Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Šiluvos procesijos

Apolonija NISTELIENĖ

Šiluvos atlaiduose 1955 metais J. V. NISTELIO nuotrauka

Buvo 1962 metų rugsėjis. Dar rugpjūčio pabaigoje Šiaulių autobusų stotyje nusipirkome bilietus rugsėjo 8 dienai (šeštadieniui) į Šiluvą. Tada į Šiluvą per parą važiuodavo tik vienas 30 vietų autobusėlis su „nosimi“, kuris apsigręžęs važiuodavo atgal. Todėl kelionė į atlaidus būdavo su nakvyne Šiluvoje. Tais metais ir Bazilika, ir koplyčia buvo pilnos maldininkų, įvairiais būdais ir keliais čia atvykusių. Beje, tada kunigai, suvažiavę į Šiluvą, negalėdavo patarnauti šv. Mišioms – buvo draudžiama. Tai ir šv. Mišių buvo nedaug, bet užtat būdavo daug giedama – litanijos, giesmės, mišparai.

Dalis maldininkų keliais ėjo ne tik aplink stebuklingąjį akmenį koplyčioje ir stebuklingąjį paveikslą bažnyčioje, bet ir žvyruotu taku aplink koplyčią ir betonuotu taku aplink bažnyčią. Ėjo ne tik senutės, bet ir motinos su vaikais. Nešėsi su savimi didžiulius rūpesčius, skaudžias nelaimes ir viltingus prašymus. Šitie vaizdai negalėjo nesugraudinti ir čia šmirinėjančių valdžios atsiųstų „stebėtojų“. Iš sakyklos Šiluvos klebonas net keletą kartų paskelbė, kad Valstybinė kino direkcija gavo leidimą filmuoti apeigas. Bet antrą atlaidų dieną kažkam trūko kantrybė ir keletas moterų „bobinčiuje“ atėmė operatoriaus kamerą ir paleido Bazilikos laiptais žemyn. Aparatas sudužo. Bet režisierius ir operatorius neskubėjo iš Šiluvos išvykti – ir toliau stebėjo ir fiksavo atlaidų epizodus. Už poros savaičių, sekmadienį, nuvykę su kitais maldininkais, pamatėme tuos pačius operatorius, filmuojančius Šiluvą jau nuo suręstų metalinių pastolių. Jie ir vėl šmirinėjo po Baziliką ir koplyčią. Tada maldininkų buvo nedaug – tyla ir ramybė gaubė Šiluvą. Po metų – 1962 žiemą ir 1963 metų pavasarį – kino teatruose pasirodė filmas „Juodoji procesija“. Procesija parodoma iš tolo, o stambiu planu – purvini kareiviški batai mindo barstomas gėles. „Juodoji procesija“ (režisierius ir scenarijaus bendraautorius Arūnas Žebriūnas, operatorius – Robertas Verba) 1963 metais buvo apdovanoti Pabaltijo ir sąjunginiais prizais. Spaudoje rašė, kad „kūrybos poetinė simbolika, elegiška nuotaika jungiama su tragikomiškomis situacijomis, etniniais elementais“. Iš tikrųjų tai buvo sarkastiškas antireliginis filmas – hiperbolizuoti vaizdai ir garsai – figūros pailgintos, būgnai – atrodė ir skambėjo grėsmingai. Ir nešvarus dvasininkų šmeižtas. Tyčiojosi ne rusai – tyčiojosi patys lietuviai su savo „kūryba“ pasauliui.

Tai buvo prieš 45 metus. Gal jau užmiršome, gal ne, gal atleidome, gal ne – tik žinome, kad už tą šmeižtą niekas neatsiprašė tų, kuriuos ateistinis lietuviškas šedevras įžeidė ir įskaudino.

Šiandien Šiluva lyg nebe ta (kol priprasime). Genialusis architektas Antanas Vitulskis kažkodėl neatsuko koplyčios į Baziliką. Ir šiandien architektams nepavyko jos „atgręžti“. Aikštė ne mąstelyje šiai vietovei. Ir kristalinė minia (su bendru krislu – Kristumi) greit gali čia virsti amorfine minia – turgumi, turizmu, žaidimais, sportu. Dovanota skulptūra – Baltasis Senelis – galėjo būti balto marmuro, ne juodos geležies. Ir pati pagrindinė šios Šventovės ir aikštės Šeimininkė jau nebe balta (baltavusi Šiluvoje nuo 1908-ųjų).

Šio brangaus jubiliejaus procesijose, kuriose dalyvauja tiek daug kunigų ir tūkstančiai piligrimų, ne tik atsiprašykime, dėkokime, šlovinkime, bet ir drąsiai prašykime Dievo Motinos ir mūsų Motinos globos sau, savo tėvynei ir visam pasauliui, kad neklaidžiotume „juodosiose“ procesijose.

© 2008 „XXI amžius“