Atnaujintas 2005 liepos 20 d.
Nr.54
(1355)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Prelatas Mykolas Krupavičius –
Lietuvos pilietis ir patriotas

Prof. Antanas Tyla

Prel. Mykolas Krupavičius
tarp Miuncheno ateitininkų
1948 metais

Gyvendami laisvoje Lietuvoje, mes turime galimybę plėtoti atminties kultūrą, iškeldami tas vertybes, kurios padeda mums kuriant ateitį, prisimenant ir pagerbiant tai, kas mums brangu ir vertinga. Mes nuolatos kartojame sentenciją, kad istorija yra gyvenimo mokytoja. Kai kas šį patyrimą neigia. Tačiau visas civilizuotas pasaulis rūpinasi išsaugoti įvairiašakį paveldą. Tą darome ir mes Lietuvoje, gaivindami sovietinės okupacijos ištrintas mums svarbias vertybes. Tarp tokio paveldo yra ir konkretūs žmonės, jų kūrybinė galia ir nuopelnai dorai, tautai, valstybei. Dažnai mes aimanuojame dėl pilietiškumo ir patriotizmo stokos. Šio deficito niekas kitas, išskyrus mus pačius, nelikviduos. Mes visi tai turime stiprinti, veikti, kad ateities kartos nekaltintų mūsų savanaudiškumu, nesugebėjimu ar nenoru siekti gėrio, doros, pažangos. Mums šioje srityje gali padėti pavyzdžiai žmonių, kurie visada turėjo ryžto ir viziją, kaip daryti gera, atrodo, atsidūrus beviltiškoje situacijoje. Prelatas Mykolas Krupavičius daugeliui gali būti sunkiai pasiekiamas pavyzdys. Kalbėti apie jį nelengva, nes tiesiog sunku suskubti su jo veiklos sklaida įvairiomis kryptimis.

Apsistosiu ties dviem šio žymaus lietuvių visuomenininko veiklos kryptimis, kurios, mano manymu, mums yra labai aktualios dabar ir savo prasmės neturėtų niekada prarasti. Pirma, tai dalyvavimas Lietuvos valstybės atkūrime 1918 metais ir antra, nuo sovietinių okupantų pasitraukusių lietuvių ir viso pasaulio lietuvių idėjinis telkimas bendriems tikslams ir uždaviniams.

Stebint jo entuziazmą atkuriant Lietuvos valstybę, negalima nesistebėti jo ir jo bendraminčių idealizmu. Visi jie buvo gimę ir išaugę Rusijos imperijos priespaudoje, patyrę lietuviškos spaudos ir žodžio persekiojimą bei žeminimą. Besipriešindami priespaudai jie tapo dar realiai nesančios Lietuvos valstybės piliečiais.

Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrime dalyvavo įvairių lietuvių sluoksnių atstovai. Labai veiklūs buvo katalikų dvasininkai. Kai kuriose vietovėse kunigai buvo vieninteliai inteligentai, jie turėjo didelį autoritetą. 1917 metų rugsėjį vykusioje Lietuvių konferencijoje dalyvavo 222 delegatai iš visos Lietuvos. Iš jų dvasininkų buvo 69, arba 31 proc. Konferencija išrinko 20 asmenų Lietuvos Tarybą, kuri paskelbė Vasario 16-osios Aktą. Toje Taryboje buvo keturi dvasininkai.

Kaip žinome, prel. M.Krupavičius nedalyvavo Lietuvių konferencijoje. Jis tuo metu buvo Rusijoje ir kovojo su bolševikais. Į Lietuvą grįžo 1918 metais. Vyko Lietuvos Tarybos kova su vokiečių karine administracija dėl Lietuvos Tarybos paskelbtos nepriklausomybės įgyvendinimo. Tarp pačių lietuvių vyko diskusija dėl Nepriklausomos Lietuvos santvarkos: vieni buvo už monarchiją, kiti – už demokratinę respubliką. Dėl karo aplinkybių buvo įsikūrusios dvi Lietuvių krikščionių demokratų partijos – Lietuvoje susikūrusi ir Rusijoje nuo karo pasitraukusių lietuvių. Prel. M. Krupavičius buvo Rusijoje 1917 metais susidariusios LKDP Centro komiteto narys, pirmininkas.

Parvykęs iš Rusijos prel. M. Krupavičius iš karto pasinėrė į besikuriančios valstybės verpetus. Jis išsiskyrė savo autentiškomis nuostatomis. Jas prelatas apibūdino taip: „Mes, praleidę tremties laiką Rusijoje, sugrįžom į Lietuvą su kiek kitokia politine taktika, kovos priemonėmis ir net veikimo organizacija, nors pagrindiniai tikslai buvo tie patys“ (Mykolas Krupavičius. Atsiminimai, Chicago, 1972, p. 326). Čia reikia pasakyti, kad prel. M. Krupavičius buvo už respubliką, buvo žemės reformos šalininkas.

Grįžusį iš Rusijos M. Krupavičių Seinų vyskupas A. Karosas iš pradžių paskyrė Griškabūdžio vikaru, o netrukus savo sprendimą pakeitė ir nukreipė dirbti Lietuvos Taryboje (T.p., p. 319–320). Savo atsiminimuose prel. M.Krupavičius rašo: „Nuo tos dienos aš jau politikas. (...) Nenoriai į politiką ėjau, nors ir tada žinojau, kad demokratinėje tvarkoje kiekvienas geros valios lietuvis turi ne tik išmanyti savo krašto politikos srityje, bet ir joje aktyviai dalyvauti. Kur visuomenėje tokio politikos įvertinimo nėra, kur žmonės nuo politikos, kaip nuo nešvaraus darbo, traukiasi, ten už tai atkenčia ir pats kraštas, ir tie patys žmonės. Apolitiškumas, antipartiškumas yra visuomeninė liga, nuo kurios reikia gydytis“ (T.p., p. 322–323).

M.Krupavičius apsigyveno Vilniuje, Odminių gatvėje, dideliame bute. Valstybės Taryboje jo darbas nebuvo apibrėžtas, kaip jis rašė, „duodavo tą arba kitą laikiną darbelį Tarybos raštinėje“ (p. 329). Todėl turėjo laisvo laiko publicistikai ir LKDP reikalams.

Bene svarbiausias jo to meto veiklos darbas buvo važinėjimas po provinciją ir aiškinimas žmonėms pagrindinių politinio gyvenimo uždavinių. Jam daug kur teko lankytis. Atsiminimuose jis rašė, kad tuo metu apvažiavo „beveik visus Lietuvos kampus ir bažnytkaimius“. Jam teko kalbėtis su mokslus baigusiais ir bemoksliais lietuviais. „Ir niekur neteko išgirsti nuomonės, – rašė atsiminimuose prel. M.Krupavičius, – kad Lietuvai nepriklausomybė nebūtų reikalinga“ (T.p., p. 335). Žmonės svarstė, kas geriau – karalius ar respublika, ką rinks karaliumi ar prezidentu, kas apginkluos ir mokės kariuomenei, iš kur gausime traukinių ir pan. M. Krupavičius plačiau aprašė vieną išvyką, kuri kaip veidrodis atskleidė ir jo nuostatas bei sugebėjimus, ir visuomenės sąmoningumą, patriotizmo raišką.

Valstybės Taryba delegavo M. Krupavičių į Šiaurės Lietuvą su paskaitomis apie nepriklausomą Lietuvą, jos uždavinius ir lietuvių pareigas. Beveik pusę metų jis keliavo iš vietos į vietą. Ir apkeliavo nuo Daugpilio iki Švėkšnos Žemaitijos vakaruose. Jo paklausyti susirinkdavo daugybė žmonių. Tauta buvo pasirengusi valstybės gyvenimui. Pranešėjui tik paminėjus žodį nepriklausomybė, kildavo audringos ovacijos. Niekur nereikėjo įrodinėti, jog reikia stoti į Lietuvos kariuomenę. Priešingai, M.Krupavičiui teko aiškinti, kad dar anksti griebtis ginklo. Po pamokslų bažnyčiose, kalbų salėse ir miestelių turgaus aikštėse buvo renkamos aukos Valstybės Tarybai. Plungėje surinko net 12 tūkst., kiek mažiau Lygumose, žmonės daug paaukojo Vabalninke, Šeduvoje.

Žinoma, ne visur buvo vienodai priimamas. Net neatsisveikinęs jis pėsčias išėjo iš Daujėnų, kur klebonas buvo sulenkėjęs lietuvis, priešiškas Lietuvos valstybės atkūrimui. Jo entuziastingos kalbos kėlė nerimą vokiečių okupacinei valdžiai ir jį Švėkšnoje po kalbų suėmė. Ta pusės metų komandiruotė baigėsi grąžinimu į Vilnių su žandarų apsauga. Ši kelionė M. Krupavičiui buvo labai naudinga. Jis pamatė tautos nuotaikas ir jos pasirengimą laisvam gyvenimui. Vilniuje jo erdvus butas buvo visų prieglauda ir disputų dėl Lietuvos ateities klubas. Čia buvo svarstoma kariuomenės organizavimo, vyriausybės pasitraukimo iš Vilniaus ir kiti gyvybiškai svarbūs Valstybės kūrimo reikalai. Iš tų diskusijų aprašymo matyti, kad jose dalyvavo ir pats šeimininkas. Priartėjus prie Vilniaus bolševikams, M. Krupavičius, kaip ir daugelis politinių veikėjų, pasitraukė į Kauną, pradėjo dirbti vyriausybės įstaigose valstybinį darbą. Prasidėjo naujas jo gyvenimo ir veiklos etapas.

Veikla lietuvių išeivijoje po 1944 metų

Per pirmąjį sovietų okupacijos laikotarpį jis išvengė represijų. Vokiečių okupacijos metais – 1942-aisiais – jis įteikė valdžiai du memorandumus – vienas ir kartu su J.Aleksa bei K. Griniumi, protestuodami prieš Lietuvos gyventojų represijas ir turto nacionalizavimą. Vokiečiai to negalėjo pakęsti, ir gestapas prel. M. Krupavičių suėmė, kalino Eitkūnų ir Tilžės kalėjimuose, 1943 metais internavo vienuolyne Regensburge. Jį išlaisvino amerikiečiai. Apsigyvenęs Vurcburge, su kitais atgaivino VLIK’ą ir buvo išrinktas jo pirmininku, kuriuo išbuvo iki 1955 metų. Kaip ir visi lietuviai išeiviai, laukė, kada galės sugrįžti į laisvą Lietuvą. Tačiau nei Jungtinių Tautų Organizacijos įsteigimas, nei jos deklaracija, nei „Atlanto charta“, nei Potsdamo konferencija nepadavė rankos partizaninį karą kovojančiai Lietuvai. Reikėjo rūpintis išeivijoje atsidūrusia lietuvių tautos dalimi, kad ji liktų gyvybinga ir išsaugotų savo tautinį identitetą. Prel. M.Krupavičius tapo prie VLIK’o sudaryto Lietuvybės išlaikymo tarnybos valdytoju ir rengė strategiją, kaip išsaugoti po pasaulį pasklidusių tautiečių lietuvybę. Pradėjo kurti Pasaulio lietuvių bendruomenę, kuri dabar jungia 35 šalių lietuvius. Kai Lietuvoje siautėjo sovietinis teroras, praėjus pustrečio mėnesio nuo trečiojo – 1949 metų kovo – masinio lietuvių iš Lietuvos trėmimo į Sibirą, Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas 1949 m. birželio 14 d. paskelbė garsiąją „Lietuvių chartą“. Tai buvo realus susitelkimas, išlikimo programa ir protestas prieš lietuvių tautos genocidą, kurį Lietuvoje vykdė okupacinis komunistinis režimas. „Chartą“ rengė nepriklausomybės metais Lietuvoje subrendusi ir Vakaruose išsigelbėjusi lietuvių inteligentija. Išsisklaidymo akivaizdoje ji pajuto solidarumo žymenis ir atsakomybę. Tarp rengėjų buvo ir prel. M. Krupavičius.

„Chartoje“ buvo išdėstytos pagrindinės išlikimo vertybės. Joje skelbiama:

Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė.

Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro Pasaulio lietuvių bendruomenę.

Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada.

Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume.

Kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys.

Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė.

Šeima yra tautos gyvybė.

Tautinė kultūra yra kelias į tarptautinį pripažinimą ir bendravimą.

Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija.

Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga.

Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Mokykla yra tautinės dvasios židinys.

Tautos istorija yra geriausia tautos mokytoja.

Tautinis solidarumas yra aukščiausioji tautinė dorybė.

Lietuvio santykius su nelietuviu nustato artimo meilė ir pagarba kiekvieno žmogaus laisvei, garbei.

Neseniai iškilmingai paminėtas „Chartos“ paskelbimo 50-metis rodo, kad jos turinys nepaseno. Ji tebedirba savo darbą, padėdama užsienio lietuviams save atpažinti. 1941 metų trėmimo palikuonis Altajaus krašte, kuriame priskaičiuojama 740 lietuvių, to krašto Lietuvių kultūros draugijos pirmininkas Boneventūras Virbickas išdalijo savo tautiečiams „Chartą“ lietuvių ir rusų kalbomis. Galbūt ateityje įsilies į valstybės gyvenimą pargrįžę į Lietuvą tos „Chartos“ prikelti mūsų tautiečiai. Kai kurie jos teiginiai galėtų būti ir Lietuvos Respublikos piliečių, valstybei atstovaujančių pareigūnų nuostatomis, derinant jas su savo asmeniniu gyvenimu ir laiko keliamais uždaviniais. Deja, Lietuvoje nėra nė vienos partijos, kuri savo siekiuose traktuotų čia išdėstytas vertybes, bent dalį jų.

Prel. M.Krupavičius ypatingai domėjosi lietuvių išeivijos gyvenimu. Jau būdamas JAV jis išleido knygą Lietuviškoji išeivija.

Čia paliestos tik dvi prel. M. Krupavičiaus, kaip doro Lietuvos piliečio, veiklos kryptys. Jau niekas nesuskaičiuos, kiek jo 1918 metų kalbos Šiaurės Lietuvos miesteliuose ir bažnytkaimiuose pažadino Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanorių, kiek jaunimo įsitraukė į sąmoningą Lietuvos valstybės kūrimą. Bet kad jis rūpinosi tų savanorių likimu, mes visi žinome.

Taip pat nežinome, kiek PLB išsaugojo lietuvybės nešėjų. Tačiau per Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventę matėme delegatus iš visų kontinentų. Juos ugdo ir brandina „Lietuvių Chartos“ nuostatos, prie kurių kūrimo prisidėjo ir prel. M. Krupavičius.

Šis jo veiklos paveldas nėra vien istorija. Jis yra šių dienų gyvenimas.

„XXI amžiaus“ redakcija informuoja, kad JAV mirė įžymaus lietuvių poeto Bernardo Brazdžionio žmona Aldona (1912-2005).
Nuoširdžiai užjaučiame jos artimuosius.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija