Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kurianti
Lietuva

Velykų šventė Romoje ir Jeruzalėje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus laimina piligrimus Krstaus prisikėlimo iškilmėse

Pirmojo „Urbi et Orbi“ akcentai

Su būdingu iš gimtosios Lotynų Amerikos atsivežtu emocionalumu ir evangelizaciniu entuziazmu Viešpaties Prisikėlimo šventėje, pirmą kartą kreipdamasis į Romos miestą ir pasaulį (Urbi et Orbi), popiežius Pranciškus linkėjo, kad ši Geroji Naujiena „pasiektų visas širdis“, „kiekvieną šeimą“ ir ypač tas vietas, kurios kupinos skausmo ir kančios. Po praėjusį sekmadienį, kovo 31 dieną, aukotų Velykų šv. Mišių gražiai 40 tūkstančių Olandijos gėlininkų dovanotų žiedų papuoštoje Šv. Petro aikštėje kalbėdamas jį džiugiai pasitikusiai šimtatūkstantinei miniai Šventasis Tėvas tvirtino, kad Jėzaus prisikėlimas „reiškia, jog Dievo meilė yra galingesnė už blogį ir pačią mirtį; reiškia, kad Dievo meilė gali pakeisti mūsų gyvenimą“ ir tas dvasines dykumas, kurios dažnai išsiplėtojusios šiuolaikinių sekuliarizuotų žmonių sielose. Aiškindamas Velykų (gr., lot. „Pascha“ – perėjimas) krikščionišką supratimą, kaip „perėjimą iš vergavimo nuodėmei ir blogiui į meilės ir gėrio laisvę“, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad šios pastangos turi būti nuolatinės, „turi vykti kiekvienoje epochoje, mūsų konkrečioje egzistencijoje ir kasdieniniame gyvenime“. Kartu su šiuo atsinaujinimu kiekvienas turime tapti įrankiais, per kurios Dievas savo gailestingumo malone galėtų „drėkinti žemę, saugoti visą kūriniją, stiprinti taiką ir teisingumą“.

Dviejų pontifikatų bendrumas ir tęstinumas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus dovanoja savo pirmtakui Benediktui XVI Dievo motinos ikoną, kurią jam įteikė Rusijos stačiatikių delegacija

Popiežiškoji vienybės misija

Didžiosios savaitės išvakarėse Kastelgandolfe vykęs istorinis popiežiaus Pranciškaus susitikimas su pirmtaku Benediktu XVI sukėlė naujus svarstymus apie abiejų pontifikatų bendrumą bei dinamišką tęstinumą, o ne formalų ordinaro ir emerito mandagumą vienas kitam. Iš tikrųjų naujo Šventojo Tėvo pirmosiose kalbose bei homilijose priminti kai kam galbūt labai nepatogūs popiežiaus Benedikto XVI perspėjimai apie šiuolaikinėje visuomenėje įsivyravusią reliatyvizmo diktatūrą, apie dvasinį skurdą ir „purvo“ nuodėmę, dėl kurios kenčia Kristus netgi savo Bažnyčioje, kuri negali būti tapatinama su nevyriausybine humanitarine organizacija ir patvirtina, jog šios nuostatos lieka galioti. Abu Kristaus vietininkai žemėje – Pranciškus ir Benediktas XVI – yra giliai dvasingos asmenybės, kurių ryšys su gyvenimu yra giliai įsišaknijęs Dieve, rašo Romoje leidžiamas jėzuitų žurnalas „Civilta Cattolica“. Abu jie turi panašų požiūrį į padėtį tarptautinėje bendruomenėje ir žino aktualiausius Visuotinės Bažnyčios vienybės ir atsinaujinimo poreikius.

Prisikėlusiojo pasirodymai – iš meilės mums

Kun. Vytenis Vaškelis

Ne užantspauduotas akmuo, aklinai uždengęs visą rūsio kapo angą, ne drobulė, siautusi Jėzaus kūną, kuri, jei tik būtų apdovanota atmintimi bei gebėjimu prabilti, paliudytų, būtent kaip Jis prisikėlė iš numirusių, ir net ne Dievo angelo žodžiai, tarti žydėms moterims, kad Jo gyvybė yra atgijusi (nes vien žodžiai, kol jie netapo faktišku įrodymu, dar nėra čia ir dabar išsipildžiusio pažado kūnas), bet tikrieji Jo nemirtingumo liudytojai yra Jo visiškai netikėti bei nelaukti pasirodymai apaštalams ir net keliems šimtams asmenų (plg. 1 Kor 15, 6), kurie turėjo laimę išvysti Tą, kuris vienintelis žiežulą mirtį kaip molį panaudojo naujo žmonijos gyvenimo sukūrimui.

Kronika

Tyliai, ramiai, nesigirdama dirba kilnius darbus

Gautas apdovanojimas Šatrijos Raganos premijos laureatę įpareigoja tęsti savo veiklą

Rūta Končiutė,

Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė

Mažeikių rajono meras Antanas Tenys, Bronislava Viesulienė bei Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Angelė Rupkutė

Kovo 8-ąją šešioliktą kartą įteikta Mažeikių rajono savivaldybės įsteigta rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premija. Savivaldybės meras Antanas Tenys drauge su šios premijos sumanytoja Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Angele Rupkute šiemet apdovanojimą įteikė Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos „Caritas“ reikalų vedėjai Bronislavai Viesulienei.

Seminaristai bendravo su Seimo nariais

Gabrielius Satkauskas

Kovo 11-osios šventę Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos klierikai pradėjo šv. Mišiomis Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje, o vakare seminarijoje susitiko pabendrauti su Seimo nariu ir signataru Algirdu Patacku bei jo kolega Seimo nariu Povilu Urbšiu. Svečiai taip sudomino seminarijos bendruomenę, kad diskusija tęsėsi kelias valandas.

Signataras ir Seimo narys A. Patackas pradėjo susitikimą trumpai apžvelgdamas istorijoje buvusias Lietuvos laisvės kovas ir paminėjo, kad paskutiniajam sąjūdžiui prasidėjus buvo pakankamai pozityvių, Lietuvos laisvės siekti nusiteikusių žmonių, tačiau nemažai lietuvių jautėsi jau prisitaikę prie sovietinio režimo, nesiruošiantys imtis kovos už laisvę. Įdomu buvo išgirsti, kai A. Patackas pasakojo apie tai, kaip vysk. M. Valančius pradėjo knygnešių „karą“. Jis subūrė klierikų grupę, įdavė jiems savo parašytus atsišaukimus caro valdžiai bei knygų ir po vieną išsiuntė į parapijas prie Lietuvos – Vokietijos sienų. Galiausiai šie pradėjo knygnešystę ir taip užsimezgė šis sąjūdis. Kitas „karas“, kurį pradėjo vysk. M. Valančius, – blaivystė. Šie du sąjūdžiai tuomet subrandino naują lietuvių kartą, buvo svarbūs XX amžiaus pradžioje atkuriant Lietuvos valstybę.

Kai valstybės vėliavos nuleistos, tikrąsias kelia patriotiška tauta

Algimantas Zolubas

Mitinguotojai

„Valstybė, kuri mėgaujasi tuo, jog yra prižiūrima ir globojama, valstybė, kurios gyvenime Dievas tėra „pakazucha“ ir atsimušinėjimo skydas, valstybė, kuriai jos pačios piliečiai tampa kliūtimi ir trukdo išlaikyti prisitaikėliškumo toną, kuri pati ryja savo praregėjusius vaikus, valstybė, kuri muša ir persekioja beginklius, nepaiso savo pačios aukščiausio įstatymo, valstybė, kuri skatina savo tautą migruoti, žudytis, negerbti valstybingumo, – tokia valstybė nebeturi vėliavos. Visos jos vėliavos yra nuleistos“, – taip parašė rašytoja Erika Drungytė 2013 m. sausio 25 d. straipsnyje „Šitos valstybės vėliavos nebepakyla“ (ekspertai.eu). Straipsnio pabaigoje ji klausė ir pati atsakė: „Ar pakils tikroji, išsaugotoji? Tai priklauso nuo mūsų. Nuo tų, kurie neklausia kaip maži vaikai – o ką daryti? Bet augina savąjį Aš ir veikia brandžiosios Lietuvos atkūrimo darbų lauke“.

Lietuviški pavadinimai, gero tono etalonas ir prokuroriška logika

Gintaras Visockas

Kai pasitaiko galimybė pasirinkti parduotuvę, skubu nebūtinai į tą, kurioje kainos – pačios žemiausios, o prekių kokybė – pati aukščiausia. Juk dabar kainos, nepaisant įvairiausių nuolaidų, yra panašios, o prekių kokybės skirtumai ne visuomet lengvai pastebimi. Pagrindinis mano pasirinkimo kriterijus – prekybos centrai, turintys lietuviškus pavadinimus. Pavyzdžiui, Vilniaus Pilaitės rajone esantis prekybos centras gražiu lietuvišku pavadinimu „Pupa“, o sostinės centre – drabužių parduotuvių tinklas „Lelija“. Man regis, taip turėtų elgtis dauguma lietuvių, išgyvenančių dėl viešojoje erdvėje sparčiai nykstančių lietuviškų užrašų. Tai prisiminiau po balandžio 2-ąją per LRT televiziją transliuotos žurnalistės Agnės Skamarakaitės vestos laidos „Aktualijų studija“. Viena iš svarbesnių laidos temų buvo akivaizdžiai sumenkusi pagarba lietuvių kalbai. Laidoje dalyvavo garbingos viešnios iš Lietuvių kalbos instituto, Švietimo ir mokslo ministerijos bei „Lituanistų sambūrio“ asociacijos. Valandą trukusioje laidoje bandyta išsiaiškinti, kodėl menkėja šiandieninių moksleivių gebėjimai lietuviškai rašyti, kodėl krinta lietuvių kalbos prestižas, kodėl lietuviškus užrašus išstumia angliški... Džiugu, kad „Aktualijų studijoje“ atvirai prabilta apie šiandien iškilusius pavojus. Svarbu ir tai, kad daugmaž vieningai sutarta, jog lietuvių kalbai iškilę iššūkiai – rimti. Bet juk viena televizijos laida, kurioje bandyta aprėpti gausybę temų, neduos akivaizdaus rezultato. Čia reikalinga kryptinga valstybės politika, kurią remtų ne tik lietuvių kalbos mokytojai. Tokiais atvejais reikalinga ir politikų, ir verslininkų, ir žurnalistų, ir moksleivių tėvų pagalba. Bet ar lituanistai jos sulauks? Jei valstybiniam transliuotojui užteks vienos šios diskusijos, lietuvių kalbos prestižas tikrai nesustiprės. Jei tokių laidų visuomeninis transliuotojas parodys mažų mažiausiai keletą dešimčių, gal tada nuostata, esą lietuviui svarbiau išmokti taisyklingai kalbėti angliškai nei lietuviškai, ims keistis būtent lietuvių kalbos naudai. Dabar įsigalėjusi priešinga tendencija, ir kažkodėl tapo madinga bodėtis gimtąja kalba, literatūra, istorija. Taigi laidose apie lietuvių kalbos išlikimo perspektyvas būtų galima prasmingai, įdomiai, patraukliai, žaismingai pasiginčyti su globalistines, kosmopolitines tendencijas brukančiais „pasaulio piliečiais“. Neįdomių temų nėra, reikia tik jas išradingai pateikti, atsisakyti kalbėjimų apie viską ir apie nieką, išvengti triukšmingo turgaus, kai kiekvienas diskusijos dalyvis „kalba pats su savimi“.