Atnaujintas 2007 gegužės 18 d.
Nr.38
(1535)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Ginkime Dievą, Bažnyčią ir Tėvynę

Neseniai internete pasirodė anoniminis straipsnis „Uliūnų kaimui – klebono teismas“, nukreiptas prieš Uliūnų kleboną kun. Algimantą Keiną. Straipsnis ilgokas – trys ir pusė puslapio. Peršasi mintis, kad autorius yra bailys, matyt, bijantis įstatymo ir visuomenės nuomonės. Ir piktas. Straipsnį paskelbė ne spaudoje, o internete, tikėdamasis susilaukti daugiau skaitytojų. Šis anoniminis straipsnelis verčia ir mane pasisakyti. Ar negana įvairiems rašeivoms piktnaudžiauti mūsų santūrumu ir atlaidumu? Pastaraisiais metais atvirai skleidžiama neapykanta ir Bažnyčiai, ir Laisvės kovotojams, kurių dėka šiandien esame bent išoriškai laisvi. Nesena istorija liudija: okupantų šmeižtus ir fizinius persekiojimus lietuviai katalikai atlaikė – jie kovojo, meldėsi ir laimėjo. Deja, ilga ir kruvina okupacija neleido mums išugdyti sąmoningo kataliko. Vergo dvasia slegia ir tikinčiuosius. Okupantams talkino mūsų priešai ir jų sąjungininkai – marksizmas ir alkoholis. Pirmasis daugiau paveikė inteligentus, o antrasis – darbininkus ir kaimo žmones.

Kun. A.Keina – geras žmogus, lietuvis ir kunigas. Todėl negalima leisti, kad įvairūs rašeivos jį šmeižtų. Okupacijos metais buvęs laisvės kovotojų eilėse, jis nusipelnė pagarbos ir supratimo. Jis neišdavė nei Bažnyčios, nei Lietuvos, o daugeliui buvo tvirta atrama kovojant dėl Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės.

Iš šio anoniminio straipsnio galima suprasti, kad autorius (o gal autoriai?) visiškai nesusipažinęs su Bažnyčios vidaus gyvenimu, todėl kartoja tuos pačius nuvalkiotus priekaištus.

Kaip ir kiekvienas dvasininkas, kun. A.Keina vadovaujasi Bažnyčios teisių kodeksu. Jei žmonėms ar kunigams iškyla neaiškumų, galima kreiptis į vietos vyskupą ar atitinkamus Bažnyčios žmones. Prisimenu, kartą, dar bolševikų okupacijos laikais nemažai kunigų buvome susirinkę Leipalingyje. Dalyvavo ir vysk. Liudas Povilonis. Kalbėjomės įvairiais pastoracijos reikalais. Buvo iškeltas mirusiųjų laidojimo klausimas. Dėl laidotuvių buvo įvairių nuomonių. Ir vyskupas paaiškino: jei mirusysis nebuvęs velykinės išpažinties vienerius metus, tai laikyti „lietuvišku“ apsileidimu, o jei dvejus metus – bloga valia ir bažnytines laidotuves atsakyti. Tokiu atveju reikia aukoti šv. Mišias už šeimos mirusiuosius.

Trečiasis Dievo įsakymas įsako „sekmadienį švęsti“, o antrasis – „sekmadieniais ir šventadieniais dalyvauk šventose Mišiose“. Penktasis – „padėk išlaikyti savo Bažnyčią“. Ir valstybės, ir įvairios įvairių kraštų organizacijos renka mokesčius ar nustato nario mokestį. Padorus žmogus, kad ir ateistas ar kitatikis, niekada netrukdys kaimynams melstis. Prisimenu, kai viename Miroslavo parapijos kaime mirė žmogus vestuvių išvakarėse, vestuvininkai, negalėdami vestuvių atidėti, nes buvo jau paruoštos vaišės, šokti ėjo į kitą kaimą. Ir jei katalikas šoka prie mirusiojo ar kitaip nusirengia, tai ženklas, kad jis nebenori būti kataliku. Todėl mirus nelaidojamas pagal bažnytines apeigas. Jei mirusiojo artimieji neperspėja blogai darančiojo, tai šiam mirus tenevargina savęs ir kunigo.

1956-1958 metais dirbau Kulautuvoje. Prie pat bažnyčios, vos už kelių metrų, buvo sporto aikštelė. Direktorė gydytoja Rūta buvo katalikė. Nežinau, ar iš baimės, ar pataikaudama okupantams liepė ant aikštelės tvoros pakabinti garsiakalbį ir prieš šv. Mišias paleisti muziką. Ir tango garsai nustelbdavo šv. Mišių garsus. Melstis buvo neįmanoma. Kentėjom, nes okupantas buvo piktas. Vėliau paaiškėjo, kad buvo norėta sukelti peštynes ir uždaryti bažnyčią. Viduklėje žmonės, norėdami uždirbti vieną kitą rublį, įsimanė vakarais ir naktimis pardavinėti soduose degtinę. Tada per pamokslą paskelbiau: kieno sode prekiaus degtine ar ją gers, tiems neteiksiu jokio religinio patarnavimo. Padėjo, žmonės susitvarkė…

Tikimės, kad ir šie gėdingi kolaborantų išpuoliai prieš savo pareigas uoliai pildantį kunigą A.Keiną baigsis. Bet mes, katalikai, netylėkime. Mes kovojome dėl Lietuvos laisvės, liejome kraują ir neleisime, kad kažkokie anonimai šmeižtų kunigus ar kitus uolius tikinčiuosius! Jei kovosime, mūsų Tėvynė vėl atgaus savo dvasią. Taigi dirbkim vardan tos Lietuvos, kovokime! Ir Dievas laimins mūsų siekius ir kovas.

O jūs, ateistai ir jųjų šeimininkai, liaukitės niekinti savo tautiečius ir juos puldinėti. Tokiu veikimu nenubaltinsite savo juodų darbų nei praeity, nei šiuo sunkiu Lietuvai laiku. Nes mes, katalikai, visomis civilizuotomis priemonėmis ginsime Dievą, Bažnyčią ir Tėvynę.

Mons. Alfonsas SVARINSKAS

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija