|
Atminimo žodžiai ir gėlės
Benjaminas ŽULYS
Kauno kolegijos dėstytojas, šios mokyklos muziejaus įkūrėjas bei vadovas Ričardas Venckus surengė parodą, skirtą amžinybėn išėjusių šios mokymo įstaigos darbuotojų atminimui. Kai kurie jų paliko itin ženklų pėdsaką kolegijos gyvenime. R. Venckus, pristatydamas parodą, sakė: Šiuose žmonėse ieškome atramos, stiprybės, vertybinių orientacijų. Jiems gyvenimo esmė ir prasmė buvo darbas, o padorumas, sąžiningumas, teisingumas buvo ne tik žodžiai, o vidinis siekinys. Neretai nutinka, kad buvęs šviesuliu žmogus po kelerių metų nebeatmenamas, amžininkų prisiminimai šykštūs. Tad nepamirškime juos paminėti geru žodžiu, tam nelaukdami ypatingų progų. Bent minutėlę pamirškime save ir susitikime su praeitimi. Pajuskime šio pasaulio trapumą, tapkime geresni
Parodos organizatorius pradėjo leisti lankstinukų seriją apie buvusius kolegas. Tokių išleista jau šeši, dar du laukia savo eilės, nes šiam darbui reikia ne vien žinių, gebėjimų, bet ir lėšų. Gerai, kad kolegijos vadovybė remia kūrybingo dėstytojo idėją. Vienas lankstinukas skirtas Leonidui Grigalauskui. Tai ne vieno mūsų vaikystėje ir jaunystėje pamėgto nuotykių romano Raitelis be galvos vertėjas iš anglų kalbos. Įdomu, kad šios kalbos jis išmoko savarankiškai, išlaikė egzaminus, paskui šios kalbos mokė vidurinių mokyklų moksleivius. Baigęs Vilniaus pedagoginį institutą 1947 metais buvo paskirtas Simno vidurinės mokyklos direktoriumi. Mokyklos pastatas buvo gerokai apleistas, reikėjo remonto, bet tam nebuvo nei lėšų, nei statybinių medžiagų. Tada pagalbos ranką ištiesė vietos parapijos klebonas, kuriam po bažnyčios remonto liko medžiagų. Jaunas direktorius šią labdarą nedvejodamas priėmė, mokykla pagražėjo, atjaunėjo. Direktorius ir toliau bendravo su kunigu. Apie jų bendrystę sužinojo organai, ir jauno pedagogo karjera šiame Dzūkijos miestelyje buvo baigta. Vėliau gyvenimo keliai L. Grigalauską atvedė į dabartinę kolegiją.
O štai lankstinukas apie Anicetą Nemčinską. Jis neakivaizdžiai baigė tuometinį Leningrado I. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institutą. Jo diplominis darbas buvo Mažoji Lietuvos architektūra. Įdomu, kad toks nacionalistinis darbas niekam neužkliuvo ir buvo įvertintas palankiai. Anicetas dėstė Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas), keliose vidurinėse mokyklose. Tiesa, jam niekaip nesisekė įsisavinti marksizmo-leninizmo idėjų. Neatsitiktinai jo vadovai, kai kurie kolegos apie jį pašaipiai sakydavo, kad žilas plaukas galvoje, o marksizmas-leninizmas migloje
Daug gražių ir įdomių minčių lankstinuke pasakyta apie fizikę Ireną Zabulionienę, Kazimierą Kedainį, Viktorą Karaliūną, Bronių Gavėną. Beje, kiekvienas jų greta tiesioginio darbo turėjo ir savo pomėgį. Grafikos inžinierius K. Kedainis audė lietuviškas tautiškas juostas, rašė eilėraščius, suprojektavo žaidimų namelį, svajojo apie lietuvišką žaidimų sodą, bet įgyvendinti savo svajonės nebespėjo
V. Karaliūnas kolekcionavo pašto ženklus, pasakų veikėjų skulptūrėles. Kai kurie eksponatai iš šių kolekcijų taip pat demonstruojami parodoje.
Dėstytojas jau parengė rankraščius apie poetą Vytautą Eidukaitį, Eleną Ramuckienę. Bus ir daugiau darbų. Jis įsitikinęs, kad žmogaus buvimas tai gimimas, augimas, išėjimas ir prisikėlimas.
Kaunas
© 2009 XXI amžius
|