Atnaujintas 2005 gruodžio 14 d.
Nr.94
(1395)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Beprasmiškas karas

Vienuoliktosios kraujuojančios karo Čečėnijoje metinės

Pagaliau ir Rusijos spauda drąsiau prabyla apie tragišką savo vyriausybės klaidą, tęsiant kruviną karą prieš čečėnų tautą. Populiarus teisinis žurnalas „Vne zakona“ (“Už įstatymo“) lapkričio 28 dieną pirmame puslapyje išspausdino apžvalgininko Jevgenijaus Ivanovo straipsnį apie vienuolika metų besitęsiantį karą Čečėnijoje. Straipsnio autorius viešai abejoja šio karo teisėtumu ir prasmingumu.

Gruodžio 9 dieną sukako vienuolika metų nuo tragiškos Rusijos vyriausybės klaidos pradėjus karą Čečėnijoje. Nors įsakas datuotas 1994 m. gruodžio 9 d., tačiau daug kas rodo, kad karui buvo ruoštasi žymiai anksčiau. Iš įvairių šaltinių žinoma, jog dar tų pačių metų vasarą, rašo „Vne zakona“, vienas iš stambių Rusijos bankų buvo paskirtas Įgaliotiniu banku atstatant Čečėnijos ekonomiką ir socialinę infrastruktūrą (nors dar nieko nebuvo sugriauta). Grozno priemiesčiuose 1994 m. lapkričio 26 d. pasirodė tankai, atseit priklausantys antidudajeviškai opozicijai. Čečėnų karinės formuotės juos sudegino ir paėmė į nelaisvę kelių ekipažų įgulas. Iš tikrųjų visi belaisviai buvo rusų kareiviai, nors Maskva to ir nenorėjo pripažinti.

Baltieji tankai

1994 m. lapkričio 26 d. tankai su baltais bokštais pasirodė Grozno priemiestyje. Juodų laukų fone jie buvo puikūs taikiniai, kuriais spėjo pasinaudoti Dž. Dudajevo kariai (tuomet jų dar niekas nevadino teroristais ar smogikais, kovotojais, šie terminai į rusų kalbos vartoseną atėjo vėliau). Degė kovinės mašinos. Tik kai kurioms iš jų pavyko pasiekti priemiesčius, kur jas ir padegė. Į sudaužytus tankų bokštus ir tankistų lavonus subėgdavo žiūrėti Grozno gyventojai. Jie dar nežinojo, jog praeis mėnuo ir šis reginys taps įprastu reiškiniu. Niekas netikėjo, jog iki Grozno bombardavimo pradžios ir tikro karo pradžios teliko mažiau nei mėnuo...

Šito nežinojo ir Rusijos kareiviai bei karininkai, kuriuos permesdavo prie administracinės Čečėnijos sienos. Nežinojo karių tėvai. Paprasti piliečiai. Valdininkai. Namų šeimininkės. Apie tai, kad karo pradžia arti, žinojo tik Rusijos valdžios viršūnėlė ir generalitetas bei artimi Dž. Dudajevo bendražygiai. Juk, pagal tuometinio Čečėnijos prezidento tvirtinimą, jo žinioje buvo šimtai dokumentų, įrodančių bandymus susitikti su B.Jelcinu ir taikiai sureguliuoti konfliktą...

“Mums buvo įsakyta nudažyti tankus baltai, kad juos būtų galima atpažinti iš oro“, – vėliau pasakojo karininkas tankistas, paimtas į nelaisvę. Turint omenyje, jog Dudajevo šalininkai neturėjo šarvuotosios ginkluotės, įsakymas atrodo tiesiog išdavikiškas. Tad pagalbos iš oro vadinamoji „opozicija“ taip ir nesulaukė. Oficialioji Maskva atsisakė pripažinti nelaisvėje esančius savus kadrinius karius. Į Grozną atvyko grupė teisės gynėjų ir deputatų, besistengiančių išgelbėti savo piliečius. Dudajevas pareiškė, jog viešai įvykdys bausmę tankistams, jei Rusija nepripažins jų saviškiais. Deputatams E.Panfilovai ir S.Jušenkovui pavyko įtikinti Čečėnijos prezidentą nesušaudyti belaisvių. Naktį, kai rodės, jog tankistai gali būti išlaisvinti, rusų bombonešiai pradėjo Grozno priemiesčio bombardavimą. Karas dar nebuvo paskelbtas, o jau žuvo taikūs gyventojai. Požiūris į rusus kardinaliai pasikeitė. Dudajevas atvirai pasakė deputatams : „Galvokite ne apie belaisvius. Nesu tikras, jog man pavyks išgelbėti jus pačius“. Ir vis dėlto 1994 m. gruodžio 6 d., po Dudajevo susitikimo su generolu P.Gračiovu, belaisviai buvo išlaisvinti. Visi jie sugebėjo pasiekti savo namus ir netapo pirmaisiais Čečėnijos karo kankiniais.

* * *

Jei dabar paklaustum paprasto piliečio Rusijoje, rašo apžvalgininkas, apie karo su Čečėnija priežastis, šis greičiausiai nesugebėtų to paaiškinti. Labiau „įžvalgus“ sakys, kad Čečėnijoje išpjovė rusus, todėl Rusijos vyriausybė privalėjo nutraukti šias skerdynes. Be to, juk Dž.Dudajevas norėjo išstoti iš Rusijos Federacijos, o tai, ko gero, atvestų prie mūsų valstybės griūties. Ir dar. Čečėnija atseit pavirto į kriminalinį anklavą, kur spausdinami šimtai milijonų padirbtų dolerių. Kai kas sakys: ten yra dideli naftos ištekliai, ir vyriausybė nenorėjo tai paleisti iš savo rankų. O dar paprasčiau, rašo šis apžvalgininkas, – karas labai pelningas reikalas nedidelei grupei žmonių, tad jie tą karą ir pradėjo. Iš dalies, lyg ir tiesa. Bet ar tai pakankamai rimta priežastis pradėti kovinius veiksmus, kurie su nedidelėmis pertraukomis tęsiasi jau vienuolika metų? Jei antrajai Čečėnijos kampanijai buvo priežastis – Basajevo ir Chatumo dalinių įžengimas į Dagestaną, tai pirmajai karo pradžiai, rašo apžvalgininkas, jokios rimtos priežasties tikrai nebuvo.

Čečėnų nusikalstamų grupuočių nariai, nors ir tapo realia jėga Rusijoje ir padarydavo, apžvalgininko nuomone, didelių nuostolių ekonomikai, vėliau slėpdavosi Čečėnijos teritorijoje. Tai atseit tik parodo rusų tuometinių teisėsaugos struktūrų vadovų silpnumą, bet nebuvo priežastimi pradėti karą.

Dabar pabėgėliai iš Grozno ir kitų Čečėnijos miestų užtvindė sostinę Maskvą ir apsigyveno beveik visoje Rusijoje. O tuomet daugiau nei 60 proc. rusų teigiamai vertino Rusijos karinių pajėgų įvedimą į Čečėniją. Tačiau yra vienas „bet“... Apžvalgininko nuomone, yra statistikos duomenys, kurie liudija, jog konflikto pradžioje 78 proc. čečėnų buvo už tai, kad šalis liktų Rusijos Federacijos sudėtyje; 12 proc. buvo vis tiek ir tik maža dalis palaikė nepriklausomybę...

Lemtingas įsakas

Dabar dauguma generolų, kurie artimai bendravo su B.Jelcinu, tvirtina, jog buvo kategoriškai prieš karo veiksmų pradėjimą Čečėnijoje. Be kita ko, viena frazė, pasakyta daugiažvaigždžio kariuomenės viršininko, gerai charakterizuoja nusiteikimą, kuris vyravo tarp generaliteto: „Mes atliksime mažą pergalingą karą dviejų desantinių pulkų pajėgomis“. Žinant apie „vanagų“ partijos egzistavimą to meto Kremliuje, mažai kas patikės pasakomis apie tai, kad vienas generolas keletą dienų prieš karo pradžią klūpėjo prieš B.Jelciną ir meldė jį, kad šis nepasirašytų įsako apie kariuomenės įvedimą į Čečėniją.

Kiek teisėtas gali būti toks įsakas? 1994 m. gruodžio 8 d. Rusijos Federacijos Taryba priėmė nutarimą, kuriame nurodoma: „Neleisti panaudoti jėgos Čečėnijos respublikos teritorijoje, kol nebus, sutinkamai su Rusijos Federacinės Respublikos Konstitucija, kompetentingų organų sprendimu priimtas kitas nutarimas“. Visgi jau kitą dieną karas buvo pradėtas... Rusijos Konstituciniame Teisme 1995 m. birželio 10 d. buvo svarstomas Rusijos prezidento B.Jelcino įsakų atitikimas Konstitucijai dėl kariuomenės įvedimo į Čečėniją teisėtumo. Pagrindas svarstyti šį klausimą buvo kai kurių Rusijos Dūmos deputatų paklausimas. Viskas baigėsi, pasak apžvalgininko, taip, kaip ir reikėjo tikėtis – jokio kriminalo ir pažeidimų prezidento veiksmuose nerasta.

Kaltų nėra?

Kas kaltas, jog Rusijos teritorijoje jau vienuolika metų vyksta karas? Ar tai Dž.Dudajevas kaltas, kad vietoj dialogo pasirinko karo politiką? Gal B.Jelcinas, kuris pakluso Kremliaus „vanagų“ politikai? Gal Rusijos generalitetas, pažadėjęs prezidentui mažą pergalingą karą? Atrodo, niekas ir niekuomet neįvardys tikrųjų kaltininkų, reziumuoja apžvalgininkas.

XIX amžiuje rusų generolas Jermolovas sutramdė Kaukazą tik panaudojęs išdegintos žemės taktiką. XX amžiuje šimtatūkstantinė rusų federalinių pajėgų grupuotė nesugebėjo sutramdyti net vienos Čečėnijos. XXI amžiuje karas tęsiasi (kad ir kaip mus stengtųsi įtikinti atvirkščiai), ir virš Kaukazo pakibo žymiai žiauresnė karo šmėkla – islamo karas. Ar sugebėsime išvengti šio karo, ar ne – parodys tik ateitis.

Labai norėtųsi tikėti, kad Rusijos valstybės vadovai pagaliau supras, jog labai didele kaina – kariauti vienuolika metų, kai parašui tereikėjo sugaišti tik keletą sekundžių...

Pagal Rusijos spaudą parengė
Kazimieras DOBKEVIČIUS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija