| RUBRIKOS |
| ARCHYVAI |
| 2001
metai |
| Bažnyčios atsakas į Ebolos epidemiją Vakarų Afrikoje Mindaugas BUIKA
Aukos ir farmacijos biznio etika Pastaruoju metu tarptautinei katalikų žiniasklaidai telkiant dėmesį į neseniai įvykusį popiežiaus Pranciškaus vizitą Pietų Korėjoje ir į krikščionių kančias konfliktų apimtose Artimųjų Rytų šalyse, neužmirštama ir grėsminga Ebolos epidemija Vakarų Afrikos valstybėse (Gvinėjoje, Siera Leonėje, Liberijoje ir Nigerijoje), kurios aukomis tampa čia dirbantys misionieriai bei gausių bažnytinių sveikatos apsaugos institucijų darbuotojai. Štai didelė tragedija ištiko bonifratrų (Šv. Kryžiaus Jono hospitalerių) vienuolijai priklausančią Liberijos sostinėje Monrovijoje veikiančią Šv. Juozapo ligoninę, kurioje nuo gydomų ligonių Ebolos virusu užsikrėtė ir čia dirbęs personalas. Rugpjūčio pradžioje nuo Ebolos mirė pats ligoninės direktorius bonifratras kunigas Patrikas Nšamdzė (Petrich Nshamdze) ir jo padėjėjas brolis Džordžas Kombis (George Combey). Rugpjūčio 7 dieną skubiai į tėvynę Ispaniją buvo išgabentas Ebola apsikrėtęs čia dirbęs 75 metų misionierius bonifratras kunigas Migelis Pacharezas (Miguel Pajares), kuris po kelių dienų mirė vienoje Madrido ligoninių. Šis dvasininkas, ilgus metus tarnavęs Bažnyčiai ir žmonėms ir visomis išgalėmis stengęsis sielovadiškai padėti ligoniams, tapo pirmuoju europiečiu, kurį pakirto Ebolos liga. Minėtoje Monrovijos Šv. Juozapo ligoninėje, kuri dabar skubiai laikinai uždaryta, nuo ligonių Ebolos virusu užsikrėtė trys slaugėmis dirbusios seserys vienuolės, kurių viena, iš Kongo kilusi Paskalina Šantal (Pascaline Chantal) jau mirusi, o kitų dviejų būklė yra sunki. Šios užkrečiamos ligos, kuriom pagrindiniai simptomai yra vidinis ir išorinis kraujavimas, vėmimas ir viduriavimas, mirtingumas siekia nuo 60 iki 90 proc., priklausomai nuo gydymo skubos. Beje, patikimų vaistų ir vakcinos nuo Ebolos kol kas nėra ir Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija (PSAO) leido skubiai naudoti Kanados nacionalinėje mikrobiologijos laboratorijoje kuriamą eksperimentinę vakciną, pavadintą Z Mapp, kuri kol kas buvo bandoma tik su gyvūnais. Kyla natūralus klausimas: grėsmingas Ebolos viruso veikimas Vakarų Afrikoje žinomas jau ne vieneri metai, bet vaistai nuo jo dar nesukurti, nepaisant dabar išvystytos jų kūrimo technologijos. Pasirodo, dėl to yra kalta rinkos stoka: vaistų kūrimas brangiai kainuoja, o nuo Ebolos miršta neturtingi žmonės varginguose Afrikos kraštuose, kur už tuos medikamentus vis tiek neturės kuo užmokėti. Tokia yra šiuolaikinės farmacijos pramonės biznio etika: kam skubiai kurti brangiai kainuojančius vaistus nuo baisaus Ebolos viruso, jeigu iš to nėra jokio pelno! Matyt nusikaltėliškai laukiama, kol Ebola paplis turtingesnėje Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose: tada bus galima kurti efektyvias vakcinas ir gauti už jas milijardines pajamas. Prevencinis švietimas ir sielovada Katalikų Bažnyčia, nepaisydama visų praradimų ir pavojų, toliau yra pasirengusi sielovadinėmis, švietėjiškomis ir karitatyvinėmis bei turimomis medicininėmis priemonėmis atsiliepti į Ebolos epidemijos nelaimę Vakarų Afrikos regione. Tai ir suprantama, kadangi nuo 40 iki 70 proc. visų sveikatos apsaugos įstaigų Juodajame kontinente yra Katalikų Bažnyčios vienuolijų arba vyskupijų nuosavybė arba jos valdomos. Per visą šimtametę misijų istoriją Bažnyčia visada aktyviai dalyvauja siekiant įveikti įvairaus pobūdžio epidemijas. Galima priminti, kad ir vienas iš Ebolos viruso atradėjų, daktaras Piteris Pijo (Peter Piot) kaip tik yra dirbęs misionieriams priklausančioje ligoninėje tuometiniame Zaire ir su padėka prisimena bendradarbiavimą su seserimis vienuolėmis. Nuo XV amžiaus veikianti brolių bonifratrų vienuolija, nors Liberijos sostinėje patyrė sunkų smūgį, niekada neatsisakys savosios evangelizacinės ir paramos vargšams misijos Afrikoje. Mes visada aukodavome savo gyvybes dėl ligonių ir toliau taip darysime, sakė interviu Vatikano radijui generalinis šios vienuolijos patarėjas brolis Paskalis Aodenjonas (Pascal Ahodegnon). Tai yra mūsų misija, nepaisant visų pavojų gyvybei. Katalikų Bažnyčia, atsiliepdama į Ebolos epidemijos pavojų Afrikoje, stengiasi veikti trimis plotmėmis: pirmiausia, katalikiškose ligoninėse toliau gydomi pacientai, nors kitur dėl užkrėtimo baimės medikai išvyksta, ir naujų ligonių priėmimas apribojamas; antra, plėtojamas prevencinis švietimas ir trečia, suteikiama įprasta sielovadinė globa. Džiugu, kad Caritas Internationalis ir kitos katalikiškos paramos organizacijos susilaukia pakankamai drąsių ir patyrusių dvasininkų, vienuolių, pasauliečių savanorių ir apmokamų socialinių darbuotojų, kurie dirba gana sudėtingomis Afrikos sąlygomis. Pavyzdžiui, užkrečiamos ligos, o kaip tik tokia yra Ebola, plitimo stabdymui reikalingas karantinas, bendravimo apribojimas, o afrikiečių kultūra labai sociali. Ten nuolat vyksta dinamiškas pažįstamų ir nepažįstamų bendravimas, rankų paspaudimai, glėbesčiavimai, pasibučiavimai tarp visų religijų atstovų krikščionių, musulmonų, tradicinių religijų tikinčiųjų ir tokie kontaktai yra palankios sąlygos viruso perdavimui. Caritas darbuotojai ir savanoriai dabar keliauja per miestelius ir kaimus, stengdamiesi aplankyti kuo daugiau šeimų ir aiškina esmines higienos taisykles, pavyzdžiui, dažno rankų plovimo svarbą, dalija muilą bei kitas higienos priemones. Panašios švietimo akcijos vyksta katalikiškose mokyklose, radijo ir TV programose, ypatingą dėmesį skiriant tokioms rizikos grupėms, kaip restoranų darbuotojai, taksi vairuotojai, viešbučių ir prekybos centrų tarnautojai. Labai svarbu, kad tokiose švietėjiškose akcijose dalyvauja katalikų kunigai, kuriais afrikiečiai pirmiausia pasitiki. Dabar Ebolos paplitimo vietose tarp tikinčiųjų populiari nuomonė, jog tai yra Dievo bausmė, todėl jos išvengimui užtenka tik maldos. Tačiau kai kunigas per radiją ar susitikimuose paaiškina, jog iš tikrųjų reikia ne tik prašyti Dievo pagalbos, bet ir patiems imtis prevencijos dėl šios nelaimės, žmonės yra atitinkamai auklėjami. Laikinos priemonės liturgijoje Reikšmingas yra sielovadinis tarpininkavimas artimųjų santykyje su Ebola susirgusiais asmenimis ir laidojant mirusiuosius. Šeimos nariai paprastai nenori palikti jų mylimo ligonio vieno karantino sąlygomis, kadangi afrikiečių kultūroje artimieji paprastai būna šalia sergančiojo, jį slaugo iki paskutinės gyvenimo minutės, iki pat mirties. Dabar Ebolos infekcijos pavojaus akivaizdoje toks bendravimas negalimas, todėl Caritas ir sveikatos apsaugos darbuotojai giminėms išdalija mobiliuosius telefonus, kuriais jie gali bendrauti ir kartu melstis, net ir dalyvaujant kunigui. Dar sudėtingesnė padėtis iškyla mirties atveju, kadangi Vakarų Afrikoje yra senos velionio kūno pagerbimo ir laidojimo tradicijos: palaikų plovimas, lietimas, atsisveikinimo pabučiavimas, pamaldi vigilija prie atviro karsto. Ebolos epidemijos akivaizdoje tokia graži tradicija tampa ypač pavojinga dėl viruso plitimo galimybės, todėl mirusiųjų kūnai su didžiausiomis atsargumo priemonėmis laidojami specialiose vietose nedalyvaujant artimiesiems, tarsi būtų kokie nusikaltėliai po mirties bausmės įvykdymo. Siekdami didesnio tokių dramatiškų aplinkybių humanizavimo bei norėdami paguosti Ebolos aukų artimuosius, dvasininkai aukoja specialias gedulingas pamaldas už mirusiuosius ir siekia juos prideramai pagerbti, kad ir be jų palaikų. Giminėms paaiškinama situacijos esmė ir pabrėžiama, kad galima melstis už prarastus mylimuosius ir jų nematant, kad Dievas visada su jais ir juos laimina. Siekiant sustabdyti Ebolos viruso sklaidą žmonių kontaktuose, Nigerijos ir kitų Vakarų Afrikos šalių katalikų ganytojai paskelbė apaštališkuosius laiškus dėl atsargumo priemonių liturginėse apeigose, ypač laikinai atsisakant artimo ramybės palinkėjimo šv. Mišių aukoje. Turint galvoje tą faktą, kad šis ritualas nėra privalomas, dabar reikia kol kas jo atsisakyti, tai yra nebekviesti žmones apsikeisti ramybės palinkėjimu, teigiama Nigerijos didžiausios diecezijos Lagoso arkivyskupo Adveilo Martinso (Adewale Mertins) rugpjūčio 10 d. pareiškime. Ganytojas priminė neseną Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijos aplinkraštį, kuriame nurodoma, jog yra visiškai teisėta tvirtinti, kad nėra būtina kviesti mechaniškai apsikeisti ramybės palinkėjimo gestu. Lagoso arkivyskupas patarė kunigams būti ypač atsargiems lankant ligonius, vengti nebūtinų fizinių kontaktų teikiant Šv. Komuniją ir sakramentus. Buvo patarta ir dažniau naudoti pirštines, pavyzdžiui, skaičiuojant pinigus per šv. Mišių metu vykstančias rinkliavas. Laikinai yra suspenduojamas daugeliui tikinčiųjų būdingas persižegnojimas, pamirkius pirštus šventintame vandenyje bažnyčios prieangyje. Dėl to dubenys su pašventintu vandeniu laikinai yra pašalinami arba išpiltas vanduo dėl galimo apsikrėtimo Ebolos virusu. Žinoma, šventintas vanduo kitose bažnytinėse apeigose toliau naudojamas kaip įprasta. Nigerijos sostinės Abudžos arkivyskupas kardinolas Džonas Onejekanas (John Olurunfemi Onaiyekan), kalbėdamas su žurnalistais pabrėžė, kad visos šios ganytojų priemonės yra rekomendacinės, laikinos ir skirtos užkirsti kelią Ebolos epidemijos plitimui. Mes juk neuždraudžiame rankų paspaudimo palinkint ramybės per šv. Mišias, sakė ganytojas. Mes tik siūlome nuo to susilaikyti, kol taps aišku, kad šalyje daugiau nėra Ebolos grėsmės. Nigerijoje kol kas tokių susirgimų yra tik vienetai, tačiau kitose Vakarų Afrikos šalyse mirusių nuo Ebolos skaičius jau pasiekė beveik pusantro tūkstančio ir dar dvigubai tiek yra užsikrėtusių šiuo virusu. Kasdien užregistruojama po 2025 naujus susirgimus, o mirtingumo lygis tebėra labai didelis.
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |