Kurianti
Lietuva

2013 metai

Atmintis

Užgesę žiburiai

Jonas Rimkevičius,

buvęs žurnalo ,,Kardas“ rėmėjas, neetatinis korespondentas nuo 1990 metų,
savanoris, Lietuvos kariuomenės kūrėjas

Kovo 30 dieną sukanka 85 metai, kai gimė Antanas Martinionis, karininkų žurnalo „Kardas“ atkūrėjas ir leidėjas.

1989 m. lapkričio 18 d. Vilniuje įvyko Lietuvos atsargos karininkų sąjungos (LAKS) steigiamoji konferencija. Tai buvo visų kartų karininkų – tarpukario ir sovietines karo mokyklas baigusių, dimisijos ir atsargos – sueiga. Tuomet priimtas sprendimas atgaivinti tarpukario metais ėjusį karininkų žurnalą „Kardas“.

Dar besirengiant LAKS iniciatyvinės grupės suvažiavimui Antanui Martinioniui kilo idėja išleisti specialų „Kardo“ numerį įvykiui paminėti. Būsimasis leidėjas ir vyr. redaktorius pats jį sumaketavo ir apipavidalino. Taigi, suvažiavimo išvakarėse dienos šviesą 500 egz. tiražu išvydo laikraščio formato 4 puslapių leidinys „Kardo“ pavadinimu. Po 10 mėnesių pasirodė jau 32 puslapių didelio formato Lietuvos atsargos karininkų sąjungos žurnalas, kurio numeris buvo 338-asis (nuo įkūrimo pradžios). Jį išspausdino Kauno spaustuvė „Spindulys“ 7500 egz. tiražu.

„Kardas“ atgimė sunkiomis ekonominėmis sąlygomis, tačiau leidėjams į pagalbą atėjo išeivijoje gyvenantys buvę kariai, visuomenės veikėjai. Lietuvos karių veteranų sąjungos (LPKVS) „Ramovė“ Centro valdyba (jos pirmininkas – dm. mjr. E. Vengianskas) nuolat rūpinosi žurnalo leidybos ir kitais reikalais. Paramą teikė Čikagos LKVS „Ramovė“ (skyriaus pirmininkas – J. Mikulis), rėmėjai iš Kanados, JAV, Australijos Adelaidės lietuvių namų ir Melburno lietuvių bibliotekos. Buvo besirūpinančių „Kardu“ ir Lietuvoje. Žurnalo leidybą parėmė Tremtinių draugija, Krašto apsaugos departamentas skyrė daugiau kaip 1000 rublių.

Spaudos reikšmė visuomenei yra ypatinga ir dėl jos verta aukotis, prisiminti, kaip knygnešiai kentė kalėjimuose, šalo Sibire, o kai kurie už laisvesnę mintį buvo tremiami į katorgą dešimtims metų ar net paaukojo gyvybes. Mūsų tautietis sėmėsi drąsos atgaivinti Lietuvos nepriklausomybę menantį laikraštį. Taigi ir LAKS leidinys turėjo tapti priemone šiems tikslams įgyvendinti. Mūsų neveiklumas naudingas tiems, kurie grieždami dantį, tebepuoselėja viltį susigrąžinti raudonojo teroro laikus. Negalime nepastebėti to fakto, kad šiandien mūsų valstybė neįvertindama spaudos reikšmės pralaimi informacinį karą su destrukcinėmis jėgomis.

Kariuomenė yra viena iš priemonių tautos idealams įtvirtinti. Tai turi būti suprantama ir Lietuvos vyriausybei. Siekdamas stiprinti kariuomenės ir visuomenės ryšius „Kardas“ laukė paramos.

Reikėjo atgaivinti brangią ir gerbtiną istorinę atmintį. Okupacijos metais daug prarasta, nugriauti ir sunaikinti kariniai istoriniai paminklai. Apie tai buvo rašoma žurnale. Nebuvo pamirštas karių kapų tvarkymas bei priežiūra. „Karde“ buvo skelbiamos svarbiausios datos, kurios siejamos su Lietuvos kariuomene ir jos visų laikų kariais.

„Mes manome, jog gyvenimas iškels ir tokių klausimų, kuriuos šiandien sunku numatyti. Kartu su Krašto apsaugos departamento darbuotojais, LAKS Centro valdyba ir karininkais stengsimės atsiliepti į visus aktualiausius klausimus, o plačiąją visuomenę maloniai prašome mums padėti laiškais, sumanymais, pasiūlymais, ne vien būti griežtais teisėjais mūsų naujagimiui „Kardui“, – pirmajame atkurto žurnalo numeryje rašė vyriausiasis redaktorius A. Martinionis. Jis dirbo drauge su kitais redaktoriais, kurie keitėsi, tačiau laikėsi tarsi uola visus dešimt metų, iki pat mirties. Leisti žurnalo pirmuosius numerius padėjo redaktoriai J. Valiukas, R. Tirilis, vėliau juos pakeitė S. Valaitis, P. Baldišius ir kiti. Koja kojon su vyriausiuoju redaktoriumi žengė ir meninio apipavidalinimo bei maketavimo dailininkas V. Jauniškis – jis rengė spaudai visus leidinio numerius.

Pirmajame „Kardo“ numeryje išspausdinti dim. gen. štabo plk. ltn. A. Malijonio, brig. gen. J. Juodišiaus sūnaus P. Juodišiaus, Lietuvos technikos muziejaus direktoriaus A. Gamziuko, V. Statkaus ir kitų straipsniai, div. gen. S. Raštikio, brg. gen. P. Plechavičiaus, plk. ltn. J. Listopadskio, buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro J. Urbšio strapsniai.

Atkurtas žurnalas pasklido po mūsų Respubliką ir pasaulį, tačiau jo kelias skaitytojo link buvo nelengvas: dar sovietiniu kvapu dvelkiantys spaudos kioskai nenorėjo priimti atgaivinto žurnalo ir pateikti jo skaitytojams viešai. Tuo metu sovietinės ideologijos traumuotiems piliečiams buvo nemalonu, kad atvirai rašoma apie tarpukario Lietuvos kariuomenę, bolševikų terorą, šviesiausių Lietuvos žmonių genocidą, tačiau vakarykštė diena nepajėgė užspausti patriotinio žodžio ir drąsios minties.

Nuo 1989 m. lapkričio 18 d. iki 1999 m. birželio skaitytoją pasiekė 57 „Kardo“ numeriai. A. Martinionis pasiaukojamu darbu ir asmeninėmis lėšomis daug prisidėjo prie šio žurnalo leidybos.

Jo tikslas buvo vienas – atverti istorinę tiesą apie tarpukario Lietuvos kariuomenę, jos vadus, karius ir tragišką jų likimą. Kartu su žurnalu „Kardo“ redakcija išleido daugiau kaip 60 įvairios tematikos atvirlaiškių, specialių vokų, susietų su Lietuvos istorinėmis datomis, viekartinį leidinį „Sukilėlis“, skirtą Birželio sukilimui Kaune paminėti. A. Martinionio iniciatyva organizuotas sovietinės Rusijos represuotų karininkų ir karių sąskrydis Kaune. Vietinės Rinktinės (LVR) karių suvažiavimui rengti prie „Kardo“ redakcijos buvo įkurtas LVR karių štabas (viršininkas J. Misiūnas). Buvo rengiamasi sutvarkyti žuvusių karių kapus, pastatyti paminklus.

Per Antano Martinionio vadovavimo „Kardui“ metus surinkta daug buvusių karių ir sukilėlių prisiminimų, nuotraukų, dokumentų. Išleista beveik 40 knygų istorine tematika, kurias ir šiandien skaito universitetuose istoriją studijuojantys studentai ir ja besidomintys žmonės. Tai – svarbus mūsų kariuomenės istorijos paveldas ateinančioms kartoms, jo pamiršti ar sunaikinti niekam nevalia. Deja, nuo 2006 metų Lietuvoje karinės žiniasklaidos prenumeratos neliko.

Už nuveiktus darbus Lietuvos valstybei ir visuomenei 1998 m. vasario 10 d. dekretu dm. mjr. Antanas Martinionis apdovanotas DLK Gedimino ordino Karininko kryžiumi ir mirė kaip karys kovos lauke 2000 m. gruodžio 14 d. Jis nenutraukė savo darbo iki paskutinio atodūsio. Buvo pašarvotas Vilniaus karininkų ramovėje ir su visa karine pagarba palaidotas Viršuliškių kapinėse.

Jis buvo legendinis lietuvis, be galo darbštus, besąlygiškai siekiantis užsibrėžtų tikslų, neatsiejamai suaugęs su Lietuvos Atgimimu, Sąjūdžiu, istorija. Jo atlikti darbai ir šiandien telkia žmones, kuriems rūpi lietuvių tautos ateitis.

© 2013 „XXI amžius“