2013 m. balandžio 5 d.    
Nr. 14
(2037)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Velykų šventė Romoje ir Jeruzalėje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus
laimina piligrimus Krstaus
prisikėlimo iškilmėse

Į Šv. Petro aikštę vėl susirinko
šimtatūkstantinė piligrimų minia

Velykų pamaldos
Kristaus Šv. Kapo bazilikkoje

Po Velykų šv. Mišių važiuodamas
po Šv. Petro aikštę Šventasis
Tėvas mielai sveikino pamaldose
dalyvavusiųjų vaikus

Prisikėlimo šventimui
Šventojoje Žemėje vadovavo
Jeruzalės patriarchas Fuadas Tualis

Pirmojo „Urbi et Orbi“ akcentai

Su būdingu iš gimtosios Lotynų Amerikos atsivežtu emocionalumu ir evangelizaciniu entuziazmu Viešpaties Prisikėlimo šventėje, pirmą kartą kreipdamasis į Romos miestą ir pasaulį (Urbi et Orbi), popiežius Pranciškus linkėjo, kad ši Geroji Naujiena „pasiektų visas širdis“, „kiekvieną šeimą“ ir ypač tas vietas, kurios kupinos skausmo ir kančios. Po praėjusį sekmadienį, kovo 31 dieną, aukotų Velykų šv. Mišių gražiai 40 tūkstančių Olandijos gėlininkų dovanotų žiedų papuoštoje Šv. Petro aikštėje kalbėdamas jį džiugiai pasitikusiai šimtatūkstantinei miniai Šventasis Tėvas tvirtino, kad Jėzaus prisikėlimas „reiškia, jog Dievo meilė yra galingesnė už blogį ir pačią mirtį; reiškia, kad Dievo meilė gali pakeisti mūsų gyvenimą“ ir tas dvasines dykumas, kurios dažnai išsiplėtojusios šiuolaikinių sekuliarizuotų žmonių sielose. Aiškindamas Velykų (gr., lot. „Pascha“ – perėjimas) krikščionišką supratimą, kaip „perėjimą iš vergavimo nuodėmei ir blogiui į meilės ir gėrio laisvę“, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad šios pastangos turi būti nuolatinės, „turi vykti kiekvienoje epochoje, mūsų konkrečioje egzistencijoje ir kasdieniniame gyvenime“. Kartu su šiuo atsinaujinimu kiekvienas turime tapti įrankiais, per kurios Dievas savo gailestingumo malone galėtų „drėkinti žemę, saugoti visą kūriniją, stiprinti taiką ir teisingumą“.

Šventasis Tėvas kreipimesi paminėjo reikšmingiausias tarptautinio gyvenimo problemas, pirmiausia melsdamas taikos kruvinų konfliktų kamuojamiems regionams. „Taikos Artimiesiems Rytams, ypač nesugebantiems surasti kelio į santarvę izraeliečiams ir palestiniečiams, kad jie ryžtingai ir geranoriškai vėl atnaujintų derybas ir užbaigtų pernelyg ilgai užsitęsusį konfliktą“, linkėjo Popiežius. Žinoma, jis nurodė kaimyninės Sirijos kančias, milijonus pabėgėlių dėl smurtingo pilietinio karo, pabrėždamas, jog aukoms reikalinga parama ir paguoda, bet pirmiausia krizės politinio sprendimo paieškos“. Buvo paminėta konfliktinė situacija kai kuriose Afrikos šalyse – Malyje, Nigerijoje, Konge, Centrinėje Afrikos Respublikoje – čia būtina atkurti vienybę ir stabilumą bei pasipriešinti teroristinių grupių išpuoliams, nuo kurių daugiausia kenčia nekalti civiliai gyventojai, įskaitant vaikus. Kaip ir reikėjo tikėtis, paliesdamas taikos reikalus didžiausiame planetos žemyne – Azijoje, – popiežius Pranciškus akcentavo daug nerimo keliančią padėtį Korėjos pusiasalyje, ragindamas „įveikti nesutarimus ir atnaujinti susitaikymo dvasią“. Jis pabrėžė, kad taikai pasaulyje labai kliudo moralinės ydos, ypač godumas, siekiant lengvo pelno, savanaudiškumas, keliantis grėsmę gyvybei ir šeimai, organizuotas nusikalstamumas, prekyba narkotikais ir žmonėmis, kurią pavadino „XXI amžiaus vergovės forma“.

Artimųjų Rytų krikščionių pašaukimas

Kupina taikdariškų akcentų buvo homilija Jeruzalės lotynų katalikų patriarcho Fuado Tualio, kuris Velykų šv. Mišias aukojo Šv. Kapo bazilikoje, esančioje toje vietoje, kur pagal tradiciją buvo palaidotas ant kryžiaus miręs ir prisikėlė Jėzus Kristus. Nurodęs Sirijos karo pabėgėlių gausą ir visiems Šventosios Žemės krikščionims būdingą tendenciją emigruoti dėl esamų sunkumų, ganytojas ragino juos likti, pabrėždamas, jog „gyventi krikščionims Artimuosiuose Rytuose yra ne pasirinkimas, bet pašaukimas“. Jis aiškino, kad Velykos nepašalina kryžiaus iš mūsų gyvenimo, bet pagilina jo supratimą ir atveria viltį kasdienių kentėjimų kelyje. Patriarchas ragino pasaulio katalikus piligrimystei į Šventąją Žemę, skatino atnaujinti tikėjimą per asmeninį susitikimą su Jėzumi ir rodyti didesnį solidarumą čia juos pasitinkantiems. Atsakingi veikėjai kartu su oficialiais vizitais ir kalbomis „turi ieškoti ir rasti teisingus bei veiksmingus sprendimus“ tiems rūpesčiams, kurių kupinos visų Artimųjų Rytų žmonių širdys.

Džiaugdamasis paprasto ir visiems artimo popiežiaus Pranciškaus išrinkimu, patriarchas F. Tualis homilijoje sakė, kad su juo buvo susitikęs 2010 metais, kai Argentinoje vizitavo iš Artimųjų Rytų emigravusių katalikų diasporą. Tuometinis Buenos Airių kardinolas Chorchė Bergoljas (dabar popiežius Pranciškus) labai rūpinosi migrantais ir gerai suvokė jų išvykimo iš Šventosios Žemės priežastis. „Esu tvirtai įsitikinęs, kad Šventasis Tėvas su ryžtingu apsisprendimu tęs Jo šventenybės Benedikto XVI darbą rūpindamasis taika Šventojoje Žemėje, eidamas išvien su pasaulio tautomis ir religijomis“, – kalbėjo Jeruzalės patriarchas, patvirtindamas savo gilią bendrystę su tomis Apaštalų Sosto pastangomis ir linkėdamas nuostabaus prisikėlimo vietinei Bažnyčiai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija