2009 m. spalio 30 d.
Nr. 77
(1769)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Anykščių bažnyčiai – 100 metų

Sakralinio meno centras ir knyga apie šventovę

Dalia Tarandaitė

Anykščių Šv. apaštalo evangelisto
Mato bažnyčia žiemą

Šiemet sukako 100 metų, kai Anykščiuose buvo pastatyta didinga neogotikinė bažnyčia, pakeitusi iki tol parapijiečiams tarnavusią gerokai mažesnę ir kuklesnę barokinę šventovę. Ant stataus Šventosios upės kranto iškilusi raudonų plytų bažnyčia tapo ryškiausiu Anykščių panoramos akcentu, savotiška miesto vizitine kortele.

Per šimtą metų, prabėgusių nuo bažnyčios pastatymo, ja rūpinosi, po karų ir gaisrų atstatinėjo, remontavo ir dekoravo ne viena karta joje dirbusių dvasininkų, kuriems talkino dailininkai ir amatininkai, aukomis ir kasdieniu darbu prie bažnyčios gražinimo prisidėję parapijiečiai. Jų dėka bažnyčia savo šimtmetį pasitiko tokia, kokią matome šiandien – skoningai dekoruota, joje gausu nagingų meistrų ir profesionalių dailininkų sukurtų originalių sakralinės dailės kūrinių. Balandį Kultūros paveldo departamento sprendimu Anykščių bažnyčia kartu su šventoriaus tvora ir komplekse esančiais dailės kūriniais buvo paskelbta regioninės reikšmės nekilnojamąja kultūros vertybe.

Neogotikinės Anykščių bažnyčios projektą parengė rusų architektas Nikolajus Andrejevas (1856–1911). Jis buvo baigęs Peterburgo civilinių inžinierių institutą, nuo 1891 metų dirbo Kauno gubernijos statybos skyriuje, 1894-1911 metais buvo šio skyriaus vadovas. Be Anykščių bažnyčios, N. Andrejevas suprojektavo neogotikines Lygumų, Viešintų, Medingėnų bažnyčias, prižiūrėjo daugelio neogotikinių bažnyčių statybą Lietuvoje. Pagal N. Andrejevo projektą pastatyta Anykščių šventovė savo užmoju pralenkė daugelį neogotikinių Lietuvos bažnyčių – ji tapo viena didžiausių ir pati aukščiausia iš dvibokščių bažnyčių Lietuvoje (senieji, 1915 metais susprogdinti bokštai siekė 84 metrus, dabartinių bokštų aukštis – 79 metrai).

Bažnyčia buvo statoma parapijiečių lėšomis: anykštiečiai patys rinko aukas, degė plytas, vežė statybines medžiagas, iš Latvijos gabeno geležį ir t. t. Darbais rūpinosi kun. Ferdinandas Uselis (1838–1901), o šiam mirus – kun. Juozas Vembrė (1862–1915). 1909 metais bažnyčios statyba buvo baigta. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais neogotikine tvora su vartais ir Kryžiaus kelio stočių koplytėlėmis buvo apjuostas erdvus Anykščių bažnyčios šventorius (projekto autorius Kauno gubernijos architektas Aleksejus Skrynikovas).

1932 metais klebono Juozapo Norvilos (1884–1938) rūpesčiu Anykščių bažnyčios didysis altorius buvo atstatytas pagal Vlado Čižausko (1888–1970) parengtą projektą (1997 m. vasarą remontuojant Anykščių bažnyčią šis projektas buvo rastas po altoriumi). Projekto autorius V. Čižauskas kilęs nuo Panevėžio. Pats V. Čižauskas drožė iš medžio, tapė paveikslus, darė gipsines formas skulptūrų liejimui, auksavo ir t. t., tačiau savo specializacija jis laikė bažnyčių sienų ornamentavimą. XX a. 3–4 dešimtmečiais toks bažnyčių interjerų dekoravimo būdas Lietuvoje buvo labai populiarus. 1932 metais V. Čižauskas ištapė ir gaisro metu aprūkusią Anykščių bažnyčios presbiteriją. Be geometrinių ir augalinių ornamentų, jis nutapė keturias figūrines kompozicijas (tarp jų – „Gerąjį Ganytoją“, „Pietą“, „Kristų pamokslaujantį miniai“). Kaip neturinčios meninės vertės ir tuo metu jau išblukusios, drėgmės apgadintos V. Čižausko freskos buvo uždažytos 1969 metais vykusio remonto metu.

Tris pirmuosius sovietinės okupacijos dešimtmečius didesnių darbų Anykščių bažnyčioje nevyko. Tik 1957 metais skulptoriaus Henriko Rudzinsko (1909–1996) sukurtu biustu bažnyčioje buvo įamžintas anykštiečio poeto ir aukšto rango dvasininko Antano Baranausko atminimas. 1968 metais kun. Jurgio Žitkevičiaus (1892–1978) iniciatyva buvo pradėta ruoštis kapitaliniam bažnyčios remontui. Bažnyčios dekoravimo rūpesčiai teko ką tik klebonu paskirtam ir iš Rokiškio į Anykščius atvykusiam kunigui Albertui Talačkai (1921–1999). Tuomet bažnyčios sienos buvo nudažytos lygiai, skliautuose ir kaip juosta virš kolonų bazių įvedant krištolinį ornamentą (jau parengtą bažnyčios perdažymo projektą pakoregavo dailininkas Vladas Vildžiūnas ir anykštietis Algis Ladiga, darbus atliko panevėžietis Povilas Andriejauskas). Lygiai nudažytas presbiterijos sienas papuošė vienuolės dailininkės Teodoros Kriaučiūnaitės (1910–1974) ant drobės tapyti paveikslai „Šv. Marija Goreti“ ir „Šv. Pijus X“. Ant vargonų choro sienelės buvo pastatytos savamokslio skulptoriaus Vytauto Jakševičiaus (1930–1982) sukurtos trimituojančių angelų skulptūros. 1972 metais monsinjoro A. Talačkos rūpesčiu virš centrinio bažnyčios portalo buvo sumontuotas dailininkės Marijos Anortės Mackėlaitės (g. 1930) sukurtas įspūdingas storo stiklo luitų vitražas „Šv. Matas Evangelistas“ (pirmas tokio tipo vitražas Lietuvos bažnyčiose). 1971–1986 metais centrinės navos langus papuošė penkiolika šios dailininkės plono stiklo vitražų, saulėtomis dienomis šventovės erdvę pripildančių šviesos ir spalvų žaismo. Švenčiant Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų bažnyčioje atsirado dailininko Vaidoto Žuko (g. 1956) nutapyti paveikslai „Šv. Kazimieras“ ir „Palaimintasis Jurgis Matulaitis“, savitai jungiantys tradiciją ir modernumą. Kiek vėliau krikštyklą papuošė to paties dailininko sukurta originali kompozicija „Krikštas“. XX a. 9 dešimtmetyje skulptūriniais akcentais šventovėje buvo įamžintas A. Baranausko bičiulio kunigo ir poeto Klemenso Kairio ir iš Anykščių krašto kilusio žymaus kalbininko, švietėjo, jėzuitų vienuolio Konstantino Sirvydo atminimas (bronzinį K. Kairio bareljefą sukūrė skulptorius Leonas Žuklys, raižiniais puoštą lentą iš medžio išdrožė anykštietis tautodailininkas Liudas Tarabilda; K. Sirvydo biusto autorius – skulptorius Jonas Meškelevičius).

Vertingi dailės kūriniai papuošė ir bažnyčios šventorių. 1981–1988 metais monsinjoro A. Talačkos užsakymu savamokslis skulptorius Rimas Idzelis (g. 1950) šventoriaus koplytėlėms sukūrė Kryžiaus kelio stotis – vieną įspūdingiausių šios tematikos kūrinių XX a. II pusės Lietuvos sakralinėje dailėje.  XX a. 9–10 dešimtmečiais šventoriuje pastatytos profesionalių Lietuvos dailininkų sukurtos skulptūros – originalūs sakralinio meno kūriniai: Antano Kmieliausko (g. 1932) skulptūra „Šventoji Šeima“, Romo Kazlausko (g. 1937) „Švč. Mergelė Marija Sopulingoji“, Vlado Vildžiūno (g. 1932) „Jėzus Nazarietis“.

Nuo 1995 m. Anykščių bažnyčios architektūrinį ansamblį rūpestingai prižiūri klebonas kun. Stanislovas Krumpliauskas. Jis įgyvendino ir seną monsinjoro A. Talačkos svajonę –  Anykščių šventovėje sumontavo naujus, galingus vargonus. Iš Didžiosios Britanijos Southemptono miesto atgabenti Anykščių bažnyčios vargonai specialistų yra laikomi vienais geriausių Lietuvoje.

Neogotikinės bažnyčios šimtmetis Anykščių mieste buvo prisimenamas ir įvairiais renginiais ir darbais pažymimas visus metus. Vienu svarbiausių ir reikšmingiausių jubiliejinių metų darbų tapo Sakralinio meno centro atidarymas. Sakralinio meno centras įsikūrė 1930 metais šalia bažnyčios pastatytoje parapijos salėje, pavadintoje Antano Baranausko vardu (Vilniaus g. 11). Jame eksponuojama mons. A. Talačkos Anykščių parapijai dovanota dailės kūrinių kolekcija. Kolekcija nėra didelė, tačiau vertinga tiek kaip visuma, atspindinti monsinjoro skonį, jo bendravimo ratą, tiek atskirais kūriniais, tarp kurių yra darbų, kuriais galėtų didžiuotis bet kuris ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio muziejus. Kolekcijos šedevras – italų tapytojo, vieno žymiausių XVII a. pab. Romos dailininkų Karlo Maračio (Carlo Maratti, 1625–1713) kompozicija „Marijos įvesdinimas į šventyklą“. Prie vertingiausių Vakarų Europos tapybos pavyzdžių priskirtinas ir populiaraus XVIII a. pab. – XIX a. pr. Europos diduomenės portretisto, austrų tapytojo Johano Baptisto Lampio (Johann Baptist Lampi, 1751–1830) sukurtas Užpalių seniūno, Lietuvos armijos generolo kunigaikščio Pranciškaus Sapiegos (1772–1829) portretas. Išskirtinis ir kone unikalus kolekcijos eksponatas yra nedidelis ant medžio lentos nutapytas Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslėlis. Sakralumą spinduliuojantis, jautriai atliktas kūrinys primena italų ankstyvojo renesanso meistrų darbus ir siejasi su sakralinės dailės atgimimo ir atsinaujinimo siekusių XIX a. vid. Europos dailininkų (nazarėnų, prerafaelitų, puristų ir kt.) kūriniais. Ne mažiau įdomus mons. A. Talačkos kolekcijos kūrinys yra krokuviečio tapytojo, kurį laiką dirbusio ir Lietuvoje, Simono Čechavičiaus (Szymon Czechowicz, 1689-1775) „Autoportretas“. Lietuvos dailės aukso fondui priskirtinas vieno žymiausių Vilniaus meno mokyklos dailininkų, ilgamečio Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros profesoriaus Jono Rustemo (Jan Rustem, 1762–1835) tapytas nežinomo vyro portretas. Kolekcijoje galima pamatyti ir XX amžiaus Lietuvos dailės klasikų Antano Žmuidzinavičiaus (1876–1966),  Kazio Šimonio (1887–1978), Jono Mackevičiaus (1872–1954), Jono Janulio (1888–1973), Česlovo Kontrimo (1902–1989), šių dienų menininkų Broniaus Uoginto (g. 1946), Vaidoto Žuko (g. 1956), Aistės Ramūnaitės (g. 1957), Egidijaus Rudinsko (g. 1962) ir kt. kūrinius, profesionalių dailininkų sukurtas ar liaudies meistrų išdrožtas šventųjų skulptūras ir krucifiksus, Rytų krikščionių sakralinės dailės pavyzdžius – ikonas. Be dailės kūrinių, Sakralinio meno centre galima susipažinti su mons. A. Talačkos anykštėnams palikta didele ir vertinga biblioteka (per 4 tūkst. knygų ir rankraščių). Didelio lankytojų susidomėjimo sulaukia ir čia veikianti paroda, trumpai supažindinanti su Anykščių bažnyčios istorija nuo parapijos įsteigimo iki šių dienų.

Anykščių bažnyčios šimtmečio minėjimo iškilmių kulminacija tapo rugsėjo 25–27 dienomis švęsti tituliniai Šv. Mato atlaidai. Anykščių šventovę aplankė, Mišias aukojo ir homilijas sakė daug garbingų svečių – Apaštalinio nuncijaus Baltijos šalims sekretorius mons. dr. Jean Fracois Lantheaume, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, vyskupas Juozas Preikšas, kan. dr. Robertas Pukenis, kun. Ričardas Banys. Atlaidų metu vyko 40 valandų trukusi Švč. Sakramento adoracija. Sakralinės muzikos koncertų metu buvo galima pasiklausyti dainininkės Ritos Preikšaitės (mecosopranas) ir vargonininkės Dalios Jatautaitės atliekamų kūrinių, Anykščių vaikų muzikos mokyklos moksleivių koncerto, Gospelų choro (vad. Emilija Krikščiūnaitė), folkloro ansamblio „Valaukis“ (vad. Regina Stumburienė), kamerinio choro „Salve Cantus“ (vad. Rimvydas Griauzdė) atliekamų giesmių.

Sakralinio meno centre vyko susitikimas su Anykščių bažnyčiai kūrusiais dailininkais (Antanu Kmieliausku, Romanu Kazlausku, Vaidotu Žuku, Rimantu Idzeliu). Šeštadienio vakarą bažnyčioje buvo surengta istorijos ir muzikos valanda „Šventovės šimtmečio balsai“.

Iškilmingai paminėtą Anykščių bažnyčios šimtmetį primins bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklas. Jį sukūrė anykštietis tautodailininkas Jonas Tvardauskas. Pasak klebono kan. S. Krumpliausko, paminklui buvo panaudotas šventoriuje augusios ir prieš keletą metų nupjautos guobos kamienas (pagal rieves medžiui gali būti apie 400 metų). Po sekmadienio Sumos šv. Mišių paminklą pašventino vyskupas Jonas Kauneckas.

Dar vienu bažnyčios šimtmečio paminklu tapo A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus darbuotojų parengtas ir gražiai išleistas vadovas po Anykščių šventovę (parengė Rasa Bražėnaitė ir Skaidrė Račkaitytė). Gausiai iliustruotame leidinyje pristatoma bažnyčios istorija, jos architektūra, vidaus dekoras, bažnyčioje ir šventoriuje esantys dailės paminklai. Leidinyje paskelbta nemažai naujų duomenų, kai kurie faktai yra patikslinti, remiantis parapijos archyve saugomais dokumentais ir muziejininkų kruopščiai surinkta ikonografine medžiaga. Po bendrų bažnyčios istoriją ir dekorą pristatančių tekstų pateikti trumpi atskirų objektų aprašymai. Kad būtų lengviau susigaudyti apie kurį objektą kalbama – pateikiamas bažnyčios planas, kuriame jie yra pažymėti. Tekste neišvengta kai kurių specifinių terminų – juos suprasti padės žodynėlis knygelės gale. Dar vienas vadovo privalumas – iš užsienio atvykusiems Anykščių svečiams skirta reziumė anglų kalba. Ji taip pat susieta su leidinyje duodamu planu, palengvinančiu ne tik konkrečių objektų suradimą šventovėje, bet ir jų vaizdų peržiūrą leidinyje.

„Anykščių Šv. Mato bažnyčia. Vadovas“ yra pirmasis panašaus pobūdžio leidinys Panevėžio vyskupijoje. Jis leis ne tik anykštėnams geriau pažinti savo miesto šventovę, bet ir visiems atvykstantiems į jų miestą geriau pristatyti jos istoriją, architektūrą ir dailės vertybes.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija