Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

„DerŽavininkai“ ir visi kiti

Petras KATINAS

Tvarkdariai Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Publicistas ir rašytojas Saulius Stoma prašneko apie bendrą nuopuolio mastą Lietuvos valdžios struktūrose, faktiškai mirusią Lietuvos politiką, besiritančią vis žemyn ir žemyn. Štai apsivogę Trakų savivaldybės viršininkai su A. Paulausko partijos aktyvistu Trakų meru priešakyje po kilusio triukšmo dėl nelegalių statybų, Trakų tarybos nariams audringai plojant, pasitraukė iš pareigų pasiėmę keliolikos tūkstančių išeitinėmis kompensacijomis pavadintus „otkatus“, dėkojant jiems už puikų darbą. Linkint ir jų įpėdiniui bei naujajam Trakų merui dideliam rašytojui Malūkui elgtis lygiai taip pat. Tai įstatymais įteisinta norma, kai bet koks už rankos sučiuptas apsivogęs valdžios atstovas išeina dargi apdovanotas. Todėl visiškai teisus S. Stoma pažymėdamas, jog tam tikros partijos, pamynusios demokratiją ir viešąjį interesą, galutinai pavirto dėl asmeninės ir grupinės naudos kovojančiomis gaujomis. O jų skelbiamos pasakos, pavadintos partijų programomis, skirtos vien tik propagandai. Deja, vis dar nemažai žmonių dėl naivumo ar neišmanymo, o daugiausia dėl politinės beraštystės pakliūva ant tokių propagandinių meškerių. Pasak S. Stomos, geriausia tokios veiklos iliustracija yra tai, kad „vos socialliberalai grįžo pas valdančiuosius ir Artūras Paulauskas gavo Aplinkos ministeriją, jo politinės gaujos nariai, tarsi alkanų šunų būrys, metėsi grobio link“. Na, o tos „alkanos gaujos“ vedlių, be paties naujojo aplinkos ministro, visas būrys. Pirmiausia pakanka paminėti seimūnus V. Karbauskį, G. Jakavonį (Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorę A. Stancikienę Kovo 11-osios proga išvadinusį stribe) ir panašius. Arba žvejų draugu apsiskelbusį buvusį A. Paulausko patarėją Rolandą Zujevą, sugriovusį „Jūros“ įmonę, o dabar griaunantį, kitaip tariant besiglemžiantį, Kuršių nerijos nacionalinį parką. Ir tikriausiai pasiglemš. Juk didysis gamtos sergėtojas prezidentas, be jokių abejonių palaiminęs A. Paulauską į aplinkos ministrus, nežinojo ar tikriausiai dar kartą apsimetė nežinąs, kad naujajam ministrui svarbiausi ne valstybės, o savo bei „deržavininkų“ klano interesai. Kaip tada suprasti ne taip seniai prezidento išreikštą poziciją dėl Kuršių nerijos niokojimo ir net grūmojimą, kad nelegalūs rūmai ir vilos bus nugriauti. Bet vos tik naujajam ministrui ir premjerui G. Kirkilui prakalbus apie absurdišką „taikos sutartį su nelegaliais statybininkais“, prezidentas nepasakė nė žodžio. Ar tai reikėtų suprasti, kad Daukanto aikštės rūmų šeimininkas tampa tiktai paprastu, atsiprašau, galingų jėgų pastumdėliu, o jo nežinia kam reiškiami „susirūpinimai“ tėra skirti tiktai reitingų kėlimui? Tarp tų, kurie nemato ar nesugeba matyti, deja, ir mūsų valstybės galva, išgarsintas Čikagos ežerų valytojas ir tvarkytojas, kuris nieko nedaro, kad išsaugotų gražiausius Lietuvos gamtos kampelius nuo akiplėšiško nuvorišų niokojimo, kuriam pritaria aukščiausieji valstybės vadovai.

Pagaliau, kodėl nesigirdi prezidento ir jo patarėjų štabo reakcijos į užsienio reikalų ministro, K. Prunskienės statytinio P. Vaitiekūno ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko, LKP–LDDP, dabar socdemų vieno iš ideologų Justino Karoso ketinimus suteikti faktiškai bevizį režimą atvykstantiems iš „broliškos“ slavų valstybės – Baltarusijos ir Kaliningrado anklavo. Mat, anot P. Vaitiekūno ir J. Karoso, tas „brolių slavų“ planuojamas antplūdis padės išgyventi Lietuvos darbdaviams ir išspręs darbo jėgos trūkumo problemas. Pasirodo, kitos išeities nėra, nes vos ne pusė milijono darbingų lietuvių paliko tėvynę. Ir ne vien sotesnio kąsnio ieškodami. O pirmiausia dėl vietinio biurokratinio klano siautėjimo, nesiskaitymo, pagaliau to klano abejingumo valstybės ir tautos ateičiai. Žinoma, nereikia stebėtis tokia P. Vaitiekūno ar J. Karoso neblėstančia meile slavams. Tai pakankamai aiškiai matyti iš to, kaip jie reaguoja (tiksliau, nereaguoja visiškai) į padėtį Vilniaus krašte, Šalčininkų rajone, kur jau faktiškai įsigalėjo savotiška ir gana agresyvi autonomija. O išvertus į normalią kalbą J. Karoso postringavimus apie „istorinius ryšius“ su buvusiais „didžiausiais broliais“, kurių nutraukti nevalia, reikštų, kad okupantų žmonės gali grįžti, ir tas yra netgi skatinama. Kaipgi čia nepriminsi Kremliaus satrapo M. Suslovo tezės apie „Lietuvą be lietuvių“. Juk jau dabar rengiamas naujas Pilietybės įstatymas, kurio projektą ruošia Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, daugiau žinomas kaip aukštuomenės etiketo žinovas Arminas Lydeka, gali galutinai atimti Lietuvos pilietybę didelei daugumai išeivių ir jų palikuonių. Naujasis Pilietybės įstatymas, o ypač Konstitucinio Teismo sprendimas pilietybės klausimu atima teisę užsienio šalyse gimusiems lietuvių vaikams tapti Lietuvos piliečiais. Ir tai vadinama rūpinimusi savo tauta, tautiečiais, jų išlikimu. Palikdami už Lietuvos valstybės ribų daugybę tikrų lietuvių, P. Vaitiekūnas su J. Karosu ir kitais „deržavininkais“ atveria duris naujai slaviškajai ekspansijai. Mat, anot P. Vaitiekūno, kompensuoti darbo jėgos trūkumą galima tik pasikviečiant ateivių iš Rytų. Nesvarbu, kad tie atvykėliai nė nemano išmokti lietuvių kalbos, o jeigu kuris ir moka, tai demonstratyviai ja nekalba. Pakanka pavaikščioti po Vilniaus ar Klaipėdos parduotuves ir prekybos centrus, kuriuose rusakalbiai pirkėjai tiesiog terorizuoja kasininkes ir pardavėjas, reikalaudami kalbėti su jais tik rusiškai. Dargi pabrėždami, kad rusų kalbą Lietuvoje mokėti privaloma!

Ir nieko nepadarysi. Dabartinio „elito“ niekas nepakeis. Tuo labiau nelaimėlį ir taip per dvejus metus nieko nenuveikusį „pilietininką“ V. Muntianą pakeitus sovietinio rango veteranu Česlovu Juršėnu. „Deržavininkai“ jau tvarkosi Lietuvoje pagal „Gazpromo“ ir kitų Rusijos kontorų instrukcijas. Todėl gana juokingai nuskambėjo vieno iš tų „deržavininkų“, buvusio VSD šefo, savo įpėdinio bei KGB rezervisto A. Pociaus globėjo, dabar Lietuvos ambasadoriaus Ispanijoje Mečio Laurinkaus kreipimasis į prof. Vytautą Landsbergį raginant padėti nutraukti „kai kurių valstybės tarnautojų persekiojimą“. Nežinia iš kur M. Laurinkus, kaip ir „Gazpromo“ vietininkas Lietuvoje „Dujotekanos“ šefas R. Stonys, buvę A. Pociaus pavaduotojai, išsiuntę į mirtį pulkininką A. Pociūną, įvardinti žiniasklaidoje kaip „deržavininkai“, ištraukė, kad juos kažkas persekioja. Juk šitokie Lietuvoje dabar tiesiog klesti ir daro tvarką. Netgi skiria premjerą ar ministrus. Štai susirenka „darbiečio“ Pinskaus viloje ir viską nusprendžia. Dargi paties Algirdo Mykolo nepasiklausę…

Visame tame politiniame chaose, nesibaigiančioje korupcijos karuselėje, kai įvairūs „Tvarkos ir teisingumo“, „darbiečių“ mulkintojai jau šoka pergalės šokį po būsimų Seimo rinkimų, darosi labai neramu dėl mūsų ateities. Tuo labiau kad nebežinia, kas yra Lietuvos valstybės vadovas, nors oficialiai tokiu laikomas prezidentas. Tačiau pastarajam labiau patinka ridenti margučius su vaikučiais, negu užsiimti valstybės reikalais. O jeigu ir užsiima, tai tik klusniai linkčiodamas galva „deržavininkų“ klanui.

© 2008 „XXI amžius“