2012 m. gegužės 11 d.    
Nr. 19
(1994)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Partizanų atminimas – tautos laisvės išdava

Mons. Alfonsas Svarinskas
Dainiaus Vyto nuotrauka

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas
(antras iš kairės), Panevėžio
vyskupas Jonas Kauneckas (centre)
ir kiti kunigai šv. Mišiose
Didžiosios kovos apygardos
partizanų parke 2009 metais

Partizaninis pasipriešinimas prieš sovietinius okupantus tęsėsi beveik dešimt metų. Tai buvo savotiškas karas po karo, kai sovietinė kariuomenė, daug prisidėjusi prie nacistinės Vokietijos galios sutriuškinimo, metė savo pajėgas prieš okupuotas tautas, besipriešinančius partizanus. Didžiulius smūgius patirti teko ir visai tautai. Partizanai ir kiti laisvės kovotojai pagaliau pasiekė savo idealą – Lietuva tapo nepriklausoma. Žuvusių laisvės kovotojų ir partizanų atminimui prie Ukmergės, šalia Mūšios upės, monsinjoras Alfonsas Svarinskas įkūrė Didžiosios kovos apygardos partizanų parką, kuriame kasmet rengia Partizanų šventę. Ji rengiama ir šiemet, gegužės 19-ąją, šeštadienį. „XXI amžius“ kreipėsi į mons. A. Svarinską ir paprašė papasakoti apie šio parko sukūrimo idėjos ištakas, jo paties sąsajas su pasipriešinimu okupacijai, bei apie kitus darbus.

 

Monsinjore, Jūs esate žinomas kaip partizanų atminimo saugotojas. Kaip tai atsitiko? Kaip atrodo jūsų įkurtas Partizanų parkas prie Mūšios upės?

Teko gyventi lemtingais tautai metais. Okupacijos sulaužė daugelio žmonių likimus. Partizanų žuvo 25 tūkst., daugeliu atvejų tai jauni vaikinai ir merginos, niekuo nenusikaltę tautai, tačiau gynę Lietuvos nepriklausomybę, savo tėvus, seseris, brolius. Kai 1989 metais grįžau iš lagerio ir tremties užsienyje, gavau 55 hektarus žemės. Ten buvo ganykla ir miškas. 1990 metais tą vietą pripažino Partizanų parku. Pastatydinau keletą kryžių: Didžiosios kovos apygardoje dviems buvusioms rinktinėms (jų buvo numatyta keturios). A apygardoje (kuri tęsėsi nuo Kauno iki Kaišiadorių) buvo šeši, o B apygardoje (nuo Kaišiadorių iki Ukmergės) – penki batalionai. Man ypač brangus kryžius, kurį pastatydinau JAV prezidentui R. Reiganui, išlaisvinusiam mane iš paskutinio sovietinio lagerio. Tiesa, leido išvykti į užsienį. Taip pat kryžių pastačiau popiežiui Palaimintajam Jonui Pauliui II, įteikiau kelias nuotraukas Šventajam Tėvui. Paskutinį kryžių paskyriau kankiniui generolui Jonui Juodišiui.

Lietuviai turi daug savo tautai atsidavusių žmonių. Juos pagerbti, saugoti jų atminimą yra visų mūsų, po ilgų sunkių okupacijų metų sulaukusių nepriklausomybės, pareiga. Tenka rūpintis deramai įvertinti žuvusių Laisvės kovotojų, patriotų, karininkų, paaukojusių savo gyvybę, atminimu ir įvertinimu valstybiniu mastu. Išrūpinau ne vienam jų apdovanojimą Vyčio kryžiaus ordinais. Teko ne vienas valdiškas duris varstyti, daugybę kliūčių įveikti, daug parašų surinkti, kol buvo įvertinti ir po mirties apdovanoti gen. J. Juodišius, prel. J. Laukaitis – Valstybės Dūmos narys caro laikais, vėliau bolševikų nukankintas lageryje. Gaila, kad neįvertintas ateitininkų vadas Pranas Dovydaitis – kažkodėl dabartiniams ateitininkams tai visai nerūpi.

Kaip kilo Partizanų parko idėja?

Kai sėdėjau lageryje, dažnai būdavau negeras (kovodavau prieš neteisybę), tad sėdėdavau izoliatoriuje. Šiandien administracija labiau sužvėrėjusi, iškart skiria bausmę 15 parų. Tada skirdavo 3, 5 ar 7 paras. Duodavo žuvies, kurios niekas nevalgydavo dėl jos sūrumo. Kas trečią dieną duodavo sriubos. Izoliatorius būdavo pustamsis, šviesą įjungdavo tik 16 val. ir ji šviesdavo visą naktį, kad trukdytų miegoti. Gultis dieną negalima (narai prirakinti prie sienos, būdavo tik viena maža kėdė), tad tekdavo stovėti atsirėmus į šaltą drėgną šlapią cemento sieną, o atsigulti galima būdavo tik po 22 val. Sušalęs, prieš užmigdamas, pasimankštini, po to pamiegi, vėl sušalęs pasimankštini ir vėl stengiesi užmigti. Ir taip visą naktį. Toks būdavo žmonių naikinimo būdas. Sienas darydavo iš tokio cemento, kad būtų kuo daugiau drėgmės, bet galėdavai svajoti, kurti planus apie ateitį. Kilo mintis apie partizanų parką būsimoje nepriklausomoje Lietuvoje. Mintyse buvau suprojektavęs ne tik spaustuvę, bet ir Kulautuvos bažnyčią. Pagal tą projektą reikėtų pastatyti naują. Kai duodavo muilo, piešdavau ant grindų. Kai grįžau į Ukmergę, buvo komunistinė valdžia. Berods, valdė toks Tamaševičius. Kai pasiūliau projektą parkui miško vietoje, jis netrukdė. Džiugu, kad tuo laiku Ukmergės valdžioje irgi buvo išmintingų žmonių. Aš sakau: „Noriu statyti katedrą“. Sako: „Daryk“. Gavęs 55 ha (iki Šventosios upės), paskyriau parkui. Tai ir buvo mano nelaisvės metų svajonė.

Monsinjore, koks buvo Jūsų kelias į pasipriešinimą okupacijai?

1946 metais pradėjo persekioti seminarijos klierikus. Joje mokiausi jau nuo vokiečių okupacijos pabaigos. Vienas iš pogrindžio veikėjų, klierikas Jonas Čeponis ant Vytauto Didžiojo bažnyčios stogo Kaune spausdino pogrindžio spaudą, vežė į Biržus, o aš gabenau į Ukmergę. Tačiau buvo suimti kai kurie žmonės, patvirtinę apie mūsų pogrindžio veiklą seminarijoje. Kadangi man grėsė suėmimas, pasitraukiau pas partizanus, įstojau į Didžiosios kovos apygardos B rinktinės 5-ąjį batalioną, tačiau dėl išdavystės po 6 mėnesių patekau į NKVD rankas, mane tardė šešis mėnesius, bet nenustatė, kad priklausau partizaniniam pasipriešinimui. Vis dėlto 1946 m. gruodžio 31-ąją mane areštavo Kaune. Patekau į sovietinio saugumo (NKVD, MGB, KGB) mėsmalę. Tardomas baiminausi, kad nenukentėtų Vytauto Didžiojo bažnyčioje dirbę žmonės, tardytojams pasakiau, kad spaudą man atnešę trys ginkluoti vyrai. KGB griebėsi tos versijos ir užmiršo įvykį Kaune. Nepilnus metus, tardomas Lukiškių kalėjime Vilniuje, dalinausi duona su suimtais ir kankinamais Lietuvos partizanais, iš čia ir kilo mano meilė ir pagarba jiems. Per dešimt kovos metų Lietuvoje žuvo 21600 partizanų, kiti tūkstančiai mirė lageriuose ir kalėjimuose. Tik maža dalis iš Rusijos grįžo į okupuotą Lietuvą, nes kolaborantų valdžia neleido grįžti aktyviausiems partizaninio pasipriešinimo dalyviams – Vincui Seliokui, Baliui Gajauskui. Dėl to, kad tiek daug Lietuvos jaunuolių išėjo į beviltišką partizanų kovą ir dauguma jų žuvo, kalti okupantai. 1944 metų antroje pusėje vos užėmę („išlaisvinę“) Lietuvą, jie paskelbė visuotinę mobilizaciją. Okupantai, negailėdami lietuvių ir kitų tautų jaunuolių, siekė tų kraštų žmones panaudoti kaip patrankų mėsą kovose Kurlende (Latvijoje), kur tuo laiku dar buvo frontas, Budapešte, užimant Berlyną. Suimtieji lietuviai nebūdavo mokami kariauti – jiems įduodavo ilgą šautuvą („kačergą“), vieną katiliuką dviems vyrams ir išsiųsdavo į frontą. Ir aš buvau patekęs į jų rankas, bet tai jau kita kalba. Nedaug kas žino ir net dabar neskelbiama, kad užimant Berlyną žuvo apie 40 tūkst. lietuvių – štai kiek aukų pareikalavo pirmieji sovietinės okupacijos metai. Ukmergės partizanas Šuminskas-Pėdas man sakė: „Fronte aš nieko nepamečiau ir ten neisiu, jei Dievas duos, žūsiu Lietuvoje. Su raudona kruvina vėliava neisiu užkariauti Europos sovietams“. Tokios nuostatos laikėsi dauguma lietuvių, pasirinkusių partizano kelią, žuvusių Lietuvoje, kovoje už savo krašto laisvę. Partizanas Šuminskas žuvo 1949 metais prie Kavarsko. Jeigu ne tokia staigi prievartinė sovietinė lietuvių mobilizacija į Raudonąją armiją, vargu ar būtų tiek išėję į partizanus ir žuvę Lietuvos miškuose. Jie galėjo eiti dirbti į miliciją, NKVD ar KGB ir išdavystės kaina išsaugoti savo gyvybes (aišku, naikindami kitų lietuvių gyvybes ir laisvę), bet tėvynę Lietuvą jie mylėjo labiau už gyvybę. Sovietai persekiojo visus nepriklausomos Lietuvos politikus, visuomenės veikėjus, kultūrininkus, tarnautojus, policininkus, karininkus, ir daugumai Lietuvos žmonių buvo kelias – arba išdavystė, arba miškas. Nesuprantama, kodėl dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, pradėta vėl niekinti partizanus, ėmė augti nusistatymas prieš juos ir antipatija, o žuvę partizanai tinkamai nepagerbti iki šiol – nepastatyti paminklai netgi žymiausiems jų vadams, kalėję partizanai nesulaukia jokios paramos.

Rengiatės parke įkurdinti paminklą kunigui Antanui Mackevičiui...

Taip, būtina tai padaryti. Juk tai jaunas kunigas, atidavęs savo gyvybę už tautą. Žuvo jis pačioje jaunystėje, sulaukęs vos 36-erių metų. Vedė į kovą jaunus vyrus, vien pjautuvais ginkluotus, nes siekė laisvės. Tai idealas kunigo, pasiryžusio ne žodžiais, o darbais kovoti... Esu suradęs didelį akmenį, apie 20 tonų, kurį reikia atvežti į parką. Tai sunkus darbas. Reikia įamžinti ir ankstesnius kovotojus. Žmonės mane ragina prisiminti ir 1831 metų sukilimo vadę Emiliją Platerytę.

Kasmet parke rengiame Partizanų šventę. Paprastai dalyvauja apie 500 žmonių. Gegužės 19-ąją visus vėl kviečiu į parką. Seimo narys Rytas Kupčinskas skaitys aktualų pranešimą „Žvilgsnis į rytdieną“. Dr. Aurelijus Veryga noriai sutiko pakalbėti tema „Didieji iššūkiai Lietuvoje“. Manau, kad pavyks susitarti dėl kareiviškos košės ir arbatos šventės dalyviams ir karinio orkestro. Tai būna kariškių dovana žmonėms. Man padeda Aštuntoji savanorių rinktinė.

Parke kasmet yra daug darbo. Tenka ne tik nupjauti žolę, bet ir sutvarkyti nemažą teritoriją. Norėtųsi viską užbaigti iki tos šventės. Praėjusią savaitę atvažiavo 25 kariškiai, daugiausia atsargos karininkai, ir pulkininkas. Puikiai dirbo apie šešias valandas nepakeldami galvų.

Rūpesčių turiu ir Kavarske. Ten man padėdavęs buvęs partizanas Jonas Kadžionis, iškalėjęs 25 metus, jau nebegali pjauti žolės, nusilpo jo sveikata. Pavasarį persodinome sunykusius ąžuoliukus. Turime žolės smulkintuvą. Sakiau: „Jei norite patekti į dangų, tai ir dirbkite...“ Ir dirbo. Anksčiau viskuo reikėdavo rūpintis pačiam, o dabar geriau, turiu padėjėjų. Pats jau negaliu – važinėti per toli. Sveikata jau šlubuoja: negaliu ilgai vaikščioti dėl skausmų stubure, kartais paralyžiuoja, bet dar liūdniau, kad niekam nieko nereikia.

Kyla ir kiti opūs mūsų laisvės kovotojų, tautos atstovų atminimo klausimai. Stebiuosi, kad man ir tautai iki šiol niekas nepaaiškina, kodėl per 22 metus neminimi okupantų nužudyti ministrai. Iš maždaug šimto ministrų, dirbusių per prieškario nepriklausomybės metus, dvylika sušaudyta, septyni numarinti kolchozuose. Sušaudyti devyni generolai, aštuoni majoro Vytauto Bulvičiaus karininkai, pasiaukojančiai rengę 1941 metų Birželio sukilimą. O kur dar nužudyti, represuoti, kankinti vyskupai, kunigai, žuvę Sibire. Kodėl apie juos nekalbama, kodėl negerbiamas jų atminimas lyg Lietuvos nebūtų? Nesuprantu, kaip galima šitaip užmiršti. Argi mes neturime savo valstybės? Jeigu jie nusikaltėliai, tai sakykime, kad nusikalto, o jeigu didvyriai, tai įvertinkime jų atminimą. Manau, kad Dievas leis tą darbą įvykdyti. Tiesa, turiu dar vieną darbą. Ties Kryžkalniu žuvo 2000 jaunų vyrų iš visos Kęstučio partizanų apygardos, tačiau niekas apie juos nekalba. Ten turiu žemės apie du hektarus. Įamžinant Kryžkalnio partizanus reikia išsiaiškinti jų pavardes. Koplyčios pamatus jau pastatėme. Tam reikia daug pinigų, bet jų nėra. Tai būtų gražus partizanų įamžinimas.

Vadinasi, žmonės viskam abejingi?..

Tai nusikalstamas abejingumas. Dievas mane paskyrė į lagerius kaip į misiją. Ten teko sutikti įvairių žmonių. Išgelbėjau ukrainiečių kardinolą J. Slipyj nuo mirties. Šiemet Ukrainoje paskirti jo metai. Tai labai gerai. Lietuviai visąlaik gerai sugyveno su ukrainiečiais, todėl ir dabar reikia palaikyti nors kultūrinius ryšius. Valdžia  pataria palaikyti ryšius su mažomis tautomis, nes taip patogiau lenkams ir rusams. J. Slipyj man pasakojo, kad ukrainiečiams leisdavo studijuoti Vilniuje arba užsienyje, tačiau į užsienį išvykę jie negrįždavo. Lietuviai padėdavo ukrainiečiams studentams, duodavo jiems pinigų per vieną Belgijos žydą. Dabar reikėtų daugiau draugauti su ukrainiečiais. Buvau Ukrainos pasiuntinybėje gražiame koncerte. Atėjo kviesti lietuviai, bet visuomenėje tai nepaliko atgarsio. Deja, mūsiškiai tokios politikos nesupranta. Ukrainiečiai yra didelė tauta ir per visą istoriją su lietuviais neturėjo jokių kivirčų.

Turiu daug patirties, susitikau daug žmonių, kurie paliko man įspūdį. Tai įvairių tautų atstovai. Štai lageryje sutikau vengrų grafą Michalą Čekį. Jis turėjo 100 tūkst. ha žemės Slovakijoje ir Vengrijoje. Kai atėjo sovietai, vietiniai vengrai jo klausė: „Ką daryti – išvažiuoti ar likti?“ Jis atsakė: „Jei išvažiuosite, tada atgal negrįšite“. Jis pats neišvažiavo ir pateko į sovietų lagerį. M. Čekio dešiniajame kelyje buvo tuberkuliozė, tad vaikščiojo su ramentais. Nors ir jausdavo didžiulius skausmus, jis visada būdavo linksmas. Visi mes buvome labai išsekę. Kada kaliniai rinkdavosi kuo mažiau sulopytus marškinius (nes gulint ant skiedrų čiužinio kiekviena sulopyto baltinio siūlė keldavo didelius skausmus), grafas nesirinkdavo marškinių, sakydavo, kad vis vien neturės tokių baltinių, kuriuos nešiodavo namuose, ir taip parodydavo savo kilnumą. Vėliau aš domėjausi grafo likimu ir sužinojau, kad grįžęs į Vengriją mirė. Buvo vienas vengras, sirgęs širdies liga, – Viačeslavas Tessar. Grafas M. Čekis nutarė jam padėti: visą mėnesį nevalgė cukraus ir surinkęs maišelyje apie 570 gramų padavė sergančiajam. Tas klausia: „Iš kur gavai?“ Grafas atsakė, kad davė vienas vokietis, o jis pusę sau pasilikęs, kitą pusę duodąs sergančiajam. „Tada aš priimsiu“ . Tai buvo „šventas melas“. Prisimenu skaitytą vengrų poeto Šandoro Petefio pasakojimą apie vieną įvykį. Vengras kunigaikštis buvo suimtas ir nuteistas pakarti. Motina norėjo, kad sūnus numirtų išdidžiai pakelta galva, kaip priklauso kunigaikščiui. Jiedu sutarė, kad, jeigu jis balkone pamatysiąs baltais rūbais savo motiną, tai bus ženklas, kad bus išlaisvintas. Nuosprendžio dieną motina buvo baltais drabužiais, tad jis ėjo su šypsena, išdidžiai pakelta galva. Žmonės stebėjosi, kad į kartuves eina drąsiai nusiteikęs. Kai jam pradėjo nerti kilpą ant kaklo, jis suprato ir pasakė: „O šventas motinos melas“.

Kokie artimiausi darbai laukia jūsų?

Dabar užsakė padaryti atviruką, skirtą kunigui Alfonsui Petruliui (mirė 1928 metais, palaidotas Pivašiūnuose). Tai kunigas, sakęs pirmus lietuviškus pamokslus Maišiagalos parapijoje, 1918 metų Nepriklausomybės akto signataras. Už tai netrukus buvo išsiųstas į Gudiją. Atviruko įžangoje rašoma: „Niekas neturėjo didesnės meilės...“. Ėmiausi šio darbo, nes reikia pagerbti kunigą, signatarą. Užsakiau ir portretą Didžiosios kovos rinktinės vadui Jonui Morkūnui (LPKTS dirba jo dukra). Prieš 10 metų esu išleidęs dvi knygas. Viena jų – kan. Stanislovo Kiškio parašyta „Kavarsko parapijos istorija“. Dabar artėja parapijos jubiliejus, kavarskiečiai pastebėjo, kad jos jau nebėra, tad prašo pakartoti tiražą. Vėl tenka suktis, ieškoti galimybių. Gerai, kad banke turiu sąskaitą, kuri duoda gerus procentus (juokauju). Man žymiai geriau sektųsi, jeigu turėčiau savo vairuotoją, savo sekretorių... Bet esu menkas ir tenka viską daryti pačiam nuo pradžios iki pabaigos.

Pasirinkęs tvarkau ir savo kapą prie Ukmergės partizanų – ten guli 200 vyrų. Kapų viduryje, po didžiąja egle, pasirinkau sau vietą. Kapo vietoje bus užrašas. Administracijai pasakysiu, kad neužimtų mano pasirinktos vietos. Amatų mokykla pastatė tvartą, kurį reikėtų nugriauti. Ir pačioje Ukmergėje, po veikiančiu „Vienybės“ fabriku, yra daug užkastų partizanų palaikų. Ką daryti, kaip pasirūpinti, kad ir toliau nebūtų niekinami?..

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija