Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Literatūra

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Oskaras Milašius. Trys gyvenimai

Algis GALINIS

(Tęsinys. Pradžia Nr. 52)

Bet grįžkime kiek atgal.

1910 m. – romanas „L’amoureuse Initiation“.

Šis O.V.Milašiaus kūrinys pasirodo po ilgos (ir vienintelės jo gyvenime) ketverių metų kūrybinės pertraukos.

Būdinga, jog ir čia keblumai prasideda jau verčiant pavadinimą – „Meilės įvadas“, „Meilės pradžia“ ir netgi „Meilės slėpiniai“ (plg. lenkišką vertimą „Wtajemnicienie milosnie“ ¹⁵. Tuo tarpu kad būtų išvengta lengvabūdiškų asociacijų, kurias gali sukelti paviršutinis šio pavadinimo vertimas, ir aukojant literatūrinį skambesį prasmei turėtų būti kažkas panašaus į „Pakrikštijimas, įšventinimas ar įvesdinimas į meilę“ ar net „Meilės sakramentas“, nes tas kūrinys iš tikrųjų yra pradžia, konfirmacija naujojo „Miguel Ma¹aros“ periodo Milašiaus.

Šis romanas – tai lyg savotiškas dienoraštis ar klajonių išpažintis, rašyta per visą kelionių laiką. Toks požiūris į šį kūrinį yra, aišku, vienašališkas, tačiau pasirinktas sąmoningai, siekiant nuoseklumo, nes šio romano autobiografiškumo klausimas yra žymiai komplikuotesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Tačiau aprėpti visą šio sudėtingo ir rafinuotai padriko kūrinio ertmę yra pernelyg sunku. Koloritas – aštuonioliktojo amžiaus Venecija, tačiau drapiruota secesinėmis žodžių klostėmis. Dekadentiškas ir tvankus prietemų jautulingumas, palaipsniui peraugantis į giesmę meilei. Čia viskas pernelyg šešėliuota ir slėpininga, pernelyg neaišku ir slaptinga – veikėjų amorfiškas dvilypumas, jų vardų neapibrėžtumas ir kaitaliojimasis – visa primena priebrėkšmio chaosą, iš kurio, draikantis ir plyštant erotinių miglų skraistėms, išnyra lyg dulsvos alebastrinės kolonos himno amore sacer akordai.

Tai vėliau išsikristalizuos į skaidrų ir liturginį „Miguel Ma¹aros“ aidesį, harmoningą ir pakylėtą kaip Pater Noster. Tuo tarpu „L’amoureuse Initiation“, vertinant anuo, sąmoningai vienašališku požiūriu, yra savotiškas aukštos estetinės vertės pasaulėžiūrinis juodraštis, kuriame galima nuspėti visą vėlesnį Milašių – ne tik „Miguel Ma¹aros“, bet ir „Ars Magna“ autorių. „...Šio kūrinio (t.y. „L’amoureuse Initiation“ – aut. pastaba) kiek perdėtos ekspresijos dabar galbūt ir atsisakyčiau, bet tik ne filosofinio pagrindo“. (O.Milašius, „Les Arcanes“)

1911 m. – eilėraščių knyga „Les Elements“ (Pradmenys).

Tai, F.Miomandre’o žodžiais, panteistiškas stabtelėjimas sunkiame mistiko kelyje. Pridursime – kelyje į „Miguel Ma¹aros“. Yra nuomonių, jog tai ankstyvesni eilėraščiai („....jų forma ir turinys rodo, kad jie anksčiau parašyti net už „Septynias vienatves“ ¹⁶. Nesigilinant norisi priminti, jog tais pačiais metais (1911) O.Milašius drauge su F.Miomandre rašo... komediją, kuri visgi nebuvo išspausdinta. O „Pradmenų“ nuotaika – tas grįžimas į Gamtą, į saulės šviesą, vandens vėsą ir žemės šilumą, bet ne rusoistinis, intelektualiai išprotautas, o tiesiog atgaivos poreikio sukeltas, po ilgų tvankių vienatvės metų – visai dera prie ano optimistinio fakto.

Tas poilsis po ilgos kelionės – ar ligos – kartu yra ir stabtelėjimas bei susikaupimas prieš viršūnę, į kurią netrukus reikės įkopti.

1912 m. – „Miguel Manara“.

Ši drama yra labiausiai žinomas O.V.Milašiaus kūrinys, susilaukęs daugybės vertimų bei interpretacijų. Tai dėsninga, nes prieš mus – brandos Milašius, tiek kūrybinės:

„....ačiū Dievui, pagaliau išsivadavau nuo senų rūpesčių dėl formos...“ ¹⁷

tiek moralinės – etinės:

„...aš irgi pratinuosi vis labiau tramdyti tą senąjį maištą prieš apgaulę, kvailybę ir bjaurastį ir gyvenu vis harmoningesniame pasaulyje...“

ir to brandumo emocionali išraiška – olimpiškas ir kartu jaunatviškas optimizmas:

„...nes mes esame labai jauni, mano mielas Gauss’ai, ir liksime tokie ilgai, gal ir visam laikui – jei tai patiks Aukščiausiajai Vienintelei Tikrovei, kurios vieninteliai teisėti žyniai esame mes – poetai...“

Antroji O.Milašiaus kūrybos viršūnė – tai „Simfonijos“ ^V, priklausančios tam pačiam brandos laikotarpiui.

„...aš leidžiu sau dainuoti...“ ¹⁸, ir poeto plunksna atsiduoda šiam naujam ir netikėtam, bet užtarnautam pojūčiui. „Simfonijos“ – tai iš tikrųjų simfonijos, jų muzikalumas ir polifoniškumas nėra nesvarbi ar papildoma stilistinė priemonė, skirta literatūriniam uždaviniui. „Simfonijų“ muzikalumas – tai kažkas gyvastingai esminio ir neskaidomo. Beklausant „Simfoniją“, girdi jose pulsuojantį paslėptą laisvą ritmą, kurio jokia literatūrinė analizė turbūt negalėtų užčiuopti – nes tai, kas literatūros teorijoje yra vadinama ritmu, yra mechaniška ir aprioriška. Tuo tarpu „Simfonijų“ ritmas yra iracionalus ir vitališkas, primenantis gyvą alsavimą, tai sutankėjantį, tai nutrūkstantį, kai užgniaužia kvapą paslėpta rauda, tai vėl pasiliejantį galingu ir laisvu plačiai tekančių vandenų alsavimu. Dviejų menų problema čia primena čiurlioniškąją – ir neatsitiktinai, nes abu jie priklauso tai pačiai oralinės kultūros paideumai^VI, yra tos kultūros magai ar žyniai.

„Simfonijų“ neįmanoma nei skaityti, nei klausytis jų skaitymo. Tai nėra perdėjimas – mūsų liaudies dainoje klausytojas (turima galvoje pašalinis stebėtojas) taip pat yra neįmanomas. Čia reikalaujama ne klausymosi, o vidinio dalyvavimo, transo būsenos, savo vidinio ritmo sinchroniškimo pajungimo ir atsidavimo – trumpai sakant, etinės pastangos. Ne veltui verkė, skaitydamos „Simfonijas“, Vilniaus dramos teatro aktorės.

„Simfonijų“ intymumas nėra nei subjektyvus atsivėrimas, nei ezoteriška pusiau lūpų išpažintis. Tai kvietimas begaliniam suartėjimui, bendrai kontempliacijai, kaip Mišių maldoje (O ministrante! – prisiminkime kreipinį iš „Pažinimo giesmės“).

Taip yra pasiekiama komunikatyvumo riba, kuri kai kur, pavyzdžiui, kiek vėlesniame rinkinyje „Adramadoni“, gal ir peržengiama. „Jei „Simphonies“ dar skaitytinos balsu, nors ir slaptingos lempos šviesoje, tai „Adramandoni“ poemos, rodos, tegalime skaityti pusiau pašnibždomis, absoliutinėje tyloje, kada šnabždėjimas skleidžiasi visuose kambario kampuose“ ¹⁹.

Didysis triptikas – „Rugsėjo“, „Lapkričio“ ir „Nebaigtoji“ – tai didysis atsisveikinimas, liūdnoji rudens puota. „Joje – visas mano gyvenimas“, – yra pasakęs Milašius apie „Rugsėjo simfoniją“. Sename vaikystės parke, virpėdami saulės spindulyje tarp aukštų medžių, krenta lapai. Saulėta ir rudeniškai skaidru. Tylu – tik virpėdami krenta lapai.

....ir tuomet išgirsti.

1912 m. – vertimai „Šiaurės lyrikos šedevrai“.

1913 m. – misterija „Mephiboseth“.

1913 m. – romanas „Les Zborowski“, likęs neišspausdintas. Rankraštis dingęs, išliko tik fragmentas.

1914 m. – misterija „Saulius iš Tarso“^VII.

Susidūrėme su reiškiniu, dažnai paliekančiu už dėmesio ribų. Kiekvienas pakilimas menininko kelyje reikalauja tam tikro įsibėgėjimo, kiekviena viršūnė – stabtelėjimo ir poilsio, ir dažnai nauja pakopa reiškia jau įveiktą dvasinę krizę. Tai kūrybos, o kartu ir sielos dialektika, teigianti, kad kelias vienoje plokštumoje anksčiau ar vėliau atveda į išsisėmimą ir dvasinį bergždumą. Menininkams gerai žinomas tas jausmas, kai atrodo, jog viskas baigta, jog tolesnės pastangos – tik beprasmiškas savęs kartojimas. Gerai, jei tai tik formos krizė, bet jei priežastis slypi giliau?

Kiekvienas ieško išeities savaip. Bėgama į praeitį – dažniausiai autobiografinę, pasitraukiama į daugiau ar mažiau mechanišką profesionalią veiklą – vertimus ir t.t. arba tiesiog pasyviai laukiama. Galimos ir drastiškos autoprovokacijos, savižudybės bandymas. Ir tik dideli ir didelių pastangų dėka geba rasti savyje ar generuoti iš aplinkos tą dvasinės energijos kvantą, kuris perkelia juos į naują lygmenį.

Tuo nenorima pasakyti, jog tai, kad O.V.Milašius ėmėsi poezijos vertimų, jau reiškia krizę, arba kad primygtinis Gauss’o, jo artimiausio draugo, nuomonės apie „Mephiboseth’ą“ teiravimasis ²⁰ – kūrybinės nesėkmės nuojauta. Priešingai, „Šiaurės lyrikos šedevrai“ – pripažintas ir daugeliu atveju nepralenktas vertimo šedevras, o „Mephiboseth’ui“ iš tikro netrūksta „tikro jausmo proveržių“, jau nekalbant apie „Saulių iš Tarso“, tą krikščioniškosios apologetikos poetinį ekvivalentą.

Tačiau dėl nežinomų priežasčių neišleidžiamas romanas „Les Zborowski“, nors pradingusiame rankraštyje, sakoma, buvo matyti spaustuvės rinkimo pėdsakai. Poema „La Charette“ (Vežėčios), pavyzdžiui, yra rašoma beveik trejus metus (pradėta 1915 m. lapkritį, galutinis variantas – 1917 m. birželio 3 d.), perrašoma ir taisoma net penkis kartus, kas taip nebūdinga Milašiui.

(Romano „Les Zborowski“ neišleidimo priežastimi nurodoma galima pinigų stoka ar prasidėjęs 1914 metų karas. Galbūt. Tėra viena eilutė jo laiškuose, apibūdinanti šį kūrinį: „...jame, manau, pajusite tą neornamentuoto, grynai psichologinio kūrinio šaltį, tiesią liniją nuo pirmo iki paskutinio žodžio“. Ir ši tiesi linija, matyt, nebuvo lygiagretė „Miguel Ma¹aros“ skrydžiui ir „Mephiboseth’o“ lyrizmui, jos kryptis buvo iš anos, jau paliktos, šešėlių karalystės. Tas kūrinys nebuvo silpnas, netgi atvirkščiai, kaip matyti iš pateiktos citatos, Milašius nebuvo juo nepatenkintas – tačiau jis buvo pavėluotas. Ir todėl turėjo likti negimes, nors ir išnešiotas. Tam, kas tiko šalia „L’amoreuose Initiation“, nebeliko vietos šalia „Miguel Ma¹aros“.

1914 metai turi visus aukščiau minėtos stagnacijos požymius, kuomet kūryba pakeičiama veikla. 1914 metais Milašius kartu su Carles Larronde įkuria „Idealistinį teatrą“, kur pastatomas „Miguel Ma¹aros“, tačiau O.V.Milašius nebuvo patenkintas nei pastatymu, nei publikos reakcija. Teatras netrukus uždaromas, pradedama leisti (kartu su tuo pačiu Carles Larronde) žurnalą „Affranchi“ (Išsilaisvinęs), kurį ištinka tas pats likimas. Antikomercinė kryptis, ryžtas spręsti didžiąsias būties problemas, statant tik gilios minties ir aukštos vertės kūrinius – misterijas, – tai tikslas, vertas Milašiaus, tačiau vargu ar jis buvo tam skirtas.

Nebuvo lemta jam sėdėti olimpiečio krėsle, nes aplinka, kuri supo jį, buvo XX amžiaus Europa, saulėlydžio Europa, visai nepanaši į Veimaro respubliką.

Jau 1914 metais rašytame laiške skaitome: „Dabartis bauginančiai žiauri... Tačiau ateitis, manau, žada mums kitų siurprizų. Man atrodo, kad po dešimties ar penkiolikos metų kiti debesys temdys baisų, tokį ribotą, tokį bežadį, tokį šaltą pasaulio horizontą...“ ²¹

Tie dešimt ar penkiolika metų tebuvo keletas mėnesių. 1914 metų rugsėjį prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

1914 m. gruodžio 14-oji – nušvitimo naktis.

Tai vienas svarbiausių jo gyvenimo įvykių. Tą naktį jį ištiko regėjimas, kurį nuodugniai ir vaizdžiai rasime aprašytą „Laiške Storgei“.

Šis įvykis pradeda mums „Ars Magna“ ir „Les Aracnes“ laikotarpio Milašių, Milašių – metafiziką ir mistiką.

...leiskime sau paklausti – kokios buvo priežastys, sukėlusios šį aukščiausio intensyvumo laipsnio mistinį sukrėtimą? Swedenborgas ²², liga ²³, ar karo siaubas? O gal prasidėjusio keturiasdešimtmečio tuštuma? Kad ir koks būtų atsakymas, jo tiesa bus plokščia ir melaginga, nes lies tik fizinę, išorinę reiškinio pusę. Tačiau su šios rūšies klausimais teks dažnai susidurti, ypač su ligos versija, be jokių įrodymų iškelta Annos Richter knygoje23 , ir neapdairiai kartojama kai kurių lietuviškų autorių²⁴.

^V „Rugsėjo simfonija“ parašyta 1913 09 1-15 (data pagal rankraštį), kitos – „Lapkričio simfonija“ ir „Nebaigtoji simfonija“ buvo išspausdintos 1915 m. rinkinyje „Poemes“

^VI Čia: kultūros veikimo ir įtakų arealas (red.)

^VII Data pagal išsiuntimo į leidyklą „Bibliotheque de l’Occident“ laiką. Dėl leidybinių nesutarimų misterija „Saulius iš Tarso“ buvo išspausdintas tik 7-ajame dešimtmetyje

^VIII Arba Pseudo-Dionizijus. Šiuo vardu dengėsi anoniminis VI a. autorius, greičiausiai vienuolis, kuris, pasinaudodamas neoplatonikų, o taip pat ankstyvųjų krikščioniškųjų filosofų raštais, sukūrė keistą ir galingą mistinę sistemą, paskutinį nykstančios graikų Bažnyčios kūrinį, turėjusį įtakos krikščionybei visą pirmąjį tūkstantmetį po Kristaus (J.Eretas. „Iš mistikos istorijos“, Soter, 1928 m.)

^IX ekstatinis susijungimas su Dievu

¹⁵ Artur Miedzyrziecki, Wenecki roman Oskara Milosza,

Tworczosc, 1977, 6, p. 383

¹⁶ Juozas Keliuotis, Oskaras Milašius – poetas ir filosofas, Kūryba, 5, 1944 m. gegužė

¹⁷ L.G., 1914 05 05, p.a. 4

¹⁸ Ten pat

¹⁹ Juozas Grinius, O.V.Milašius – poetas, Kaunas, 1930, p. 165

²⁰ L.G., 1914 05 05, p.a. 1

²¹ L.G., 1914 11 25, p. 66

²² L.G., 1914 11 25, p. 70

²³ Anne Richter, Milosz, Paris, 1965

²⁴ Vytautas Kubilius, Lietuvos ir Prancūzijos poetas. Paskaitos, skaitytos Vilniaus Respublikinėje bibliotekoje, mašinraštis. Vilnius, 1976, p. 10

© 2005 "XXI amžius"