Atnaujintas 2005 gegužės 18 d.
Nr.38
(1339)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tas saldus žodis...

Jonas Kazimieras BURDULIS

Prieš kelerius metus Vilniaus meras sugalvojo kažką klaikaus – kelias dešimtis ar kelis šimtus dviračių nupirkti, juos geltonai nudažyti ir po visą Vilnių išmėtyti, – laimingi vilniečiai tegul sau už dyką važinėjasi ir merą geru žodžiu mini. Po visą Vilnių šaligatviais ir asfaltu maršrutus baltomis juostomis nužymėjo tais dviračiais važinėtis, o tų maršrutų pabaigoje dar ir stovus įrengė, kad atvažiavęs laimingasis dviratį kur palikti turėtų. Laimingi vilniečiai kaipmat už merą dar gudresni ir laimingesni pasijuto, galėdami tuos dviračius pasivogti ir jiems tinkamesne spalva persidažyti.

Koks skandalas tada kilo! Visa spauda, radijas ir televizija vieni per kitus puolė aiškinti ir įrodinėti, koks kvailas meras besąs, geltonus dviračius grandinėmis pririšti pamiršęs, kad ilgapirščiai nenujotų. O meras labai gailavo, kad laiku neįvertino vilniečių žemo dvasinio ir moralinio potencialo.

Vilniečiai smagiai šaipėsi naiviai manydami, jog jie yra už merą gudresni, nes jie tai jau niekaip tokios kvailystės nepadarytų. O meras, iš televizijos namo grįžęs, rankas iš džiaugsmo trynė, visus vilniečius ir tautiečius kvailiais palikęs. Nesunku prisiminti, jog meras savo ir savo partijos pozicijas tuomet labai smarkiai sustiprino ir per kitus savivaldybių rinkimus, nors ir per skandalus, bet vėl į merus iškopė.

Kiekvienas žino, jog reklama yra geras dalykas. O jeigu dar pavyksta sukelti efektyvų skandalą, tai ji į reklamą bus nė nepanaši. Tuomet sėkmė garantuota visu šimtu procentų. Tokia reklama pataiso bet kokią reputaciją ir politiniame cirke turi aukso vertę. Matyt, todėl meras tuos dviračius aukso spalva ir nudažė, kad vagys juos greičiau nujotų.

Merui, kaip atrodo, tokių akcijų stygius negresia. Štai pats naujausias: pasamdė keletą tuzinų instruktorių, išsirašė iš Kinijos porelę kinų gimnastikos „tai-či“ mokytojų ir paskelbė, kad Vilniaus savivaldybė visiems vilniečiams leis nemokamai šios gimnastikos mokytis ir ją praktikuoti. Tie mokytojai ir instruktoriai diriguos, o vilniečiai, jeigu tą naująją gimnastiką (ar religiją) atsidėję praktikuos, greitai nušvitimo stadiją pasieks. Būsimiesiems naujųjų religijų adeptams ir mėgėjams paaiškinsime, jog nušvitimas yra tokia sielos būsena, kai žmogaus siela pasiekia ryšį su Absoliutu, Didžiąja Esybe dar šiame gyvenime – čia ir dabar! O ponas Dievas čia esąs visai nereikalingas, žmogus pagal šią metodiką ir be jo apsieina! Ta proga privalome besidomintiems papildomai paaiškinti, jog su krikščionybe ta gimnastika ir tas nušvitimas neturi nieko bendra.

Labai daug vilniečių pasiryžo siekti tokio masinančio tobulumo, tuo labiau už dyką. Ir kodėl nesportuoti, jeigu meras už viską sumoka?

Ko tik meras neprasimanė! Ir palmes miesto centre prie Neries sodino, ir smėlio pliažus po jomis įrengė, ir nemokamas merų laidotuves už valstybės pinigus specialiose kapinėse sumanė – kad tik jo įvaizdis neišbluktų, kad tik apie jį būtų kalbama, ginčijamasi, galvojama ir sapnuojama ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Ir netgi už jos ribų – kas ten žino, gal ir į Lenkiją ponas meras pernai išdūmė visai ne dėl to, kad jo asmeniui pavojus grėsė, o todėl, kad jam pasitaikė puiki proga dar vieną specialųjį efektą naiviems vilniečiams parodyti. Anuomet jam tai išėjo tik į naudą – jo įvaizdis smarkiai išaugo. Tad meras vis naujas akcijas planuoja – lyg pyragus kepa! Smagu merui pokštus krėsti, smagu visą Vilnių ir visą Lietuvą cirku paversti!

Deja, naująją savo praktiką Vilniaus meras pasaldino smagiu skandalu. Norėdamas, kad kalbos apie naująją iniciatyvą pasklistų kuo plačiau, meras pasirūpino, kad spauda, radijas ir televizija paskelbtų, jog tos naujosios pratybos vyks Vilniaus skveruose ir bažnyčių pašonėse. Natūralu, jog Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai, dvasininkai ir tikintieji tuo pasipiktino – negi nėra kitų vietų gimnastikai?

O merui to ir tereikia. Jis apskaičiavo tiksliai ir smogė taikliai. Skandalas pavyko, kaip už pinigus užsakytas. Reikia tikėtis, jog planas pavyks, kaip tas rūpestingai ir laiku pasėtas grūdas, išaugs, nunoks ir gausų derlių būsimuosiuose savivaldybių rinkimuose duos – laimingi ir dėkingi vilniečiai už mero partiją ir už jį patį gausiai balsuos. Reikia tikėtis, jog meras naivių vilniečių galvose tokių grūdų pasės dar daug.

Be to, visi tie, kurie triukšmauja, – spaudos, radijo ir televizijos reporteriai, – nė nenutuokia, jog dalyvauja gudriai suregztoje reklamos kampanijoje. Viena minutė radijo eterio laiko šimtus ir tūkstančius kainuoja, televizijoje – netgi dešimtis tūkstančių. Jeigu išradingai sukelsi skandalą, tai triukšmas nenutils kelias dienas ar savaites. Sutaupysi dešimtis ir šimtus tūkstančių, o nauda atsipirks šimteriopai. Ir žurnalistai tų dešimčių ir šimtų tūkstančių nė pauostyti negauna.

Suprantama, dviračius nupirkti, takus gatvėse ir šaligatviuose nužymėti, dviračiams stovus įrengti (ir už viską sumokėti) reikėjo, bet argi gaila – juk ne iš savo kišenės! Suprantama, sriubos paketams, ledų porcijoms, alaus skardinėms ir kitokioms dovanoms pinigų taip pat reikia, bet tapęs Seimo nariu ar ministru, argi neatsiimsi šimteriopai!

Tenka pripažinti, jog meras ne vienintelis darbuojasi dar nepajudintuose politikos dirvonuose. Darbo partijos lyderis taip pat labai išradingai naudoja specialiuosius efektus savo partijos įvaizdžiui tobulinti. Pradėjęs, galima sakyti, nuo menko nieko, – Agurkicho vaizdelio „Dviračio žiniose“, – jis per metus sukūrė savo tuomet dar neįregistruotos (!) partijos struktūras visuose Lietuvos miestuose ir rajonuose. Seimo rinkimų išvakarėse savo partijos reklamą jis nė kiek ne prasčiau kaip Vilniaus meras papuošė specialiuoju efektu – skandalu, pareiškęs, jog lietuviai savo valstybėje nesugeba tvarkytis, todėl reikia premjeru skirti kitatautį. Natūralu, kad jo partija per rinkimus gavo daugiausia vietų Seime. Po rinkimų jam teliko šaipytis iš visų, kurie norėjo su jo partija eiti į koaliciją. O spauda, radijas ir televizija tą simpatišką šypseną paslaugiai įbruko į kiekvieno rinkėjo smegeninę.

Ar sugebėsi, Lietuvos pilieti, savo naująja būsena suvokti, kaip tų specialiųjų akcijų autoriams tokia reklama širdį džiugina, taip stebuklingai besiskirdama nuo visų kitų jos rūšių? Reklama už dyką! Kiek grožio, kiek poezijos, kiek tyros nekaltybės slypi šiuose trijuose žodžiuose ir politikų šypsenose!

Galiausiai po ilgų derybų ir rietenų Darbo partijos lyderis pasitenkino kukliomis ūkio ministro pareigomis, Premjero postą kilniai užleidęs socialdemokratui A. Brazauskui. Ir jau vos ne kitą dieną ministras pradėjo pulti finansų ministrą, ramų ir padorų žmogų. Visiškai aišku, jog tos dviejų ministrų rietenos buvo kiaušinio lukšto nevertos. Ūkio ministrui buvo už viską svarbiau, kad skandalas nenutiltų nė vienos dienos. Tačiau visų gražiausias buvo skandalas dėl mokesčių reformos. Apsimesdamas vieninteliu žmonių gynėju, ministras nusikratė atsakomybės už jo Vyriausybei primestą nevykusį apyvartos mokestį ir visus šunis sukorė ant Premjero. Kažin, ar Seimas priims pasiūlytą variantą, tačiau svarbiau visai kas kita – ministrui pavyko pasiekti, kad svarbiausi sprendimai būtų priimami koalicijos politinėje taryboje, kuri nėra įteisinta Vyriausybės įstatyme. Mes nežinome, kaip priimami sprendimai toje taryboje, – mums leidžiama žinoti tik tiek, kad juos priima, o ministrai jokių teisių neturi! Šiandien aiškiai matyti, jog darnus Vyriausybės darbas kažkam nereikalingas, kur kas smagiau, kai gauni įrodyti, kad koalicijos partneriai patys nesusikalba!

Kam reikalinga tokia taryba, lieka mįslė – juk Vyriausybėje atstovaujamos visos koalicinės partijos, ji turi Konstitucijoje suformuluotus konkrečius įgaliojimus, tegul sau dirbtų į sveikatą! Toks darinys iš esmės yra sovietinės valdžios modelis. Stalinas buvo suformavęs SSRS valstybės aparatą tokiu būdu, kad sprendimus priimdavo jis pats, o visa Ministrų taryba buvo tik aparatas, akla jo valios vykdytoja ir sprendimo teisės neturėjo. Įdomu, kad Stalinas, priimdamas visai šaliai lemtingus sprendimus, taip pat už juos formaliai nebuvo atsakingas! Praėjus 52 metams po Stalino mirties, turtinga jo patirtis mums duoda gražių vaisių!

Ar supras kada nors Lietuvos rinkėjai, kad jų taip godota Lietuvos Darbo partija sėkmingai reanimuoja Lietuvoje sovietų valdžios metodus ir kuria naują diktatūrą? Ar supranti, Lietuvos pilieti, kam per rinkimus atiduodi savo balsą?

Tų machinacijų rezultatas – galutinai nualinti Premjero nervai ir finansų ministro atsistatydinimas. Kiek dar ištvers Premjero nervų sistema tokį režimą, kurį psichologai apibūdina kaip psichologinį terorą? Visos kalbos apie stabilią koaliciją ir apie stabilią Vyriausybę toli gražu nėra pagrįstos padėties analize. Tačiau tai dar ne viskas. Iš darbų matyti ir tikslai. Pagal visuomenės apklausas socialdemokratų partijos rėmėjų nuo 15 proc. sumažėjo iki 10 proc. Vadinasi, jeigu neeiliniai Seimo rinkimai įvyktų artimiausią sekmadienį, tai LSDP Seime tektų ne 21 vieta, o tik 14. O kur dingtų likusieji? Atitektų darbiečiams. Įdomu, kad Liberalų ir centro sąjungos rėmėjų taip pat daugėja. Mūsų akyse gražiai formuojasi būsimoji valdančioji koalicija.

Dar būtų suprantama, jeigu tokius gudrius triukus ir intrigas prieš valdančiąją koaliciją regztų opozicija. Keista, tačiau opozicija ministro specialiųjų efektų yra linkusi nematyti ir leidžia daryti, kas tik jam šauna į galvą. Keista, kad Tėvynės sąjunga nesirūpina savo elektorato migracija. Politinėje praktikoje įprasta, kai nesibodima jokių priemonių prarastoms pozicijoms atgauti. Tačiau tokio masto intrigos prieš koalicijos partnerius – tai jau nauji vėjai Lietuvos politikoje. Reikia manyti, jog taip puikiai pasiteisinusios intrigos bus sėkmingai tęsiamos ir toliau, kol nusivylę rinkėjai paliks valdžios naštos nepakėlusius koalicijos partnerius ir pakankamas jų skaičius persimes pas naujuosius Lietuvos „gelbėtojus“. O tada jie mums parodys, kaip su velniu obuoliauti!

Tas saldus žodis – valdžia... Dėl jo galima bet kokia išdavystė, bet kokia niekšybė. Kas kartą jos paragavo, tam jau niekas nebesaldu. Be abejo, ne visi jos ragavusieji tokie, bet tie, kam jau niekas nesaldu, lietuvių tautai kelia didelį pavojų. Reikia tai suvokti ir sugebėti atsispirti jų vilionėms. Priešingu atveju greitai iššvaistysime ir savo laisvę, ir nepriklausomybę. Deja, kol kas tai sėkmingai ir darome. Dabar, kai iš Rusijos vyriausybės nuolat girdime, neva jokios okupacijos nebuvo, neva Lietuva į SSRS savo noru įstojo, Lietuvos nepriklausomybei gresiantys pavojai toli gražu nėra nerealūs. Ir jie dar negreitai išnyks, kol mūsų kaimynai mėgaujasi žiauriausios žmonijos istorijoje diktatūros „šlove“. Kol kas visi ministro smūgiai nepaprastai taiklūs ir skaudūs. Negali atsistebėti ministro specialiųjų efektų tobulumu ir profesionalumu! Principas „Lašas po lašo akmenį pratašo“ žinomas ne tik kaip liaudies išmintis. Jis taip pat yra ir labai veiksminga specialiųjų efektų ir akcijų arsenalo priemonė.

Dar kai ko esama tose akcijose. Jas dar skaisčiau nušviečia interesų konfliktas. Naivu būtų manyti merą esant tokį kvailą, jog nesuprastų, kad savo partiją reklamuoti už savivaldybės pinigus nevalia, nes savivaldybė – ne jo partijos kasa. Taigi teisėtvarkai merijoje tikrai dar yra ką veikti. Ar smulkūs kyšiai rinkėjams pasieks kada nors jų sąžinę ir Temidės svarstykles, šiandien galime tik pasvajoti – kaip kažkada svajojome apie nepriklausomybę. Mūsų laisvė dar toli!

Tačiau interesų konfliktas mero akcijose labai gražiai dera prie kitos sąvokos – korupcijos. Tai labai madingas ir naudingas žodis, tvirtai įsitvirtinęs mūsų kasdienybėje. Visi puikiai žinome, jog viena populiariausių korupcijos atmainų yra kyšininkavimas. Suinteresuoti asmenys gerai žino, jog kyšius duoti rekomenduotina labai slaptai, kad nepagautų įstatymo sergėtojai. Paprastai toje akcijoje dalyvauja tik kyšio ėmėjas ir davėjas, kartais dar ir tarpininkas. Tai labai sunkiai išaiškinamų ir įrodomų nusikaltimų rūšis. Todėl suprantama, kad kyšininkavimo bylų teismai nagrinėti gauna retai ir nedaug. Ir tik labai nedaug kas supranta, kad mūsų nagrinėjamos mero akcijos yra ne kas kita kaip kyšininkavimas atvira forma. Darbo partijos prieš rinkimus vykdytos rinkėjų vilionės skanėstais taip pat yra aiškus kyšininkavimas. Šios akcijos pasižymi įspūdingu įžūlumu ir galbūt kaip tik todėl Temidė nesugeba į tai atkreipti dėmesio.

Rinkėjų balsų pirkimas daugelyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje, baudžiamas, tačiau Temidė, taip suformulavusi šio nusikaltimo sąvoką, nusižengia logikai ir sveikam protui. Jonas Paulius II mokė, jog kiekvienas dalyvauja kuriant bendrąjį gėrį. Rinkėjo balsas gali būti panaudotas tik bendrajam gėriui, o ne asmeninei naudai siekti. Jis negali būti naudojamas kaip prekė, o turi būti neatlygintinai atiduodamas visuomenei – jos viešajam interesui. Todėl rinkėjo balsas nėra jo nuosavybė ir negali būti nei parduodamas, nei perkamas. Tik tokiu atveju bus nenusižengta įstatymui ir moralei. Priešingu atveju viešasis interesas pradeda tarnauti nešvariems korumpuotų politikų tikslams, visuomenės gyvenimui gresia nestabilumas, o neretai – ir katastrofa. Politikas, įsigeidęs gauti rinkėjo balsą, neturi teisės vadovautis principu „pinigai – prekė“ ir turi būti už tai griežtai baudžiamas. Tokia praktika, pasiekus jai lemtingą mastą, gresia netgi valstybės saugumui, nes būtent tokiais būdais prie valdžios vairo tariamai legaliai (!) ateina užsienio valstybių specialiųjų tarnybų kontroliuojami (o tos tarnybos vis dėlto dar egzistuoja, skeptikų pykčiui!) korumpuoti politikai.

Svarbu suvokti, jog dėl anksčiau išvardytų priežasčių politikas, norėdamas neteisėtu būdu įsigyti jam taip reikalingą balsą, gali už jį tik duoti kyšį, bet ne nupirkti. Taip suformulavus dalyko esmę, matysime, jog nusikaltimą daro abu – ir kandidatas, ir rinkėjas. Pirmasis duoda kyšį rinkėjui, o antrasis – tą kyšį priima ir atitinkamai elgiasi. Taip rinkėjas yra nusikalstamai palenkiamas atsisakyti proto balso ir priimti jam primestą sprendimą, nors nuo jo apsisprendimo priklauso visuomenės gerovė, jo paties ir jo vaikų ateitis. Tokia praktika su laisvu apsisprendimu ir demokratija neturi nieko bendra. Nuostata, jog rinkėjo balsas gali būti nupirktas, neišlaiko nė menkiausios kritikos, nes rinkoje tokios prekės nėra ir negali būti, juk niekas nesutiks nustatyti, kokia yra ar turėtų būti jo vertė. Todėl kalbėti reikia ne apie rinkėjo balso pirkimą, o apie kandidato kyšį rinkėjui, nes nusikalstamame sandėryje dalyvauja jie abu.

Iš to darytina dar viena svarbi išvada. Neteisėtoms operacijoms su rinkėjų balsais Lietuvoje įgavus masinį pobūdį, korupcija išplito po visą tautą. Kai visi yra susiteršę rankas, politikams ir merams kur kas ramiau – visuomenė jau nebe tokia reikli, smulkūs masiniai kyšiai tampa lyg ir nebe kyšiais.

Pasižvalgę plačiau, kas dedasi už Vilniaus ribų, pastebėsime, jog Lietuvoje tokių specialiųjų akcijų – nors vežimu vežk. Dėkingi provincijos politikai sostinės merui ir ministrui už politikos pamokas įmanę gyviems dar esant paminklus pastatytų. Masinės ledų dalybos Kėdainių stadione, tušinukų dovanėlės visoje Lietuvoje su kandidato į prezidentus atvaizdu rinkimų vajaus metu, sriubos paketų dalijimas, alaus ir kaukolinio pilstuko „vaišės“ per visus pastaruosius rinkimus – tai politikų kyšininkavimas savo rinkėjams, išplitęs visos Lietuvos mastu. Gudrių ir išmoningų merų ir politikų netrūksta ir kituose miestuose, esama jų ir rajonuose. Su užuojauta tenka pastebėti, jog jiems kur kas sunkiau sumanyti ir pademonstruoti tokius triukus su specialiaisiais efektais. Ne tas mastas, ne ta publika, ne kiekviename miestelyje rasi radijo korespondentą ar televizijos operatorių. Na, o vietinėje spaudoje sukeltas skandalas ne kažin ko vertas – negi jis prilygs mero ar ministro akcijoms sostinėje?

Norėtųsi tikėtis, jog Lietuvos Respublikos Seimas kada nors priims atitinkamus įstatymus, kad tokiems nusikaltimams būtų užkirstas kelias. Tik sveikas protas, deja, sako, jog iš dabartinės Seimo kadencijos tokio savižudiško žygdarbio tikėtis nėra ko. Tie Lietuvos Respublikos Seimo nariai, kurie pasiekė geidžiamo statuso nešvariomis priemonėmis, niekada neleis, kad tos priemonės būtų teisingai įvardytos ir uždraustos.

Ko iš jų norėti? – dabar nebe tie laikai ir ne tie moralės standartai. Politikos sukčiai – tai ne lietuvių partizanai, žinoję, jog stoję ginti tėvynės nuo okupantų, eina į kankinimus ir į tikrą mirtį, tai net ir ne rusų matrosovai, kuriuos NKVD užtvarų būriai, drąsindami šūviais į nugarą, priversdavo savo kūnu uždengti ambrazūras, tad per daug iš jų nesitikėkime, tenkinkimės mažomis dovanėlėmis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija