|
Kremliaus galvos skausmai
Nespėjęs atsipūsti po inauguracijos iškilmių, naujasis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka nuskubėjo į Maskvą susitikti su Rusijos prezidentu V.Putinu. Tai buvo išties įdomus susitikimas. Juk per suklastotus Ukrainos prezidento rinkimus V.Putinas net du kartus pasveikino su pergale savo favoritą ir statytinį V.Juščenkos varžovą V.Janukovičių.
Savo ruožtu prieš išvykdamas į Maskvą V.Juščenka demonstratyviai paskyrė laikinąja Ukrainos premjere savo bendražygę, labai Maskvos nemėgstamą oranžinės revoliucijos šauklę Juliją Timošenko. Oranžinės revoliucijos metu įvairiuose mitinguose ir demonstracijose J.Timošenko negailestingai vanojo maskolių imperialistus ir Ukrainos laisvės smaugėjus bei patį didžiausią jų V.Putiną.
Taigi vizitas nebuvo iš maloniųjų abiem pusėms. Tačiau abu prezidentai negailėjo skambių žodžių apie amžiną Rusijos ir Ukrainos draugystę, o V.Juščenka netgi pareiškė, kad rusai ir ukrainiečiai yra vos ne viena tauta. Rusijos imperininkams nuraminti buvo skirtas ir V.Juščenkos susitikimas su Maskvos ir visos Rusijos stačiatikių patriarchu Aleksijumi II. Mat oranžinės revoliucijos metu Rusijos Stačiatikių Bažnyčios hierarchai gąsdino, jog, laimėjus rinkimus V.Juščenkai, Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia atsiskirs nuo Maskvos, dargi stačiatikiai prievarta bus verčiami unitais. Taigi abu prezidentai, bent jau viešai, tikino, kad jokių didesnių permainų Maskvos ir Kijevo santykiuose nebus. V.Putinas priminė, kad net 60 proc. Ukrainos užsienio prekybos dalies tenka Rusijai. Todėl esą abiejų šalių glaudi integracija yra būtina. Tiesa, V.Putinas nekalbėjo apie savo planus dėl vadinamosios Bendrosios ekonominės erdvės, į kurią, aišku, Rusijai vadovaujant, įeitų ir Ukraina, Baltarusija bei Kazachstanas, kūrimo.
Nepaisant gana draugiškų oficialių V.Putino ir V.Juščenkos pareiškimų vienas kito adresu, įtakingi Vokietijos dienraščiai rašė, kad J.Timošenkos paskyrimas laikinąja Ukrainos premjere buvo antausis Kremliui.
Rusijos prezidentas V.Putinas dabar, be Ukrainos galvosūkio, turi ir kitų rūpesčių. Mat jo draugas ir bičiulis nacionalistinės ir imperinės partijos Rodina lyderis D.Rogozinas kartu su keliais savo partiečiais Valstybės Dūmoje paskelbė bado streiką, esą solidarizuodamiesi su valdžios skriaudžiamais pensininkais bei kitais žemiau skurdo ribos gyvenančiais žmonėmis, panaikinus jiems socialines lengvatas. O tokių Rusijoje yra apie 40 milijonų. Turint galvoje, kad šios kategorijos žmonės yra aktyviausi įvairaus lygio rinkimų dalyviai, - tai didelė jėga. Todėl kai kurie apžvalgininkai daro prielaidą, jog Dmitrijus Rogozinas, buvęs V.Putino specialusis įgaliotinis Kaliningrado tranzito klausimais, nutarė sulošti šia pensininkų ir vargšų korta ir tuo bado streiku pradėjo savo prezidentinę rinkimų kampaniją, aplenkdamas komunistų lyderį G.Ziuganovą, kurį net labai aršūs komunistai pastaruoju metu vadina darbo žmonių išdaviku, išdavusiu Lenino ir Stalino priesakus ir tapusiu buržujumi. Kaip žinoma, Rusijos prezidento rinkimai turėtų įvykti 2008 metais. Aišku, jeigu V.Putinas nesugalvos pasekti savo bičiulio Baltarusijos valdovo A.Lukašenkos pavyzdžiu ir nepaskelbs visaliaudinio referendumo dėl kandidatavimo trečiajai kadencijai. Tokios galimybės atmesti negalima, nors rimti politologai teigia, kad vargu ar V.Putinas ryžtųsi tokiam drastiškam žingsniui, jeigu nenori sugadinti santykių su visu demokratiniu pasauliu. D.Rogozinas tai puikiai supranta. Kita vertus, Maskvoje sklinda kalbos, kad šis D.Rogozino bado streikas yra Kremliuje paties V.Putino sugalvotas triukas, kaip vienas iš būdų atsikratyti jeigu ne visa M.Fradkovo vyriausybe, tai jau bent jau keliais ministrais, apkaltinant juos liaudies skriaudimu. Tuo labiau kad ir kišeninėje M.Fradkovo vyriausybėje atsirado vienas labai įtakingas ir net Vakaruose vadinamas geriausiu ekonomikos specialistu ekonominės plėtros ir prekybos ministras Germanas Grefas, kuris, pasak amerikiečių žiniasklaidos, stojo į durtuvų kovą su V.Putinu. Jis viešai pareiškė, kad ekonominė Rusijos padėtis, nepaisant Kremliaus pasigyrimų, blogėja, ir toks blogėjimas gali atvesti prie masinių neramumų. G.Grefas sukritikavo netgi visagalio Gazprom veiklos neefektyvumą. Jo nuomone, jokiomis administracinėmis priemonėmis neįmanoma priversti tokią milžinišką kompaniją dirbti efektyviai. Reikia nedelsiant įjungti rinkos mechanizmus, - pareiškė ministras. Ir pridūrė, kad kiekvienas privatus verslininkas pirmiausia rizikuoja savo pinigais, o valdininkas svetimais. Jokiu būdu valstybė neturi kištis į rinkos mechanizmus, - sakė G.Grefas, tikriausiai turėdamas galvoje V.Putino sužlugdytą pelningą Jukos naftos kompaniją ir solidarizuodamasis su V.Putino neseniai išvytu patarėju ekonomikos klausimais Andrejumi Ilarionovu, kuris kalbėjo lygiai tą patį. Štai pagrindinės didelį atgarsį visame pasaulyje sukėlusio G.Grefo pareiškimo citatos: Pas mus mėgstama sakyti: Aš valstybininkas. O kas gi yra iš tiesų tas valstybininkas? Jeigu valstybininkas tas, kuris visokeriopai padeda vystyti valstybę, gausinti jos turtus tai aš esu valstybininkas. O jeigu valstybininku save vadina tas, kuris visiškai nepasitiki savo šalies piliečiais, siekia atimti iš jų teises bei nuosavybę, priima sprendimus piliečių nenaudai, tokius reikia nedelsiant izoliuoti nuo valstybės valdymo. Taigi pasakyta pakankamai aiškiai, kas valdo Rusiją tokiais metodais, nors ir neminima V.Putino pavardės.
Penktadienio numeryje spausdinsime išsamesnį rašinį apie padėtį Ukrainoje ir jos santykius su Rusija.
Petras KATINAS
© 2005 "XXI amžius"
|