Atnaujintas 2005 kovo 2 d.
Nr.17
(1318)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Blogybes galima įveikti tik visiems kartu

Rūta JONUŠKIENĖ

Viena svarbiausių
mokyklos problemų – rūkymas

Kartų prieštaravimai ir problemos yra amžinoji visų laikų tema. Vieni tvirtina, kad viskas, kas mus supa, vien juoda spalva nudažyta, kiti - kad daug viltingų saulės spindulių, tik reikia juos pamatyti, atverti jiems akių ir širdies langus.

Pokalbyje apie jaunimą dalyvavo Utenos Vyturių pagrindinės mokyklos direktorė Vitalija Bujanauskienė, socialinė pedagogė Danguolė Bražėnienė ir mokyklos tarybos pirmininkė Nijolė Norkūnienė.

Mokykla kaip visos

Visuomenės nuomonę apie vieną ar kitą reiškinį formuoja žiniasklaida, įvairios akcijos ir atrakcijos, kuriose pastaruoju metu labiau akcentuojama neigiama gyvenimo pusė, skaudūs įvykiai ir reiškiniai. Bet ar tai reiškia, kad saulės ir vilties mažiau? Kad reikia užsirakinti duris, užsidaryti langus ir baugiai laukti neaiškaus rytojaus?

Mikrorajonas, kuriame įsikūrusi Utenos Vyturių pagrindinė mokykla, niekuo neišsiskiria iš kitų. Privačių namų gal ir mažiau, gal daugiabučiuose gyvena daugiau socialiai remtinų šeimų, tačiau, pasak Vyturių pagrindinės mokyklos direktorės V.Bujanauskienės, jeigu žmogus turi daug turto, tai dar nereiškia, kad šeimoje auklėjant vaikus neiškyla jokių problemų. Dažnai sunkiai besiverčiančiose šeimose augantys vaikai yra geresni ir jautresni, o tie, kurie visko turi, įpranta naudotis kitų teikiamomis gėrybėmis. Susitikti su Policijos komisariato Prevencijos poskyrio nepilnamečių veiklos grupės darbuotojais pedagogams tenka ne dažniau nei kitose mokyklose, nes problemos panašios visur. Dažniausiai su nepilnamečių problemomis besirūpinančiais pareigūnais bendrauja bent kelių mokyklų moksleiviai ir pedagogai, nes elgesio ar auklėjimo problemų ratas „įsuka“ juos į vieną neformalią grupę.

Dėmesys vaikui pinigais nematuojamas

Pedagogių nuomone, neteisinga, jog dėl blogo moksleivių elgesio ar įvykdytų nusikaltimų dažniausiai kaltinama vien mokykla, pedagogai, auklėtojai, būrelių vadovai ir tik galiausiai atsimenama šeima. Tai, ką, auklėdama vaiką, jo sąmonėje formuoja mokykla, yra tik nedidelė dalis bendro auklėjimo, kurį vaikas gauna šeimoje, iš giminės ar iš gatvės. Jeigu šeima pritaria toms teigiamoms vertybėms, kurias diegia mokykla, dirbti lengviau, tačiau yra šeimų, kuriose mokslas, išsilavinimas, pagarba kitam asmeniui nevertinama. Kaip tuomet mokykla gali išugdyti gerą žmogų?

Mokyklos tarybos pirmininkė N.Norkūnienė įsitikinusi, kad jeigu tėvai neskiria nė kiek dėmesio vaiko laisvalaikiui, jis paliekamas ties riba, kurią peržengus grįžti atgal jau būna sunku. Net inteligentų šeimose visi taip užimti, kad nelieka laiko pabendrauti, pasikalbėti, patikrinti, ar paruoštos pamokos. „Kartą vienai mamai, nuolat besiskundžiančiai, jog tenka itin daug dirbti su pacientais, pasiūliau paskutiniu pacientu užsirašyti savo vaiką, nes kas gi yra arčiausiai jo, – pasakojo N.Norkūnienė. – Už pinigus daug ką galima nupirkti ir įsigyti, tačiau dėmesio ir meilės - ne“.

Teisės negyvuoja be pareigų

Vaikai gyvena toje pačioje visuomenėje kaip ir suaugusieji. Jie mato ir girdi, kaip jų tėvai, kaimynai, pažįstami vertina valdžios atstovų, kuriems dažnai leistina daugiau negu paprastiems žmonėms, elgesį, kokios bausmės jiems taikomos arba netaikomos už nusižengimus. Jeigu net Seimo nariai, kurie turėtų būti pavyzdžiu tautai, nesilaiko nustatytų taisyklių, tai kodėl, paauglio nuomone, taisyklių turi laikytis jis? Visuomenės gyvenimo modelį, kuriame daug padorumo normų ignoruojama, vaikas taiko mokykloje – jeigu Seimo narys atostogauja kada tik užsimano, tai ir mokiniui galima nelankyti pamokų, neruošti namų darbų, pabėgti iš mokyklos. „Štai šitaip ir gimsta problema, kai ieškoma kaltų visose gyvenimo situacijose, tačiau nieko nedaroma, kad jos būtų keičiamos, - sako V.Bujanauskienė. - Gerai, kai problemų nėra ar jos nesunkiai išsprendžiamos, tačiau bet kurioje šeimoje gali atsitikti, kad visuomenėje keliamų taisyklių vaikai staiga ims nepaisyti. Senoji paprotinė teisė, paremta šeimos tradicijomis, nyksta. Visi dabar reikalauja savo teisių, tačiau pamiršta, kad jokios teisės negyvuoja be pareigų“.

Pasitikėti vaiku reikia, bet ne aklai

Diskutuojama, ar leisti vaikams viską, ko jie nori, ar bausti už nusižengimus. Pedagogių nuomone, prasikaltęs vaikas turi būti nubaustas. Žinoma, jis negali būti mušamas, žeminamas, įžeidinėjimas, tačiau pelnyta bausmė, protingai parinkta pačių tėvų, turi auklėti ir keisti vaiko požiūrį į save, į draugus ir vertybes.

„Vien viską drausti ar laikyti paauglį uždarius nuo viso pasaulio - irgi ne išeitis, - įsitikinusi N.Norkūnienė. - Ilgai temptai virvei nutrūkus, pasekmės būna skaudžios. Reikia pasitikėti vaiku, tačiau tas pasitikėjimas neturi būti aklas“.

Jaunimo klubai, kuriuose vyksta diskotekos šokiai, koncertai, įdomūs jaunimui. Mieste sklando kalbos, kad ten platinami narkotikai, vyksta kiti negeri dalykai. Tačiau kažkodėl jie siūlomi ne visiems, o tiems, kurie jų ieško ir kuriems galima pasiūlyti. Į diskotekas jauni žmonės dažniausiai eina grupelėmis, su draugais. Ne vieni iš renginių ir grįžta. Tėvų pareiga – domėtis, ar blaivūs jų vaikai išeina ir ar blaivūs praveria namų duris, ką veikė vakarėlyje, su kuo bendravo. Juk už pasitikėjimą atsilyginama pasitikėjimu, o tyli kontrolė būtina.

Trūksta konkrečios tėvų veiklos

Vyturių pagrindinėje mokykloje šios mokyklos moksleiviams per mokslo metus vyksta keturios diskotekos. Jose budi mokytojai, kurie rūpinasi drausme ir prižiūri tvarką renginio metu. Tačiau kai kurie mokiniai, prisidengę diskoteka, grįžta namo išgėrę ar žymiai vėliau nei trunka renginys. Tėvai skambina direktorei, kaltina mokytojus. Bet ar tai jų kaltė?

Veiklos mokykloje netrūksta: veikia būreliai, sporto kolektyvai, vyksta klasių valandėlės, konkursai, projektai, „žiburėliai“. Mokyklos durys neuždaromos po pamokų, tačiau konkrečios tėvų pagalbos trūksta. Dažnai esti, jog pasisiūlę budėti diskotekoje, tėvai neateina ar ateina vos vienas kitas. Kaip ir visose Lietuvos mokyklose, Vyturių pagrindinėje mokykloje trūksta mokyklos ir tėvų ryšių kultūros.

Socialinė pedagogė D.Bražėnienė pernai vykdė projektą, kurio tikslas buvo teikti pagalbą tėvams vaikų auklėjimo klausimais. Anketose tėvai pageidavo psichologų paskaitų. Buvo susitarta su specialistais, tėvams išdalyta 150 kvietimų, paskui dar kartą paskambinta ir priminta apie renginį, tačiau sutartą dieną į mokyklą atėjo tik devyni tėvai. Iš Vilniaus atvykusi specialistė sakė, kad kitose mokyklose į susitikimą atėjo dar mažiau tėvų. Nors gatavų receptų, kaip auklėti vaikus, nėra, tačiau kitų sukaupta patirtis visada praverčia.

Vertina pagal gautus pažymius

Su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduria mūsų vaikai? Pedagogių nuomone, vaikams labai stinga atsakomybės ir savo pareigos suvokimo. Nebėra stiprių saitų, jungiančių šeimą ir giminę. Nuolat užimti tėvai vis mažiau laiko skiria savo atžaloms. Tėvus dažniausiai domina tik tai, kas vaikui sekasi. Už nesėkmes jam priekaištaujama, nesistengiant padėti ar išsiaiškinti tų nesėkmių priežasčių. Vaikai gali išvardyti daugybę blogų savo bruožų, tačiau negali pasakyti gerų, nes tėvai nuolat akcentuoja tik blogąsias jų charakterio ypatybes. Grįžusius iš mokyklos vaikus tėvai pasitinka tradiciniu klausimu: „Kiek šiandien gavai?“ ir savo atžalas dažniausiai vertina tik pagal gaunamus pažymius. Juk ir visuomenėje dažnai žmonės vertinami ne pagal savo būdo savybes ar nuopelnus, bet pagal tai, kiek uždirba.

Vertybių sampratą formuoja visuomenė

Labai keičiasi požiūris į amžinąsias vertybes. Daugeliui jaunų žmonių gėris, grožis, atjauta sukelia cinišką juoką. Vaikuose visada gyva gėrio gyslelė, tačiau atskleisti, parodyti ją jie gėdijasi ar net bijo, kad nebūtų pašiepti bendraamžių. Vertybių sampratą formuoja ne tik mokykla, bet ir žiniasklaida, ypač televizijos laidos. Jose dar stokojama elementarios elgesio ir kalbos kultūros. Visuomenė kelia mokyklai uždavinį auklėti vaikus gerais pavyzdžiais, tačiau pati to nedaro. Gal tik „Mažųjų žvaigdžių valanda“ ir kai kurios sporto, gamtos pažinimo televizijos laidos skatina teigiamas emocijas, o visokie „akvariumų“, „barų“ šou ir kitokie reginiai tikrai neugdo gėrio. Tačiau būtent šias televizijos laidas vaikai žiūri ir apie jas diskutuoja. Smurtą skatina net animaciniai filmai.

Susitarus galima išspręsti daug problemų

Vaikai baisiai keikiasi, net nesuvokdami keiksmažodžių prasmės. Šį reiškinį išguiti galima tik bendromis visų pastangomis. Pasak V.Bujanauskienės, vieno Utenos kolegijos studento dėka mokykloje veikia jaunųjų breiko šokėjų būrelis, kuriame šoka paaugliai. Būrelis turi savo taisykles, kurių visi laikosi. Susitarimas - didelė jėga. Susitarus būtų galima įveikti ir keiksmus, tačiau įsijunkime televizorių - kiek ten nepadorių žodžių ir žodelyčių, dainų su pypsėjimais ir kitų dalykų. Kai kurie moksleivių sakiniai, išmetus iš jų keiksmažodžius, netenka prasmės, nes juose tiesiog nelieka žodžių. Keiksmažodžiai daug kam tapo visomis kalbos dalimis, o rašinių kalba, deja, tampa skurdesnė.

Dar viena mokyklos problema - rūkymas. Nors parduotuvėse užrašai skelbia, kad cigaretės jaunuoliams iki 18 metų neparduodamos, tačiau aplink mokyklas pertraukų metu būriai berniukų ir mergaičių traukia dūmą. Žinoma, juos galima išvaikyti, tačiau jie pasitraukia ir rūko namų laiptinėse ar už mokyklos teritorijos. Apie šią blogybę nuolat kalbama klasių valandėlėse, tėvų susirinkimuose, rodomi filmai apie onkologines ligas, tačiau tai neduoda laukiamo efekto. Kai kurie vaikai atvirai sako, kad tėvai jiems leidžia rūkyti, nes ir patys rūko. Baisu, kai šeštokas sako:„Aš rūkyti jau įpratau ir nebegaliu atprasti“.

Amžina tiesa

Vyturių pagrindinės mokyklos direktorės V.Bujanauskienės, socialinės pedagogės D.Bražėnienės ir mokyklos tarybos pirmininkės N.Norkūnienės nuomone, mokykloje vyksta daugybė renginių įvairių pomėgių ir poreikių vaikams. Tačiau visko padaryti mokykla negali. Vaikai gyvena šeimose, šeimos - gatvių ir namų bendrijose ir bendruomenėse, ir visų pareiga – pamatyti, pagirti ar sudrausminti vaiką.

„Vienam vaikui užauginti reikia viso kaimo pastangų“, - sako viena patarlė. Mokytojai nuolat galvoja apie savo mokinius, bendravimą su jais, darbų ir poelgių vertinimą.

Kiekvienai kartai atrodo, kad jaunimas dabar ne toks, koks buvo anksčiau. Taip apie mūsų tėvus sakė seneliai, apie mus - mūsų tėvai, taip sakome mes apie savo vaikus. Tai yra amžina tiesa, apie kurią verta diskutuoti, ieškant tikrosios tiesos grūdo.

Utena

Aliaus Koroliovo (ELTA) nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija