2012 m. gegužės 11 d.    
Nr. 19
(1994)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Spaudos atgavimą prisimenant

Šios savaitės pirmadienį, minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, kai kurių laikraščių pirmieji puslapiai buvo tušti. Taip jie išreiškė protestą prieš dabartinės valdžios vykdomą nuoseklią spausdinto žodžio naikinimo politiką. „XXI amžius“, neišleidžiantis savo numerio pirmadieniais, negalėjo prisijungti prie šios akcijos, tačiau protestą prieš muravjovišką lietuviškos spaudos naikinimo politiką, paskelbtą paskutinėmis 2008 metų dienomis (prieš Kalėdų šventes), mes išreiškiame dažnai. Tuščius pirmuosius ar kitus puslapius reikėjo pradėti spausdinti jau anksčiau, dar 2009-aisiais, kai spauda patyrė pirmą politikų smūgį – beveik keturis kartus padidinus pridėtinės vertės mokestį (PVM), o netrukus padidinus ir penkis kartus. Dėl tokios mokesčių politikos spaudai jau 2009 metų pradžioje buvo stabdoma kai kurių laikraščių ir žurnalų leidyba, atleidžiami žurnalistai, kiti spaudos darbuotojai, mažėjo prenumeratorių. Išlikę laikraščiai ir žurnalai brango, krito jų pardavimas. Europos Sąjungoje pagrindinis PVM tarifas spaudai, be Lietuvos, taikomas tik Bulgarijoje, Slovakijoje ir Suomijoje. Visur kitur suprantama, kad tai – specifinė sritis ir jos negalima prilyginti tokiems pirmo būtinumo produktams, kaip benzinas, maistas, avalynė ar kt. Šios kadencijos valdžia taip nekenčia spaudos, kad negirdi ne tik šių argumentų, bet ir Prezidentės pasiūlymų, kuriuos paprastai priima be didesnio pasipriešinimo ir diskusijų. Juk pagaliau reikia atlaisvinti užmegztą kilpą ir vėl laikraščiams taikyti lengvatinį PVM. Pernai žiemą suradę formalų pretekstą nebesvarstyti šių Prezidentės siūlomų pataisų, parlamentarai, priimdami Pavasario sesijos darbų programą, buvo įsipareigoję tai padaryti dar kovą, tačiau tai buvo tik pažadas, kuriuo jau seniai maitinami spaudos skaitytojai ir darbuotojai. Dabar, pirmadienį Seime vykusioje konferencijoje, skirtoje spaudos dienai, Seimo pirmininkė Irena Degutienė saldžiai pažadėjo jau šią savaitę „nagrinėti“ PVM sumažinimo spaudai klausimą. Duok Dieve, kad tai nebūtų eilinis veidmainystės pavyzdys. Be to, ar tas žadamas PVM sumažinimas atgaivins jau numarintus laikraščius ir žurnalus? Ar atgaivins vienintelį Lietuvoje ėjusį savaitinį laikraštį vaikams „Kregždutė“? Su valdžios, Spaudos „rėmimo“ fondo ir kai kurių kitų asmenų pagalba šio unikalaus laikraščio leidyba nutrūko jau 2009 metų viduryje.

Kai kas teigia, kad regioninių dienraščių protesto akcija prieš dabartinės valdžios vykdomą spausdinto žodžio naikinimo politiką esą pasiekė Seimo pirmininkės I. Degutienės ausis. Esą pagal PVM įstatymo papildymo projektą „lengvatinis 6 procentų PVM tarifas taikomas laikraščiams, žurnalams ir kitiems periodiniams leidiniams, išskyrus erotinio ir (ar) smurtinio pobūdžio leidinius, kuriuos tokiais pripažino teisės aktų įgaliota institucija, bei spausdintą produkciją, kurioje mokama reklama sudaro daugiau kaip 4/5 viso leidinio ploto“. Siūloma, kad ši įstatymo pataisa įsigaliotų nuo šių metų spalio 1 d. Pernai gruodžio 23 d. Seimas neįteisino Prezidentės siūlyto lengvatinio 9 proc. PVM tarifo spaudai. Klausimas buvo nukeltas iki šių metų pavasario. Tačiau kovą, veikiant pavasariniams vėjams, parlamentarams pritrūko „politinės valios“, ir jie toliau vilkino sprendimo priėmimą.

Premjeras A. Kubilius, jo dešinioji ranka J. Razma veidmainiškai teigia, kad sunki spaudos padėtis susidarė ne dėl penkis kartus padidėjusių mokesčių, bet dėl krizės metu „sumažėjusios“ reklamos. Akivaizdus veidmainiškumas: šitiems veikėjams rūpi tik didžioji spauda, kuri tikrai priklauso nuo kažkiek sumažėjusių pelnų iš reklamų ir kitokių apmokamų užsakymų. O juk tokie laikraščiai, kaip „XXI amžius“, kokių nors pajamų iš reklamos niekada nėra gavę. Tad kam premjerui reikia „išmintingai“ kalbėti apie „sumažėjusias“ laikraščių pajamas iš reklamos? Akivaizdu, kad jis kreipia dėmesį tik į spaudos banginius. Dar kitas premjero (ir seniūno) pasiūlymas: regioninė spauda gali gauti paramą iš Spaudos rėmimo fondo. Atrodo, kad valdančiosios partijos vadovai gyvena mėnulyje, ir nežino, kad „XXI amžiui“, kaip ir kai kuriems kitiems patriotiniams leidiniams, valstybės įkurtas ir finansuojamas fondas paramos neteikia, ji esą tik projektams vykdyti teikiama vien apolitiškiems, kosmopolitiniams leidiniams, kurių atstovai vienaip ar kitaip suėję į fondo valdybą. Tad kodėl dešiniosios partijos vadai taip akivaizdžiai meluoja ir veidmainiauja dėl lietuviškos spaudos padėties? Muravjoviški mokesčiai, uždėti spaudai tokio pat dydžio kaip ir naftininkams ar drabužių bei mėsos gamintojams, privedė prie vienos dienos (per Spaudos atgavimo dieną) boikoto. Tačiau premjeras A. Kubilius ir toliau atkakliai laikosi pozicijos, kad spaudai jokių lengvatų nereikia, ir geriau priversti ją patirti įprastą pažeminimą ir diskriminaciją, prašant paramos iš Spaudos rėmimo fondo. Premjeras, nesuprasdamas spaudai daromos žalos, įsikibęs laikosi Algirdo Šemetos ir jo mokinės Ingridos Šimonytės „kibernetinio ekonomizmo“: valstybei yra labai sveika ir „neišvengiama“ „apkrauti“ spaudą kuo didesniais mokesčiais. Premjeras vaizduoja nematąs, kad lietuviškos spaudos spausdinimas jau perėjo į Lenkijos, Latvijos, Estijos ar Slovakijos spaustuves, kad per jo valdymo laikotarpį nutrūko keleto dešimčių laikraščių ir žurnalų, net gaunančių stambių užsienio bendrovių kapitalo paramą, leidimas. Premjeras užmerkia akis, kad vadinamojo Spaudos „rėmimo“ fondo veiklą tvarko keturi tame fonde susiformavę klanai, prie paramos gavimo prileidžiantys tik savo privilegijuotus leidinius. Tačiau kai šią savaitę liejosi kai kurių žurnalistų organizacijų vadovų pagyros sau apie „išaugusią spaudos laisvę“ Lietuvoje, niekas nekalbėjo apie sunkią spaudos padėtį, apie diskriminaciją ir neteisingumą, vykdomą vadinamajame Spaudos „rėmimo“ fonde. Kaip gi čia kalbėsi, jei iš valdžios už sėdėjimą vadovo kėdėje gauni 10000 litų algą. Argi verta tada kovoti? Nebent rafinuotais žodžiais. Jų tai tikrai išmokome per 22 metus. Ir toliau mokomės liūliuoti apviltus žmones.

Aišku, Lietuvoje spauda ir visa žiniasklaida yra labai įvairi, tačiau būtent ji primena mums įvairių atmintinų įvykių datas ir sukaktuves. Štai jau kitą savaitę minėsime Romo Kalantos žūties 40 metų sukaktį. Jaunuolis, augęs sovietizuotoje aplinkoje, skausmingu būdu pasiryžo pasakyti tiesą apie okupaciją – ji atima iš žmonių ir tautos laisvę, pamina žmogaus teises. Laidotuvių metu kilę jaunimo susirėmimai su lazdomis ginkluotais perrengtais kareiviais, atsiųstais net iš „broliškos“ Baltarusijos, tapo pirmuoju Kauno ir Lietuvos jaunimo sukilimu popartizaninėje Lietuvoje. Tai buvo tarsi pokario partizanų pasipriešinimo tąsa jau sovietizuotoje Lietuvoje. Tačiau R. Kalantos susideginimo ugnies fakele dienos paminėti nesugebėjo nė viena Kauno ar Lietuvos visuomeninė organizacija, tarp jų ir Sąjūdis bei Kauno jungtinis demokratinis judėjimas (JDJ). Kur dingo kaunietiška dvasia, kažkada vedusi ir visą Lietuvą į laisvę? Abejingumas ir susiskaldymas perskrodė visą Lietuvos visuomenę. Vos sudaroma visuomenės budėjimo prie Garliavoje globojamos mergaitės namų grupė. Žmonės tampa abejingi bet kam. Galvojama, kad „kištis į politiką“ yra nekrikščioniška ir nepadoru, ir nereikia palaikyti jokios kovojančios pusės. O kur teisingumo klausimas? Kur krikščioniška atjauta ir pagalba skriaudžiamam vaikui? Nebėra. Tad ką čia bekalbėsi apie Laisvės kovotojų atminimą, kai nemaži pinigai žymiai geriau šildo. Tada ir po šiukšlių dėžes besiknaisiojantys bomžai iš žurnalistų gildijos tokiems vadovams nerūpi.

Reikia tiesiai pasakyti, kad mūsų pagarba garbingai praeities kovai blėsta. Džiugu, kad deramai buvo paminėtas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 40-metis. Tai mūsų laisvės kovoje svarbus įvykis, priartinęs Kovo 11-ąją. Tačiau vis rečiau prisimenamas dar gyvas likęs pogrindžio spaustuvės „ab“ leidėjas Vytautas Andziulis ir jau a. a. Juozas Bacevičius. Tikrą pogrindžio spaustuvę su visa spausdinimo technika savo sodyboje buvo įrengęs V. Andziulis, kad visuotino sekimo laikais ji nebuvo surasta, nors buvo ieškota net iš kosmoso, pasinaudojant palydovais. Jos apžiūrėti atvykę užsieniečiai stebisi ir spaustuvės įkūrėjo išradingumu, ir totalitarinės priespaudos metodų žiaurumu. Tai unikalus priespaudos sąlygomis sukurtas kūrinys, liudijantis apie nenumaldomą laisvės troškimą ir veržimąsi link jos. Deja, šis mūsų kūrinys jau beveik pamirštamas, jo beveik nelanko mokiniai. Lygiai taip pat pamirštami ir nevertinami visi Laisvės kovotojai. Kai per Lietuvos televiziją reikėjo skubiai parodyti dokumentinius kadrus iš neseniai mirusio disidento, Rusijos lageriuose iškalėjusio 25-erius metus Viktoro Petkaus gyvenimo, pasirodė, kad ji nieko neturi, niekas nebuvo užfiksuota. Teko rodyti tik filmą-diskusiją apie vyskupą Masalskį, mat, V. Petkus buvo studijavęs jo gyvenimą, parašęs knygą, ir todėl buvo išlikęs tos diskusijos įrašas. Taigi V. Petkaus paaukoti 25 nelaisvės metai lengvai pamiršti. Lygiai taip pat pamirštama prisiminti ir įamžinti visus kitus žmones, kovojusius už nepriklausomybę, aukojusius savo jaunystę ir laisvę už tautą ir tėvynę. Neturime filmų apie V. Petkų, iškalėjusį 25 metus, apie Balį Gajauską, iškalėjusį 37 metus, apie tris įkalinimus kentusį, 23 metus iškalėjusį mons. Alfonsą Svarinską (nebent kažkur „archyvuose“ mėtosi sovietinio šmeižto Jansono kurtas kino filmas). Reikėtų paklausti, ką per 22 nepriklausomybės metus išvis sukūrėme, įamžindami ilgos kovos už nepriklausomybę didvyrius. Nejaugi taip ir suksimės vien tik apie Sąjūdį, atvedusį mus į pusiau nepriklausomybę – į nuo Rusijos energetikos priklausomą ir VSD valdomą valstybę? Taip, yra vienas kitas filmas apie partizanus, apie patriotizmą, parengtas atsidavusių menininkų, tačiau tai mažai prisideda prie jaunimo ir tautos ugdymo. Štai plūkiasi vienas mons. A. Svarinskas, Partizanų parką įrengdamas ir jame organizuodamas metinę šventę. O kur kiti Laisvės kovos įamžinimo iniciatoriai ir organizatoriai? Kai Ariogaloje vykstantis LPKTS sąskrydis išvirsta į degtine ir valdiškais pinigais persisotinusį renginį (jame kelias daineles padainavę atlikėjai gauna net po 5000 litų – taip dar neseniai A. Brazauskas pavaišino Kaniavą ir Deivį už jų „koncertą“), Partizanų parke raginama prisiminti Lietuvai kylančius dvasinius ir gynybinius pavojus, ir ten viskas vyksta natūraliai, be jokių valdiškų pinigų, be alkoholio.

Tik prieš savaitę minėtas Lietuvos aeroklubo 85-metis. Prieškario Lietuva galėjo su pasididžiavimu džiaugtis, kad buvo sukūrusi aviaciją, valstybę ginti galėjo ir jos kariniai lėktuvai. Dabar Lietuvos sienas apsaugoti pasirengę tik keturi NATO naikintuvai, o mūsų šaliai dėl nepakankamo krašto apsaugai skiriamo finansavimo grasinama pašalinimu iš šios gynybinės organizacijos. Ir vis nepailstama kartoti, kokie ekonominiai stebuklai padaryti per paskutinius trejus metus visose srityse. Nedarbas ir emigracija bei verslo žlugdymas pasiekė tokią ribą, kad jau nebėra iš ko mokėti pensijų, jos be gailesčio nurėžtos net 80 proc. ir nesirengiama jų grąžinti.

LRT jau dešimt metų neįtraukia „XXI amžiaus“ į spaudos apžvalgą. Kai prieš ketverius metus bandėme pasiaiškinti, kodėl taip yra, ar negalima būtų supažindinti Lietuvos žmones su tokiu jiems beveik negirdėtu laikraščiu, LRT naujienų tarnybos darbuotojai, pradedant Braukyla ir baigiant eiliniais, visaip išsisukinėjo, nukreipdami mus vienas pas kitą. Pasidarė aišku, kad mes esame paprasčiausiai diskriminuojami visuomeninio transliuotojo – LRT  – vadovų. Kai radijo ir televizijos žiūrovams kyla klausimas, kodėl spaudos apžvalgoje neskaitomas vienas dienraštis, atsakoma, kad komisijos jis paskelbtas neetišku. Nors daug kartų neetiškesniu turėtų būti paskelbtas kitas dienraštis, vadinantis save didžiausiu (gal skleidžiamo blogio požiūriu?), ir netraukiamas į spaudos apžvalgas, tačiau jis kaip tik peržiūrimas pirmiausia. Tad kurgi LRT vadovų objektyvumas? Ar tai priklauso nuo to dienraščio pinigų kiekio? Matyt, taip ir reikėtų galvoti. „XXI amžius“ tikrai neturi pinigų spaudos apžvalgai...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija