2011 m. gruodžio 30 d.
Nr. 95
(1975)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Pasitikėjimas jaunimu teisingumo siekiuose

Popiežiaus Benedikto XVI kreipimasis, skirtas Pasaulinei taikos dienai

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas mielai
bendrauja su jaunais žmonėmis

Popiežius Benediktas XVI su jaunimu
paleidžia taikos balandžius

Kurti žmoniškesnį ir broliškesnį pasaulį

„Ne ideologijos gelbsti pasaulį, bet atsigręžimas į gyvąjį Dievą, kuris yra mūsų Kūrėjas, mūsų laisvės laidas, tikrojo gėrio ir tikrosios tiesos garantas, – primena popiežius Benediktas XVI savo kreipimesi, skirtame būsimajai Pasaulinei taikos dienai. – Tik besąlygiškas atsigręžimas į Dievą, kuris yra to, kas teisu, matas ir kartu amžinoji meilė“. Ši klasikinė nuoroda, pirmą kartą išsakyta per 2005 metais Vokietijos mieste Kelne vykusį Šventojo Tėvo susitikimą su pasaulio jaunimu, dabar prasmingai pakartojama naujajame dokumente, kurio tema – „Mokyti jaunimą teisingumo ir taikos“.

Katalikų Bažnyčioje tradiciškai, jau 45 kartą, Pasaulinė taikos diena bus minima sausio 1-ąją, per Naujuosius metus, kada liturgijoje taip pat švenčiama Dievo Gimdytojos iškilmė. Popiežius Paulius VI plataus tarptautinio atgarsio susilaukusios Pasaulinės taikos dienos minėjimą įvedė 1967-aisiais, atsižvelgdamas į savo pirmtako palaimintojo Jono XIII taikdariškas iniciatyvas, išreikštas jo garsiojoje 1963 metų enciklikoje „Pacem in Terris“ („Taika žemėje“). Popiežius Benediktas XVI, tarsi patvirtindamas Pasaulinės taikos dienos ryšį su pamaldumu Švč. Mergelei Marijai, taikos Karalienei, kreipimąsi „Mokyti jaunimą teisingumo ir taikos“ pasirašė gruodžio 8-ąją, kai Bažnyčioje švenčiamas Dievo Motinos Nekaltasis prasidėjimas.

Gruodžio 16 dieną Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje šį dokumentą, kuris per apaštališkuosius nuncijus taip pat buvo perduotas visų valstybių vadovams, pristatė Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Piteris Turksonas. Jis sakė, jog Katalikų Bažnyčios įsitikinimu taika yra kuriama tik įtvirtinant „naująjį humanizmą, naująjį aljansą tarp tautų, gebančių statyti pasaulį su žmoniškesniu ir broliškesniu veidu. Pasaulį, kuriame technologija nenusvertų žmogaus prigimtinės būties, kuriame kiekvienas verslas, kultūrinė, politinė ir ekonominė veikla remtųsi ne tik žiniomis ir technine logika, bet ir šiuo naujuoju humanizmu.

Kardinolas P. Turksonas taip pat pastebėjo, kad dabar paskelbto kreipimosi ir 2012 metų Pasaulinės taikos dienos tema patvirtina, jog Šventasis Tėvas, rūpindamasis jaunų žmonių ugdymu teisingumo ir taikos dvasia, kartu nurodo, kad į jaunimą reikia žiūrėti ne tik kaip į viltį ateičiai, bet ir kaip į „aktyvią bei gyvybingiausią žmonijos šeimos dalį“. Tai rodo ir veiklus jaunimo dalyvavimas šiuolaikiniuose permainų sąjūdžiuose, pavyzdžiui, vadinamojo Arabų pavasario procesuose, prieš valdžios korupciją protestuojančiose nevyriausybinėse organizacijose ir pan. „Suvokite, kad patys esate suaugusiems pavyzdys ir paskata – ypač tada, kai stengiatės nugalėti neteisingumą ir korupciją, karštai trokštate geresnės ateities ir dėl to dedate pastangas, – kreipėsi popiežius Benediktas XVI į jaunus žmones naujajame dokumente. – Jūs ne vieni, Bažnyčia pasitiki jumis, lydi jus, drąsina ir norėtų pasiūlyti jums vertingiausia, ką turi – galimybę pakelti akis į Dievą, sutikti Jėzų Kristų, tą, kuris pats yra teisingumas ir taika“.

Liudytojas gyvena tuo, ką siūlo

Kreipimosi pradžioje, pakviesdamas su pasitikėjimu žvelgti į netrukus prasidėsiančius 2012-uosius, Šventasis Tėvas pripažįsta, kad dėl siūlomo optimizmo gali kilti abejonių. Juk besibaigiantieji metai daug kam atnešė nusivylimą dėl socialinės ir ekonominės krizės: „Atrodo, tarsi mūsų metą apgaubė tamsos skraistė, neleidžianti aiškiai matyti dienos šviesos“, tačiau „žmogaus širdis nepaliauja laukti aušros“. Šitas lūkestis ypač būdingas nerimstančiam jaunimui. Tai paskatino Popiežių Pasaulinei taikos dienai skirtame kreipimesi susitelkti į auklėjimo uždavinius. Jaunų žmonių natūralus užsidegimas ir idealistinis polėkis turi būti tinkamai formuojami, kad į juos dedamos viltys iš tikrųjų pasiteisintų.

„Mano kreipimasis taip pat skirtas tėvams, šeimoms, visiems, susijusiems su auklėjimu bei švietimu, ir tiems, kurie atsakingi už įvairias religinio, socialinio, politinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo sritis ir žiniasklaidą, – paaiškina Benediktas XVI. – Būti dėmesingam jaunimo pasauliui ir jį suprasti, gebėti į jį įsiklausyti ir jį vertinti, yra ne tik naudinga – tai pirmutinė visos visuomenės užduotis kuriant teisingą ir taikią ateitį“. Ir dar: visi auklėtojai kiekvienu atveju pirmiausia turi būti autentiški liudytojai – „liudytojas yra tas, kuris gyvena tuo, ką siūlo kitiems“ – nes tik tada pats ugdymas yra vertingas. Ypač tai liečia pirmuosius auklėtojus – šeimos tėvus, nes „šeimoje išmokstama solidarumo tarp kartų, pagarbos tvarkai, atleidimo ir kito žmogaus priėmimo“.

Todėl šeimų tėvai turi rodyti savo gyvenimo pavyzdį, ypač praktikuojant tikėjimą, o valdžios institucijose, nepaisant visų biudžetinių sunkumų, „niekada neturi pritrūkti deramos paramos motinystei ir tėvystei“ bei šeimos stabilumo skatinimui. Juo labiau, kad „darbo sąlygos neretai yra sunkiai suderinamos su atsakomybe šeimai“ tiek dėl nepakankamo atlyginimo, tiek ir dėl „karštligiško gyvenimo ritmo“, darbuojantis net keliose pareigose iš karto, kad būtų gaunama pakankamai pajamų. Paplitusi „migracija ieškant tinkamo pragyvenimo ar net išgyvenimo taip pat apsunkina galimybę vaikams šeimose garantuoti vieną iš brangiausių vertybių – tėvų buvimą kartu“, kaip svarbiausią pilnaverčio auklėjimo, patirties, vertybių ir įsitikinimų perdavimo sąlygą.

Tokiose situacijose iškyla ypatinga atsakomybė švietimo įstaigų vadovams: „Tegul jie ypač atsakingai stengiasi, kad bet kokiomis aplinkybėmis būtų gerbiamas ir branginamas (auklėtinių) asmens kilnumas, – prašo Šventasis Tėvas. Ugdymo atžvilgiu čia svarbūs trys uždaviniai: kad kiekvienas jaunas žmogus galėtų atrasti ir išvystyti asmeninį pašaukimą; kad švietimo struktūrose „būtų siūlomas ugdymo kelias, neprieštaraujantis sąžinei ir religiniams principams“; ir pagaliau, kad pati pedagoginio darbo sritis būtų atvira transcendencijai ir kitoms nuomonėms, kad ji būtų „dialogo, santalkos ir įsiklausymo vieta“. Valstybinei politikai savo ruožtu yra „privalu laiduoti galimybę visiems gauti išsilavinimą, o šeimoms pasirinkti ugdymo įstaigas, kurios, jų akimis, geriausiai atitinka vaikų gerovę“.

Tiesa ir prigimtinės sąžinės balsas

Taip pat ir patys visuomenės veikėjai, aukšti valstybės pareigūnai savuoju liudijimu privalo „rodyti politikos, kaip tikro tarnavimo visų gerovei giedrą pavyzdį“, – pažymi Popiežius. Jis ragina ir žiniasklaidos pasaulį įnešti savo pedagoginį indėlį, nes „šiandieninėje visuomenėje komunikavimo priemonėms tenka ypatingas vaidmuo: jos ne tik informuoja, bet ir formuoja adresatų dvasią, todėl gali žymiai prisidėti prie jaunimo auklėjimo“. Pagaliau primenama ir pačių auklėtinių atsakomybė: jie turi būti atviri ir priimti pozityvų tikrovės pažinimą bei „patys gyventi tuo, ko reikalauja iš aplinkos“, ypač atsakingai naudotis laisve.

Aiškindamas pačią ugdymo eigą, kuri turi apimti integralų asmens formavimą, įskaitant moralinį bei dvasinį jo būties dėmenį, Šventasis Tėvas savo kreipimesi pabrėžia, kad reikia pradėti nuo tiesos pažinimo. O „mokant tiesos pirmiausia reikia žinoti, kas yra žmogus, pažinti jo prigimtį“, suprasti, kas yra svarbu, suvokiant galutinį žmogaus tikslą. Krikščioniška perspektyva čia yra labai aiški: iškeliamas žmogaus transcendentinis dėmuo, nurodant jo – žmogaus, sukurto pagal Dievo panašumą, būtį. Iš tikrųjų tik taip galima paaiškinti, kodėl žmogiškoji širdis yra nuolat „alkstanti tiesos – ne dalinės tiesos, bet tiesos, gebančios paaiškinti gyvenimo prasmę“. Žmogaus išmokymas įžvelgti savyje Dievo paveikslą įgalintų jį geriau suvokti savo paties vidinį kilnumą ir gerbti kiekvieno žmogaus nepažeidžiamą orumą.

„Tik per santykį su Dievu žmogus suvokia ir savosios laisvės reikšmę“, – toliau aiškina popiežius Benediktas XVI, nurodydamas kitą svarbų auklėjimo uždavinį – išmokymą teisingai naudotis tikrąja laisve, tuo labiau, kad „laisvė yra brangi, bet trapi vertybė: ją galima klaidingai suprasti ir ja galima piktnaudžiauti“. Nuo pat savojo pontifikato pradžios aiškinęs reliatyvizmo, netgi „reliatyvizmo diktatūros“ pavojus su savojo „aš“ suabsoliutinimu, Šventasis Tėvas šį klausimą paliečia ir naujajame dokumente. Jis pažymi, kad tiesą suvokiant kaip realiatyvią, autentiškas auklėjimas tampa tiesiog neįmanomas, o perdėtas individualizmas su kiekvieno įgeidžio realizavimo siekiu, laisvę paverčia tik jos regimybe. Taigi asmens siela yra uždaroma į dvasinį kalėjimą. „Todėl norėdamas įgyvendinti savo laisvę, žmogus privalo įveikti reliatyvistinį horizontą ir pažinti tiesą apie save ir tiesą apie blogį ir gėrį“, – rašoma Popiežiaus kreipimesi, skirtame 2012 metų pasaulinei taikos dienai. O tai reiškia būtinumą jauno žmogaus ugdymo procese padėti jam atrasti „prigimtinį moralės įstatymą“, vidinį sąžinės balsą, „kviečiantį mylėti, daryti gera, vengti blogo poelgio ir priimti atsakomybę už gėrio ir blogio darymą“, kaip nurodoma Vatikano II Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje „Gaudium et spes“ (Nr. 16). Šis prigimtinis įstatymas, pasižymintis visuotinimu, išreiškia kiekvieno asmens kilnumą ir duoda pagrindą jo teisėms bei pareigoms, kurių įgyvendinimas lemia taikų visų žmonių sambūvį.

Taika nėra vien karo nebuvimas

Mokant teisingumo taip pat reikia pripažinti šios sampratos transcendentines šaknis, nes „teisingumas nėra tiesiog žmogiškasis susitarimas, kadangi tai, kas teisinga, pirmiausia lemia ne pozityvus įstatymas, bet gilioji žmogaus tapatybė“, – teigia Šventasis Tėvas. Jis pažymi, kad atsisakius tokio integralaus požiūrio į teisingumą, aiškinant jį kaip žmogiškojo susitarimo objektą, iškyla pavojus viską vertinti tik naudingumo ar pelno ir net turto kriterijais, apleidžiant teisingumo realizavimui svarbius solidarumo ir artimo meilės principus. Čia popiežius Benediktas XVI pasiremia savo socialine enciklika „Caritas in veritate“, kurioje primenama, kad teisingumas įgyvendinamas ne tik teisėmis ir pareigomis grįstais žmonių santykiais, bet „pirmiausia dėkingumo, gailestingumo ir bendrystės paženklintais ryšiais“.

Aptardamas svarbųjį taikos mokymo uždavinį, galiausiai Šventasis Tėvas nurodo klasikinį Katalikų Bažnyčios katekizmo aiškinimą: „Taika nėra vien karo nebuvimas; jos neužtikrina ir priešiškų jėgų pusiausvyra. Taika žemėje pasiekiama tada, kai žmogui užtikrinamos reikalingos gėrybės, kai tautos tarpusavyje laisvai bendrauja, gerbiamas žmonių ir tautų orumas ir nuolat puoselėjamas broliškumas“ (KBK, 2304). Be abejonės, taika krikščioniui pirmiausia yra Dievo dovana, kurios reikia nuolat melsti, bet ji yra ir didelių socialinių, politinių pastangų reikalaujantis darbas. Todėl „norėdami būti tikrais taikos kūrėjais, privalome išmokti atjautos, solidarumo, bendradarbiavimo ir broliškumo, būti veiklūs visuomenėje ir budriai judinti sąžines nacionaliniais bei tarptautiniais klausimais, skatinti teisingų būdų ieškojimą pažangos vystymo, gėrybių perskirstymo, bendradarbiavimo plėtros ir konfliktų sprendimo srityse “, – daro išvadą Šventasis Tėvas.

Baigiamosiose pastabose Popiežius tiesiogiai kreipiasi į jaunimą, prašydamas, kad jis kantriai ir atkakliai siektų teisingumo ir taikos, kartu lavindamas tiesos pojūtį, net jei dėl to tektų aukotis ir „plaukti prieš srovę“, prieštarauti vyraujančioms lėkštoms bei materialistinėms kultūros tendencijoms. „Brangūs jaunieji bičiuliai, jūs esate brangi dovana visuomenei. Nenuleiskite rankų sunkumų akivaizdoje ir nepasiduokite klaidingiems sprendimams, kurie bandomi primesti kaip lengviausias kelias problemoms išspręsti, – kviečia Benediktas XVI. – Nebijokite įsipareigoti, prisiimdami sunkų darbą ir auklėjimąsi bei rinktis kelius, reikalaujančius ištikimybės ir nuoseklumo, nuolankumo ir atsidavimo. Kupini pasitikėjimo išgyvenkite savo jaunystę su jos giliais laimės, tiesos, grožio ir meilės troškimais!“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija