2012 m. rugsėjo 28 d.    
Nr. 36
(2011)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kūrybos
horizontuose


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Atmintis

Pašauktas sąžinės ir minties

Benjaminas ŽULYS

Klemensas Čerbulėnas

Liepos 24-ąją sukako šimtas metų, kai Pabiržės parapijos Spalviškių kaime, bitininkų šeimoje gimė Klemensas Čerbulėnas. Kone 50 metų šis mūsų tautos patriotas atkakliai ir pasiaukojamai darbavosi lietuviškos architektologijos, menotyros, paveldosaugos, muziejininkystės bei švietimo srityse. Jubiliejinio gimtadienio dieną Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje už jį buvo aukojamos šv. Mišios, paskui K. Čerbulėno atminimas pagerbtas prie kapo Eigulių kapinėse (jis mirė 1986 m. sausio 4 d.). Jo garbinga sukaktis rugsėjo 12-ąją buvo iškilmingai paminėta ir Kauno nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Vyresnieji kolegos, liaudies meno žinovai, jaunesnieji menininkai minėjo įvairius šios šviesios asmenybės gyvenimo tarpsnius, jo nuveiktus darbus. Apie mokslininko kelią plačiai kalbėjo M. K. Čiurlionio muziejaus archyvo specialistė Vaida Ragutienė. Kai kurie nūnai žinomi kultūros darbuotojai anksčiau triūsė su K. Čerbulėnu, sėmėsi iš jo patirties, darbštumo, pareigingumo, patriotizmo jausmo. Minėjime savo įspūdžiais dalijosi menotyrininkė Milda Mildažytė-Kulikauskienė, kuri su mokslininku keliavo po Lietuvos kaimus, miestelius, susitikinėjo su valstiečiais, mokytojais, kunigais, kitais žmonėmis, turėjusiais daug žinių apie lietuvių tautos gyvenimą, jos papročius, meną. Savo mintimis pasidalijo kultūros tyrinėtojai, menininkai Laima Šinkūnaitė, Antanas Šakalys, Vytautas Levandauskas, Valerija Taurienė, Vytautas Stanikūnas, Romualdas Čarna, Nijolė Lukšionytė, Algimantas Miškinis, kiti renginio dalyviai. K. Čerbulėno atminimas buvo pagerbtas tylos minute.

Buvo pastebėta, kad mokslininko veikla reikalavo lankytis muziejuose, bibliotekose, įvairiuose fonduose, organizuoti parodas, tačiau ypač daug laiko K. Čerbulėnas praleisdavo išvykose, kuriose regėjo, patyrė gyvąją tautos kūrybą, bendravo su žmonėmis, daug fotografavo, visa tai apibendrino gausiose rašytinėse publikacijose.

Menotyrininkė L. Šinkūnaitė priminė, kad pradžioje Klemensas turėjo gerą mokytoją dailėtyrininką Paulių Galaunę, iš jo perėmė reiklumą ir dalykiškumą, minties logiką, plačias fotografijos žinias, P. Galaunės patariamas diplominį darbą parašė apie kaimo skrynias Užnemunėje. Po to dalyvavo sudarant „Lietuvių liaudies meno“ serijos albumus „Architektūra (1957–1965)“ ir „Mažoji architektūra“. Keičiantis Lietuvos kaimui, albumuose užfiksuoti objektai ir dabar tarnauja visuomenei kaip neįkainojama ikonografinė medžiaga. Reikšmingas jo mokslinis straipsnis „Tautinis elementas lietuvių kryžiuose“, ypač įtaigi publikacija apie tragiškus siužetus liaudies mene – tai Didžiosios savaitės siužetai, kuriuose pabrėžiama Jėzaus Kristaus kančia bei liūdesys ir Dievo Motinos skausmas. Originalus yra straipsnis apie Rūpintojėlio sampratą lietuvių liaudies skulptūroje, jis papildytas šio motyvo atsiradimo legendomis. Pavyzdžiui, vienoje iš labiausiai paplitusių legendų pasakojama, kad po tvano Kristus labai nuliūdo, nes jam ypač gaila pasidarė tų mažų vaikelių, kūdikių, kurie nekalti žuvo dėl tėvų nedorybių, todėl atsisėdo Kristus ant akmens, susimąstė ir nutarė niekada nebebausti žmonių tvanu.

Dar studijuodamas K. Čerbulėnas įsidarbino P. Galaunės vadovaujamame Kultūros muziejuje (dabar M. K. Čiurlionio muziejus), buvo Etnografijos skyriaus vedėjo pavaduotojas, ten kurį laiką dirbo ir po karo. 1949 metais atleidus P. Galaunę iš direktoriaus pareigų „kaip politiškai nepatikimą“, K. Čerbulėnas beveik metus ėjo direktoriaus pareigas.

Nuo jaunumės būsimam mokslininkui rūpėjo kultūros paveldo apsauga. Tai byloja ankstyvų metų rašinys „Visuomenė turi rūpintis“. Jame autorius pateikia keletą drastiškų pavyzdžių apie sunaikintus paminklus, užsimena ir apie Kauno pilies kasinėjimus, apgailestauja, kad nei pilies aikštė, nei jos aplinka nebuvo išsamiai ištirta. Minėjime buvo užsiminta, kad šiandien kalbant apie pilį vėl galima paklausti, kas iš esmės pasikeitė ir kurlink judame.

1970 metais „Vagos“ leidykla išleido albumą „Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra“. Leidinio pavadinimas slėpė jo turinį – kryžius, koplytėles, koplytstulpius, stogastulpius. Nors įvadiniam tekstui skirti tik šeši puslapiai, tačiau net 492 iliustracijos byloja apie leidinio esmę.

Dar viena K. Čerbulėno tyrinėjimo kryptis, kuriai šis be galo darbštus žmogus skyrė daug laiko ir jėgų, – tradicinių lietuvių kaimo gyvenamųjų namų ir kitų statinių registracijai kurie sovietmečiu sparčiai besikeičiantys. Mokslininkas paskelbė kelias publikacijas apie lietuvių liaudies tradicinių gyvenamųjų pastatų bei liaudiškų memorialinių paminklų kilmę, parengė išsamią publikaciją, kurioje paaiškino, kaip daryti kaimo gyvenviečių ir įvairių pastatų aprašus, brėžinius ir nuotraukas. Tema „Valstiečių sodybos pastatų formavimosi istorija Lietuvoje iki XX a. vidurio“ 1973 metais jis apgynė istorijos mokslų daktaro (dab. hab. daktaro) disertaciją, kurią Lietuvos specialistai įvertino labai gerai. Tai buvo mokslininko tyrinėjimų po tuometinės istorijos mokslų kandidato disertacijos tąsa, bet daktaro disertacija nebuvo patvirtinta Maskvoje, nes šio mokslinio darbo autorius nesutiko kreipti savo mokslines mintis pagal marksistinę-lenininę metodologiją, be to, disertacija buvo parašyta lietuvių kalba, o tuomet buvo reikalaujama tokius darbus rašyti tik rusiškai, tačiau nepaisant priešpriešos, darbas Lietuvoje buvo įvertintas.

Drauge su kolegomis iš Lietuvos statybos ir architektūros instituto jis parengė du lietuvių liaudies architektūros aprašymų tomus (1965 ir 1968 m.). Reikšminga, kad sovietmečiu šios knygos buvo apdovanotos LSSR valstybine premija. „Tik apmaudu, kad šis 374 puslapių rankraštis, turintis didelę vertę, iki šiol nepublikuotas“, – apgailestavo viena iš minėjimo dalyvių. K. Čerbulėnas drauge su kolega V. Stanikūnu ir kitais entuziastais įkūrė Liaudies buities muziejų Rumšiškėse, surinko daug įdomių ir vertingų eksponatų. Tiesa, minėjime buvo su nerimu pastebėta, kad nūnai Liaudies buities muziejumi mažai rūpinamasi. Tad kokia ateitis laukia muziejaus...

Nors pedagoginis darbas, anot pašnekovų, K. Čerbulėnui nebuvo pagrindinis, tačiau jis, įsijungęs į bet kokią veiklą, dosniai perteikdavo žinias kitiems, buvo švietėjas iš pašaukimo. Prieš kurį laiką jis dėstė Lietuvos meno istorijos, liaudies meno ir kitas disciplinas Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, o Vilniaus valstybiniame universitete dėstė tiriamųjų ekspedicijų metodiką, dirbo Kauno politechnikos institute, Dailės instituto Kauno vakartiniame fakultete vedė įvairius meno istorijos, liaudies meno, ornamentikos pagrindų, tekstilės, keramikos, kostiumo istorijos seminarus.

Ne vienas minėjimo dalyvis priminė svarbią K. Čerbulėno mintį, kurią ne kartą pabrėždavo: „Kokią misiją mes turime atlikti šioje žemėje? Tad palikime joje kiek galima daugiau gero, šviesaus, prasmingo“. Šių principų jis pats šventai laikėsi.

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija