2010 m. lapkričio 26 d.
Nr. 86
(1871)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Tesklinda Kristaus Karaliaus šviesa

Karolis Dineika 1955 m. Panevėžyje

Kristus Karalius mus moko veikti ir skleisti kitų tarpe sielos žiedus. „Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet kad Jis pats tarnautų ir duotų savo gyvybę kaip atvadavimą už daugelį“. Jei jau esi Kristaus atvaduotas, tai ir tarnausi kitiems, kad per tave kiti pamatytų Tą, Kurs „vaikščiojo… mokindamas, skelbdamas Karalystės evangeliją ir gydydamas visokią ligą ir visokią negalią.“

Ir dabar Kristus yra mūsų tarpe, kada mes Jo vardu renkamės ir minime Jo vardą. Ir dabar Kristus yra gerasis Ganytojas, Kurs „duoda savo gyvybę už savo avis“. Tereikia pajusti Jo artimumą ir rūpestingumą mus atvaduoti ir įjungti į naują kūrybos kelią. Tereikia mums vieną kartą savo dvasios akimis išvysti Jo žvaigždę Rytų krašte ir eiti drąsiai su Juo per įvairiaspalvį šių dienų gyvenimą. Nereikia su savo dvasios laimėjimais užsidaryti ir džiaugtis vienumoje. Mūsų dvasios laimėjimai yra visų turtas, nes mes gyvename bendrą visuomenės gyvenimą. Tad ir turime vienas kitam padėti, kad bendraudami su kitais ir patys stiprėtume ir skleistume Kristaus Karaliaus šviesą. Tas Kristaus tinkamas ir, svarbiausia, natūralus išpažinimas šiandien darosi itin reikalingas, nes mūsų gyvenimas per daug palankus yra bespalvių asmenybių augimui. Išpažinimo drąsą reikia savy auklėti, kaip atsparumą pašalinei, sugedimą nešančiai įtakai. Kristus nori stiprių asmenybių ir skatina ugdyti išpažinimo drąsą šiais žodžiais: „Kas tik išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš išpažinsiu savo danguje esančio Tėvo akivaizdoje“.

Tautos šiandien skursta ir vargsta, nes pasirinko Karaliumi savo savanaudišką išmintį, o ne Kristaus meilę. Taiką nustato ne išskaičiavimai, sukčiavimai ir patrankos, bet liepsnojanti dieviška meilė, kurią įžiebti ir palaikyti gali tik Tas, Kuriam yra duota visa valdžia danguje ir ant žemės.

Ir juo labiau žmonės per savo ministerius ir tautų sąjungas bei konferencijas rūpinasi taika, juo vis blogiau darosi. O tai vis todėl, kad pasirinktas klaidingas kelias, primenąs vieno žemės karaliaus svajones apie laimingo žmogaus marškinius, kurie turėjo jam grąžinti sveikatą. Ir kada toks laimingas žmogus buvo surastas, tai pasirodė, kad jis marškinių visai neturi. Taip ir žemės valdovai ieško žemiškos taikos, ir vietoje tikros taikos pelno rūpesčius ir susinaikinimą, kurs pagaliau pasibaigia kraujo praliejimu.

Žemiška taika yra pagrįsta neteisybe, nes neieško amžinos taikos šaltinio, kurs trykšta iš Kristaus Karaliaus širdies. Yra ir tokių tautų, kurios įsivaizduoja, kad tik be Kristaus žmonės gali būti laimingi. Bet čia įvyksta nuostabus dalykas: juo labiau ima spausti Kristų, juo žmonės prie jo labiau artėja.

Taika nepareina nuo turtų ir technikos: juo labiau kyla civilizacija, tolydžio mažėja ir kultūra. Tikroji dvasios ramybė eina iš vidaus, ji gali būti didžiausiam skurde ir prispaudime, ko taip vaizdžiai moko mus ir Kristus. Jis sako: „Lapės turi urvų ir dangaus paukščiai lizdų, žmogaus gi sūnus neturi kur galvos priglausti.“ Ir kol Kristus neras žmonėse, jų širdyse kur galvos priglausti, tol tautos, ieškodamos taikos, ras tik neramumą ir pragaištį. Rimtai žiūrint „pasaulio galybė iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip galybė pamišėlio, kuris, užsidėjęs popierinę karūną, sėdi ant muilo dėžės, vaizduojančios sostą, su vaikiška lazda – galybės ženklu rankoje ir įsikalba, kad jis yra pasaulio Viešpats“.

Ir kol žmonių protuose neprigis teisinga mintis, kad Kristus tėra vienintelis valdovas, kurs per žmonių širdis neša tikrą taiką, džiaugsmą ir kūrybingumą, tol tautose nebus gerovės. Tikras taikintojas tėra Jis, ir toji taika pareina nuo „tautų klusnumo Jam“. Jų vėlgi tas klusnumas neturi būti susitraukusio žmogaus vaizdas, kada galva pabarstyta pelenais, o veidas kelia pasigailėjimą. Tikras klusnumas yra veiklus dalyvavimas Dievo Karalystės kūrime savyje ir visuomenėje. Tikras klusnumas yra džiaugsmo kelias to, kurs tyliai eina su pergalės vėliava, drąsiai ir švelniai dirbdamas pavestą jam darbą šeimoje, tarnyboje, visuomenėje. Tikras krikščionis tik stengiasi kiekvieną darbą gerai atlikti ir žino, kad vaisiai bus geri. Ir tam tereikia vienos vienintelės sąlygos: „Ieškokite visų pirma Dievo karalystės ir jos teisybės, o visa kita bus jums pridėta.“

„Kuomet gi žmogaus Sūnus ateis savo didenybėje ir draug su juo visi Jo angelai, tuomet Jis atsisės ant savo didenybės suolo. Visos tautos bus surinktos ties Juo, ir Jis atskirs juos vienus nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis Jis pastatys savo dešinėje, ožius gi kairėje.

Kristus rūpestingai kviečia mus į Savo Karalystę. Jis gaubia mūsų sielą Savo Dvasia ir užžiebia naujų spindulių mūsų asmenybėse.

Tie spinduliai trykšta kūrybiška galia ir gyvenimas pasipuošia naujais veiklios Meilės darbais.

O mūsų širdyse skamba nuostabi simfonija: „Iš tikrųjų, sakau jums, kiek kartų jūs tai padarėte vienam šitų mano mažiausių brolių, man padarėte.“ „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.“ „Visa man mano Tėvo atiduota.“ „Ateinančio pas Mane aš neišstumsiu.“ „Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu“.

Nuostabi simfonija, bet dar nuostabesnis yra gyvenimas Kristaus Karaliaus valdžioje – Kristau, būk mūsų širdies Karalius!

Apolonija NISTELIENĖ

Karolis Dineika (gimė 1898 m. Rygoje, mirė 1980 m. Druskininkuose), artimas S. Šalkauskio bičiulis, aktyviausias Gyvosios dvasios sąjūdžio dalyvis ir tęsėjas, šiandien žinomas kaip gydomosios gimnastikos specialistas. Kūno kultūrą jis propagavo nuo pat savo jaunystės – kaip kovą su alkoholizmu. 1926 metais jis parašė knygas „Blaivybė ir kūno lavinimas Lietuvoje“, „Gyvuosius akmenis“ Linkuvos dėdės slapyvardžiu. Čia publikuojama ištrauka iš „Naujosios Romuvos“ (1937 m. rugsėjo mėn. numerio) K. Dineikos straipsnio Kristaus Karaliaus šventei.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija