griežtai. Dievas jam buvo rūstus teisėjas. Vos išgirdęs Kristaus vardą, Martynas išblykšdavo.
Pasiryžimas siekti išganymo ir aukotis buvo būdinga daugeliui tuometinių bendruomenių. Religingumas buvo visuotinas. Tik negalima teigti, kad to meto dvasininkai buvo be priekaištų! Nebuvo dar pamirštos Renesanso negerovės, to meto popiežių liberalumas (kai humanistai ir menininkai sveikino naująjį popiežių kaip mecenatą su nešvankiu pasaulietiškumo ir lengvapėdiškumo akcentu). Teologijoje nagrinėjamos smulkios, neesminės temos ir pavojingai apeinami pagrindiniai klausimai. Galimas dalykas, jog M.Liuteris, anksti susidūręs su to meto dvasiniais neramumais visuomenėje, vis dėlto liko labai religingas, gal net slapta svajojo apie dvasinį pašaukimą. Pasakojama, kaip, išgąsdintas audros, prašėsi šv. Onos pagalbos. Už išgelbėjimą jis pažadėjo save - pasižadėjo tapti vienuoliu!
Tą patį mėnesį M.Liuteris (prieš tėvų valią) įstojo į griežtos regulos augustinų - atsiskyrėlių, eremitų vienuolyną Erfurte, labai greit susipažino su Biblijos turiniu ir, baigęs naujokyną, 1507-ųjų balandį buvo įšventintas kunigu. Pirmąsias jo šv.Mišias lydėjo stiprus Dievo didybės išgyvenimas.
Toliau M.Liuteris tęsė teologijos mokslus Erfurte. Tačiau vidinė kova gožė studentiškas vienuolio dienas. Ordino tėvo Augustino malonės ir predestinacijos doktrina, asmeninė nuodėmingumo ir kaltės sąmonė jam įdiegė stiprią išankstinio nulemtumo baimę. Vienuolis M.Liuteris kenčia dvasinę depresiją, jausdamasis esąs pasmerktas. Mintyse vis nerimsta klausimas: "Kaip rasti Dievo malonę?"
1508-aisiais Vitenbergo universitete M.Liuteris išklausė etikos kursą, studijavo teologiją, gavo Šventojo Rašto bakalauro vardą. Po to grįžo į Erfurtą ir skaitė paskaitas apie Petro Lombardo sentencijas. Kaip maldininkas džiaugsmingai išgyveno kelionę į Romą, ten pasiųstas ordino reikalais... Netrukus gavo teologijos daktaro laipsnį, prisiekė ištikimybę Katalikų Bažnyčiai. Po to sulaukė dar vieno paaukštinimo - M.Liuteris tapo Šventojo Rašto disciplinų profesoriumi.
Sakytume, tai - jau ledkalnio viršukalnė, M.Liuterio laukia ramus jaunosios kartos ugdymo Katalikų Bažnyčios tiesomis darbas. Savo paskaitose (Psalmės, Laiškas romiečiams, Laiškas galatams, Laiškas žydams) prof. M.Liuteris suformavo reformistinę teologiją. Reikia manyti, kad tuo metu priesaika Katalikų Bažnyčiai dar buvo tvirta jo sieloje ir nesikirto su naujųjų jo raštų turiniu. Žinodami apie jo griežtą auklėjimą ir gyvenimą, galime teigti, kad šios naujos Katalikų Bažnyčiai mintys derėjo su jauno profesoriaus sau keltomis užduotimis - keisti Katalikų Bažnyčios įvaizdį ir artinti Dievą prie žmonių. Kokiu tikslu? Pirmiausia dėl to, kad Jo nebijotų, t.y. nepatirtų to, ką M.Liuteriui teko iškentėti jaunystėje ir vaikystėje. Antra, matyti, kad M.Liuterį, kaip dvasininką, skaudino to meto dvasininkų būklė, jam net buvo gėda dėl Bažnyčios padarytų klaidų ir paklydimų, tačiau, jausdamasis jos nariu, troško ką nors pakeisti, pataisyti. Tai būdinga žmonėms, vaikystėje patyrusiems didelį spaudimą, kurių siela yra itin jautri, tačiau užgauta. Abejotina, ar taip būtų pasisukę įvykiai, jei M.Liuteris nebūtų atėjęs į atsiskyrėlių vienuolyną. Ko gero, ne! Sprendimas tapti augustinu buvo laisvas ir artimiausias jo gautai auklėjimo patirčiai.
O gal į tikslą - Bažnyčios reformaciją - M.Liuteris ėjo sąmoningai, šito geisdamas? Kaip atsitiko, kad prof. M.Liuteris prasilenkė su Katalikų Bažnyčios doktrinomis? Gal jis pavargo nuo rūstaus Dievo? O gal ieškojo Jo krikščionybės lopšy, aiškindamas Dievą kaip visa duodantį malonių šaltinį. Profesorius į žmogų be Dievo malonės žvelgia kaip į absoliutų blogį. Visa tai neprieštaravo Bažnyčiai duotiems priesakams, atsirado tarsi savaime, nevaržomai vystėsi mokslininko mintys ir jo pasaulėžiūra niekam nekliuvo.
Tik 1517 m. spalio 31 d., paskelbęs 95 tezes, M.Liuteris pradėjo konfliktą su Bažnyčia. Šias tezes jis nusiuntė kompetentingiems savo diecezijos vyskupams: Jeronimui Šulcui Brandenburgiečiui ir Magdeburgo arkivyskupui Albrechtui, Popiežiškosios atlaidų komisijos vyresniajam. Šiose tezėse M.Liuteris stengėsi parodyti, kad atlaidų doktrina tebėra miglota ir neaiški, nors pačių atlaidų jis neatmetė. Proga paskelbti tezėms buvo palanki - artinosi jubiliejiniai atlaidai, teikiami už aukas statomai Šv. Petro bazilikai. M.Liuteris pats klausykloje išgirdo, kad paskelbtieji Šv.Petro bazilikos statybos atlaidai susiję su skandalingomis piniginėmis machinacijomis. Johanas Tezelis, dominikonų vienuolis, atlaidus gretimoje žemėje skelbė it turgaus prekijas. Pačiame Vitenberge šie atlaidai nebuvo garsinami, nes žemės valdovas Frydrichas Išmintingasis juos uždraudė skelbti, bijodamas, kad nenukentėtų maldingos kelionės į Visų Šventųjų bažnyčią Vitenberge ar Šventųjų relikvijų rinkinys.
Negavęs vyskupų atsakymo, M.Liuteris savo tezes parodė draugams. Ir atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo... Tezės buvo išspausdintos be jo žinios ir kaip uraganas praūžė per Vokietiją. Jų poveikis išgąsdino profesorių. Tezes galima pagrįstai vadinti ortodoksiškomis. Jos kritikuoja tuometinę atlaidų praktiką. (Indulgencijų teikimas už pinigus buvo bene skaudžiausia negerovė, sukėlusi tikinčiųjų nusivylimą.) Beje, kai kurie drąsūs šiuolaikiniai teologai teigia, kad šios tezės iš tikrųjų papildo atlaidų suteikimo doktriną, kuri, M.Liuterio žodžiais tariant, "nėra pakankamai išvystyta". Tai išplėtė doktrinos supratimą, o prof. M.Liuterio poelgis buvo laikomas svarbiu ir garbingu. Jis tikėjo, kad išsako vieną iš mokyklos teologinių nuomonių. Nežinodamas, ar žino apie jo tezes popiežius, M.Liuteris parašė specialų veikalą, pavadino jį ''Rezoliucijomis" ir nusiuntė Leonui X. Jose sakoma: "Kristaus aš laukiu kaip teisėjo, kuris kalbės Apaštalų sosto vardu". Savo tezes jis aiškino ir ordino kapitulai: "...laisva valia po nuopuolio tėra vien žodžiai, jei žmogus vadovaujasi tokia prielaida, jis mirtinai nusideda... ne tas teisus, kuris užsispyręs daro gerus darbus, o tas, kuris ir be darbų atkakliai tiki Kristų..." Į šias mintis teigiamai atsiliepė keletas jaunų disputo dalyvių, būsimų pasekėjų: dominikonas Martynas Buceris, Viurtenbergo reformatoriai Johanas Brencas ir Erhardas Šnepfas.
Romos kurijoje buvo pradėtas procesas prieš įtariamą erezija M.Liuterį. Jo žemės valdovas Frydrichas Išmintingasis paveikė, kad procesas vyktų ne Romoje, o Vokietijoje. Atvyko kardinolas Tomas Kajetonas de Vio. Ir 1518 metų spalį Augsburgo reichstage prof. M.Liuteris buvo apklaustas. Žinoma, susitarti abiems pusėms nepavyko.
Ar buvo galima tikėtis ko kita, žinant apie mūsų herojaus gyvenimą ir tvirtą nusistatymą eiti savo keliu? Matyt, ruošdamas savo tezes jaunasis mokslininkas neturėjo gero vadovo, o gal dirbo savarankiškai, niekuo nepasitikėdamas, kad neatimtų iš jo tos veikimo laisvės, kuri jau buvo užsiauginusi sparnus?
Aukota daug - gyvenimas, bet tikslas pateisino priemones ("grąžinti žmonėms maloningąjį Dievą"). Tačiau bekovojant su vėjo malūnais buvo galima sudegti aukoje ar net tapti išdaviku... Ar ne panašiai atsitiko šį kartą? Ar įmanoma vienam karštam reformatoriui įveikti nusistovėjusią viduramžių Bažnyčios tvarką? Vedlio, kuris perspėtų dėl galimų klaidų, apsaugotų nuo savivalės, M.Liuteris neturėjo.
Nesistebėkime, kad to meto Vokietijoje M.Liuterio mokslas netrukus įgavo pavojingą pagreitį... Žmonės buvo pasiilgę naujovių, reformų Bažnyčioje, troško dėmesio savo problemoms. Čia buvo siūlomas dėmesys, žmogus galėjo jaustis globojamas ir saugomas. Ar M.Liuteris tai darė sąmoningai, ar paklydęs savo ieškojimuose ir vaikystės nuoskaudose, dabar sunkoka išaiškinti. Atsižvelgiant į jo praeitį, greičiausiai netyčia. Tačiau nuo kalno akmuo buvo paspirtas, ir jis jau lėkė žemyn...
Jei reformatorius būtų išsižadėjęs savo pažiūrų, reikalas tuo būtų ir pasibaigęs. Tačiau dabar, iš anksto Leono X parašytoje bulėje, buvo įsakyta eretiką atvežti į Romą... M.Liuteris pabėgo iš Augsburgo ir, nepaklusdamas Popiežiui, kreipėsi į tuojau vyksiantį Bažnyčios Susirinkimą.
Dėl imperatoriaus Maksimijono mirties procesas prieš M.Liuterį metams buvo sustabdytas. Per tą laiką reformatorius užsiaugino ragus. Jis "metė pirštinę" garbingam Ingolštato teologui Johanui Majeriui iš Eko, vadinamam Johanu Eku. Šį kartą sprendžiami kur kas aktualesni nei atlaidų klausimai - keliamas klausimas apie tai, kiek yra svarūs ir privalomi Popiežiaus ir Susirinkimo sprendimai. Čia atsiveria akliduobės teologiniame M.Liuterio mąstyme, pagal kurį Bažnyčiai nereikalinga galva žemėje, nes Kristus yra tikroji Jos galva, Bažnyčia stovi ant krikščioniškojo tikėjimo uolos, o ne ant Petro ar jo įpėdinių. O popiežius esąs Antikristas...
Šie žingsniai jau vedė profesorių, vienuolį atsiskyrėlį augustiną M.Liuterį iš Katalikų Bažnyčios visam laikui. Durys užsitrenkė... Minia pasigavo karštą M.Liuterio mintį: "Susirinkimai ne tik gali klysti, bet daug kartų yra klydę, kaip ir patys popiežiai... Ir Šventasis Raštas yra vienintelis tikėjimo šaltinis."
Masės sujudo, prasidėjo skilimas. Vieni palaikė M.Liuterį, kiti - J.Eką, kuris tuojau išvyko į Romą.
M.Liuterio raštai plito po krikščioniškąjį pasaulį. Iš jų patys svarbiausi - keturi: apie popiežius - Kristus yra vienintelė Bažnyčios galva; apie krikščionių luomo tobulėjimą - turi būti nugriautos Vatikano kurijos sienos, neegzistuoja luomų skirtumai; įvadu į Bažnyčios Babilono tremtį tapęs šv. Mišių tikrumo ir aukos paneigimas (dabar visi įsitikino, kad tai jau nebe Bažnyčios reformatorius, o jos ardytojas); apie krikščionių laisvę - jame stengiamasi įtikinti popiežių savo gera valia ir ortodoksiškumu, dėl įvykių kaltę suversti J.Ekui, skelbiant jį šėtono draugu. Kita vertus, negerai būtų neįvertinti M.Liuterio tezių mokslinio pobūdžio, prisimenant ir jo paties išgąstį dėl tezių populiarumo tarp paprastos liaudies.
Toliau buvo dar gražiau: uždaro būdo vienuolis pratrūko, išliedamas visą susikaupusią tulžį, pasireikšdamas kaip aršus atskalūnas, kurio elgesys akivaizdžiai reikalavo atskyrimo ir bausmės, o jo raštai - liepsnos! Vėlesni įvykiai rutuliojosi nelabai malonia katalikams linkme. Vargu ar susivokė pats M.Liuteris, kur veda savo pasekėjus. Jis jau buvo didvyris, bet buvo ir pasmerktasis, vaikystės baimė peraugo jau ne į karštą norą taisyti ir gerinti savo Bažnyčią, o atrofavosi į liguistą priešinimąsi esamai tvarkai ir pasaulėžiūrai.
Neginant M.Liuterio asmenybės norisi pastebėti, kad joje yra šiek tiek nostalgijos išgyventam bejėgiškumo jausmui praeityje, kuris persipina su užsispyrusiu noru įrodyti savo tiesą. Ar iš tikrųjų tai buvo profesoriaus Martyno Liuterio gyvenimo kredo? Ar jis nebematė, kur eina? O gal tai buvo jo kelias? Bet ar buvo jis reikalingas?
Visa Dievo valioje. Ir klaidos turbūt reikalingos tam, kad iš jų mokytumėmės. Tik gaila, kad jos ardo mūsų Bažnyčią ir negalima jų skubiai ištaisyti.

Aušrys POVILIŪNAS