|
Žmogus istorijos kryžkelėje
Nepriklausomybės Akto signataro Petro Poškaus mirties
metinėms
Prof. Mečislovas TREINYS
Neseniai minėjome vieno šios kartos atstovo Nepriklausomybės Akto signataro Petro Poškaus (1935 12 15 2004 01 05) 70-ąjį gimtadienį, o štai netrukus bus dveji metai, kaip jo nebėra tarp mūsų.
Petras Poškus varėniškis. 1954 metais baigė Vilniaus žemės ūkio technikumą, tapo agronomu. Treji metai atiduoti tarnybai sovietų armijoje. Nuo 1958 -ųjų Petras dzūkišką smėlį iškeitė Šiaurės Lietuvos molį. Jis atsikelia į Biržų kraštą ir čia Pačeriaukštėje, pačiame Latvijos pasienyje pradeda dirbti agronomu. Vėliau daugiau kaip 30 metų dirbo Laisvosios žemės kolūkio pirmininku. Neakivaizdžiai besimokydamas, 1978 metais baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Ekonomikos fakultetą. Čia dirbdamas jis tapo ir atgimstančios Lietuvos valstybės kūrėju.
P. Poškaus vadovaujamas kolūkis ilgą laiką buvo tarp ekonomiškai pajėgiausių Lietuvos ūkių. Galbūt kas nors paklaus, ar šio kolūkio klestėjimui nebuvo paaukoti ten dirbę žmonės, ar nebuvo paminta jų valia, žmogiškieji interesai? Juk šiandien visi pripažįstame, kad kolūkio modelis buvo toli iki tobulumo. Aišku, niekas nepasakys, kad ten tuomet galiojo kitokie įstatymai negu kitur sovietų Lietuvoje. Tačiau, vertinant ano meto vadovus, tenka pasitelkti ne vien formalius teisinius, ekonominius, bet svarbiausia žmogiškumo kriterijus: kaip vienas ar kitas vadovas suderino valdžios ir savosios naudos interesus su jam pavaldžių žmonių interesais. Niekas šiandien Pačeriaukštėje neginčija, kad Petrui svarbiausi buvo to krašto žmonių interesai. Ne tik ekonominiai, bet ir socialiniai, kultūriniai, sportiniai, paveldo išsaugojimo, religiniai. Ir ne visų šių interesų tenkinimą žmogaus labui valdžia toleravo. Reikėjo diplomatijos, takto ir gerų gamybinių rodiklių. Petras sugebėjo taip dirbti pats ir talkai pasitelkti kitus.
Petro požiūrį į žmogų atskleidžia vienas galbūt ir nereikšmingas epizodas. 1990-ųjų birželį, per blokadą, mus, kelis deputatus agrarininkus, po trijų keturių susitikimų su Petro apygardos rinkėjais jis atvežė į Pačeriaukštę ir sakė parodysiąs, kas jam ūkyje svarbiausia. Tikėjomės ekskursijos po gamybos objektus. Tačiau Petras atvežė į restauruotame Butautų dvare įrengtą ūkio etnografijos ir dailės muziejų, ko gero, tokį vienintelį Lietuvos kaime. Čia parodė surinktus audinius, namų apyvokos dalykus, dailės kolekciją ir, kas be ko, šiam kraštui būdingus kaimo aludarių įrankius. Tik vėliau suvokėme šią Petro vertybių skalę. Juk derlius ar gyvuliai, juos pardavus, tuomet tapdavo prekėmis nepadengtais rubliais, kurie dėl infliacijos tirpte tirpo. Tuo tarpu žmogaus kūryboje sustabdyta gyvenimo akimirka, išsaugota ir perduota ateities kartoms, visada išlieka kaip paminklas žmogui kūrėjui.
1990 metų pradžia Lietuvos nepriklausomybės adventas. 1990 m. vasario 25 d. rinkimams ruošėsi dvi politinės jėgos: Lietuvos sąjūdis ir LKP. Pabiržės 96 apygardoje Sąjūdis iškėlė savo kandidatą. LKP rajono lyderiai pasiūlė P.Poškui taip pat balotiruotis kandidatu į Aukščiausiąją Tarybą ir pažadėjo paramą. Tačiau, daugelio nuostabai, partijos paramos Petras atsisakė, priėmė daug mažesnę įtaką visuomenėje turėjusių organizacijų pasiūlymą ir buvo įregistruotas kandidatu. Petro rinkimų kampanija nepasižymėjo vingrybėmis. Ir straipsnių apie jį spaudoje pasirodė vos vienas kitas, ir tai daugiausia apie moralės dalykus, o ne materialinius pažadus rinkėjams. Rinkimų sėkmę lėmė ligi tol Petro sukauptas ir visiems žinomas moralinis autoritetas. Nepaisant Sąjūdžio remtų kandidatų triumfo rinkimuose visoje Lietuvoje, P. Poškus pirmame rate nesunkiai įveikė oponentą Sąjūdžio kandidatą poetą iš Vilniaus. Aukščiausioji Taryba sulaukė iš tiesų nepriklausomo, mąstančio specialisto, jautraus ir sąžiningo žmogaus.
Kuria linkme dirbti Aukščiausiojoje Taryboje, Petrui dvejoti neteko. Pasirinko Agrarinę komisiją. Buvo jos nenuolatinis deputatas, nes ir toliau pasiliko ūkio vadovu. Aktyviai dalyvavo ruošiant agrarinės reformos programą, įstatymų projektus, kurių pirmoji patikros laboratorija tapo jo vadovaujamas ūkis. Reformai prasidėjus, tapo laikinosios administracijos, vėliau kolūkio bazėje susikūrusios Butautų bendrovės vadovu.
Dirbdamas Petras stengėsi pritaikyti profesines žinias ir ilgametę vadovo patirtį. Plenarinių posėdžių stenogramose užfiksuota jo tvirta pozicija paremiant žemės ūkio bendrovių steigimo idėją ir ginant jų veiklos nuostatas. Per Petro patirties filtrą praėjo visi mokesčių įstatymai, kainodara, biudžetas, kaimo socialiniai reikalai. Daug kartų plenariniuose posėdžiuose jam buvo patikėta reikšti ir visos Agrarinės komisijos nuomonę.
Ir dar. Beveik visus pretendentus į aukštus valstybės postus Petras tikrino jų požiūrio į kaimo reikalus kriterijumi. Klausimus jiems formuluodavo meistriškai. Vienuose klausimuose atsiskleisdavo pasiūlymai; kitur kritika. Šitokia Petro taktika ne tik priversdavo pretendentą parodyti, kiek jis nuovokus kaimo reikaluose, bet ir išrašyti vekselį palankiai jo pozicijai dėl žemės ūkio reikalų ateityje, nors tai ne visada pasitvirtindavo.
Aukščiausiojoje Taryboje agrarininkai sutarė, kad žemės ūkyje būtini pokyčiai, o žemdirbių sukurtas turtas reformos metu turi atitekti jį sukūrusiems asmenims. Tačiau nesutarta dėl reformos turinio ir jos įgyvendinimo būdų. Ypač išsiskyrė požiūriai į žemės grąžinimą. Diskutuojant svyruota tarp kraštutinių nulinio ir restitucinio reformos variantų. Paprastai P.Poškaus pozicija būdavo kompromiso zonoje, tarp negausių sutarimo ieškotojų.
Aukščiausioji Taryba praėjo sudėtingą deputatų politinio skaidymosi laikotarpį. Nemaža deputatų dalis iš vis neįvardijo savo politinės krypties. Aišku, šie deputatai nepriklausė jokiai frakcijai, nekalbant apie partijas. Petras taip pat pasiliko nefrakcinių deputatų grupėje. Jo logika paprasta: frakciškumas trukdo tarnauti žmonėms, kurių pasitikėjimu deputatas išrinktas. Petras buvo tipiškas apygardos deputatas, žinantis, kam atstovauja, kokiam sluoksniui siekia valstybės palankumo. Tačiau, kad šitokiais deputatais visuomenė pasitikėtų, o parlamentas efektyviai dirbtų, reikia tvirtų, taurių, nesavanaudiškų asmenybių, kurių visada stokojama.
P.Poškaus deputato ir vadovo savaitės darbotvarkė taip nusistovėjo: pirmadieniais spręsdavo ūkio reikalus, nuo antradienio iki ketvirtadienio dirbo Aukščiausiojoje Taryboje, dalyvaudavo plenariniuose posėdžiuose, o trečiadieniais Agrarinės komisijos posėdžiuose, nors jam, nenuolatiniam deputatui, jie buvo neprivalomi. Savaitgalis būdavo skirtas darbui apygardoje susitikimams su rinkėjais. Aiškinant kaimui gyvybiškas agrarinės reformos nuostatas Petras ne kartą į savo apygardą kvietėsi ir kitus deputatus, atstovaujančius tiek kairei, tiek ir dešinei.
Biržų ir Pasvalio rajonų spaudos puslapiuose P. Poškus liko įamžintas nuotraukose atidengiant paminklus žuvusiems partizanams, atidarant rekonstruotus įmonių cechus. Petras buvo dažnas tų rajonų tarybų svečias, kur pateikdavo deputatams naujausias žinias iš įstatymų virtuvės Aukščiausiosios Tarybos. Nemažai jo straipsnių ir interviu išspausdinta to meto Biržų ir Pasvalio rajonų spaudoje.
Priešlaikiniuose rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą, vykusiuose 1992 m. spalio 25 d., P.Poškus nedalyvavo, nors turėjo nemaža rėmėjų, skatinusių tai daryti. Savo apsisprendimą taip komentavo: Rinkimuose nedalyvauju todėl, kad negalėjau įvykdyti visų savo priešrinkiminių pažadų... Kita priežastis netobulas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas.
Petras buvo griežtai nusistatęs prieš proporcinę rinkimų sistemą, kada vietas parlamente dalijasi partijos ir visuomeninės organizacijos, o ne tarpusavyje kovoja asmenybės. Kalbėdamas apie kandidatus į būsimąjį Seimą, pabrėžė: ...svarbiausia, kad į Seimą ateitų dori, sąžiningi ir kompetentingi žmonės, kad jie nepasijaustų viską žinančiais vunderkindais...
Kai kurios 1992 metais Petro išsakytos mintys skamba kaip jo agrarinės politikos kredo, kuris nepaseno ir mūsų dienomis: Visi turime prisiminti, kad, vien tik kaltindami kitus ir pasyviai laukdami geresnių dienų, nieko nesulauksime. Reikia dirbti kitaip ir į ateitį žiūrėti su perspektyva. (...) Dabar kaime žmonės gyvena meditacinį laikotarpį. Sunku pasakyti, kiek jis tęsis. Ten, kur greičiau vystysis draugiški, kaimyniški, pagrįsti kooperacija santykiai, šis laikotarpis bus trumpesnis.
Manau, šie P. Poškaus žodžiai tiksliausiai atspindi jo siekį tuo audringu pertvarkos laikotarpiu, kuriam jis atidavė daug širdies, jausmo ir proto.
Išėjęs iš Aukščiausiosios Tarybos, Petras vadovavo bendrovei Butautai, buvo Lietuvos aludarių asociacijos prezidentas, kurį laiką Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidiumo narys. 1998 metais persikėlė gyventi į Vilnių. Vis labiau vargino silpnėjanti sveikata. 2004 m. sausio 5 d. P. Poškus mirė.
Susidūrus su garbingo žmogaus netektimi, man vis prisimena poeto Henriko Radausko žodžiai: Ir spindėjimą žalio lapo/Tu pasiėmei su savimi.
Nors žodžiai elegiški, tačiau eilėraščio pavadinimas optimistinis Sugrįžimas.
Šie žodžiai, manau, tinka ir kalbant apie Petrą. Dar daugiau. Išdrįsiu pasakyti, kad savąjį pasirinkimą tą žalio lapo spindėjimą Tu, signatare Petrai Poškau, visiems laikams įrašei į istoriją. Ji jau įvertino Tave.
© 2006 XXI amžius
|