|
Kelionė į Medžiugorję
Kun. Robertas Grigas
(Tęsinys. Pradžia nr. 26,
27,
29)
Abu paliko gerą kuklių ir pamaldžių jaunuolių įspūdį, būdingais tamsiau nurudusiais veidais, kaip būdinga pietų europiečiams; kalbantis jokio isteriškumo ar pasikėlimo iš jų nesijautė. Išvykau tada iš Medžiugorjės persmelktas nenusakomos graudžios ramybės, ir vykome kaip tik šiandieniniu mūsų maršrutu per Mostarą, toliau link Adrijos pajūrio, gražiąja kroatų Dalmatijos pakrante per Splitą, Šibeniką, Zadarą, Rijeką, dėl Medžiugorjės padarydami didžiulį lankstą aplink Adrijos jūrą, ir per Triesto uostą įvažiavome į Italiją. Dalį šio žiauriai gražaus kelio Adrijos jūros pakriaušiais grįždami namo ir dabar esame numatę pravažiuoti.
Pagaliau, atrodo, leidžiamės į žemai, saulėtame slėnyje, plytintį Mostarą. Dar vienas posūkio zigzagas ties aukšta uolėta pakriūte, kai rankos pačios nori stipriau tvertis automobilio krėslo, tarsi tai ką padėtų. Kunige, ar jūs bijote?! su gudria šypsena klausia Deimantė. Ar atsakyti taip, kaip iš vaikino tikimasi mūsų kultūroje, ar kaip yra iš tikrųjų? paklausiau. Tarp kitko, ant tos pakriūtės, kaip kregždžių lizdeliai vienas prie kito ankštai sulipdyti ir tvarkingai geležies tvora aptverti kapeliai su kryžiais. Ir užrašas kroatų kalba, skelbiantis, kad tai katalikų kapinės. Tad, jei kas, esame reikiamoje vietoje...
Įvažiuojame į saulės kepinamą Mostarą. Išsyk apgaubia nenugalimas
rytietiško miesto įspūdis: iš senamiesčio kelia laibus bokštus tiek
katalikų bažnyčios su kryžiais, tiek mečetės su pusmėnuliais, siauros,
lygutėliai nugludintais ir dailiai suleistais baltais akmenimis
grįstos gatvelės, pilnos mažų jaukių parduotuvėlių: saldumynai,
suvenyrai, visų spalvų akmenėliais ir ažūrinėmis metalo pynėmis
žvilgantys papuošalai, margaspalvės skaros, drabužiai... Pardavėjai,
savo tamsiu gymiu ir manieromis primenantys Tūkstančio ir vienos
nakties koloritą, tuoj visomis kalbomis (rusų, lenkų, italų, vokiečių)
kviečia pas save, siūlo savo prekę... Visa komanda sutariame, palikę
automobilius gana apšnerkštoje kaip sovietmečio daugiabučių kvartaluose
a la stovėjimo aikštelėje, paskirti laiko Mostaro istorinio
senamiesčio apžiūrai. Kaitra sunkia devintą prakaitą ir, atrodo,
visus, tiek vietinius, tiek svečius, savotiškai sulėtina. Ant
sienos akmenų pavėsyje smaragdu blyksteli ir nuvirva slėptis, tarpais
sustingdamas apsižvalgyti, žalias driežas. Prie durų tingiai tyso
mieguistas katinukas, šalia jo mažyčiai ką tik išgertos kavos
puodeliai. Atrodo juokingai, lyg katinas būtų įkalęs kavos ir
dabar mėgautųsi poilsiu. Bet yra ir ne tokių linksmų užuominų. Daug
kur suvenyrų krautuvėlėse iš geltonų šovinių gilzių sukonstruoti
rašikliai, sumontuoti iš jų lėktuvėliai. Žinant, kiek gyvybių šio
regiono karuose nusinešė tie mirties įrankiai, tokie dirbiniai neatrodo
nei išradingai, nei patraukliai.
Štai jis prieš mus, garsusis Mostaro tiltas Stari most, iš tų pačių, iki slidumo nušlifuotų baltų akmenų, grakščia arka permestas per srauniai kunkuliuojančią, mėlynai žalią kaip ir Plitvicų ežerai Neretvos upę. Jis pastatytas 1566 metais, sugriautas 1993-aisiais, su UNESCO ir kitų rėmėjų talka detaliai tiksliai atkurtas 20012004 metais. Abiejose tilto pusėse mūriniai bokšteliai, tarsi sargybiniai, pats tiltas ties upės viduriu sujungtas tarsi dvišlaitis stogas gana stačiu kampu. Per visą tiltą nežinia kodėl skersai maždaug kas pusmetrį eina plytos aukščio iš akmenų padirbdintos pertvaros. Ir pėsčiomis eiti ne itin patogu, o jokia ratinė priemonė niekaip nepervažiuotų. Pereiname į kitą tilto pusę, tad esame jau musulmoniškoje Mostaro dalyje. Palyginus neseniai čia virusios etninės ir konfesinės neapykantos nėra nė kvapo, tik visų šalių turistų internacionalas ir vietinių noras parduoti egzotiškas savo prekes. Jei dabar būtų prikelti ir šiame margame tingiame turguje atsirastų visi tie, kurie nesutaikomai kariavo vieni prieš kitus ir žuvo čia 1993 metais, vargu ar galėtų paaiškinti, kam jiems to reikėjo. Šį klausimą šiandien su tolygia sėkme galėtume užduoti Rytų Ukrainoje ar Gazos sektoriuje...
Prieina vargingai atrodanti moteriškė su mažais vaikais, panašiais į čigoniukus, didesnis vaikas ima prašyti išmaldos. Atiduodu smulkius euro centus, bet jo žvitrios akutės pamato, kad yra didesnių, ir vaikas tol sekioja iš paskos gatvėmis, gailiai ir įkyriai šaukdamas euro, kol gauna savo eurą. Su Janina K. bandau užeiti į vieną senamiesčio mečetę, bet budėtojas paaiškina, kad neužtenka nusiauti batus, kaip įprasta įeinant į musulmonų šventovę, o reikia dar ir sumokėti nemažą mokestį kaip už muziejinės vietos lankymą, tad mečetės aplankymo atsisakome.
Vaikščiodamas brolių musulmonų miesto dalyje ir
stebėdamas jų buities papročius, negaliu atsiginti įspūdžio, už
kurio išsakymą galiu būti ir savo bendrakeleivių, ir dalies Lietuvos
visuomenės nesuprastas. Tokį įspūdį jau patyriau 1995 metais lankydamasis
Šventojoje Žemėje, Jeruzalėje. Visas Vakarų pasaulis juokiasi iš
musulmonų už jų paprotinės teisės nustatomus moterų aprangos standartus.
Žinoma, tie juodi Saudo Arabijos maišai su plyšeliais akims yra
kraštutinumas, ir netgi atgrasus kaip kiekvienas kraštutinumas,
tačiau nuosaikusis aprangos variantas, kurį mes matome Mostaro gatvėse,
dailiai plaukus apgaubianti ir veido ovalą išryškinanti skara,
pečius, rankas ir figūrą dengiantis drabužis visai neatrodo nei
įkalinantis, nei grožį naikinantis. Jis tarsi pripildo šitaip
vilkinčias orumo, pagarbos savo pačių moteriškumui, kokį matome
krikščionių ikonografijoje vaizduojamos Mergelės Marijos paveiksluose.
Juk tai tas pats drabužis, tas pats aprangos kodas, kaip ir
Medžiugorjės paveiksle arba katalikių vienuolių aprangoje. Dažnai
tos musulmonės moterys dar ir todėl sudaro didelį kontrastą mūsiškėms
emancipuotosioms, kad jos, lydimos būrio krykščiančių vaikų, atrodo,
trykšte trykšta gyvenimo pilnatve ir vidiniu džiaugsmu. O išlaisvintas
(?) ir jokių tabu nepaisančias (?) mūsų nukrikščionėjusios
civilizacijos moteris nuolat sutinki didmiesčių skruzdėlynuose įsikandusias
cigaretę, įsitvėrusias kūdikio vietą užimančio šuniūkščio ir su
tokia niauria išraiška veiduose, tarsi būtų įtūžusios ant viso pasaulio.
Kukliai vilkinčios Bosnijos musulmonės pažadino dar vieną mintį,
gal net ne mintį, o pojūtį: šalia jų, galvą, kaklą ir pečius apgaubusių
skarelėmis, dėvinčių ilgus, neprigludusius ir neskylėtus drabužius,
mūsų normaliai vilkinčios moteriškės su apnuogintais pečiais,
plikais pilvukais, iškirptėmis ir dekoltė staiga pasirodo kaip kokios
laisvo elgesio merginos. Be abejo, jos, dauguma jų, žinoma, ir Medžiugorjėje
sutiktų, paplūdimio stiliumi išsirengusių, tokios nėra. Aišku, kad
jos tik priima yra verčiamos priimti nusistovėjusios mados diktatą.
Bet reikia tokio kontrasto, kad labai aiškiai pajustum, kokia yra
tokios mados tendencija ir kokias vertybes bei moters orumo (ar
visuotinio prieinamumo) supratimą ji išreiškia. Kitaip sakant, dauguma
krikščionių moterų, praktikuojančių savo tikėjimą ir besistengiančių
juo gyventi Vakarų visuomenėse, neabejotinai daro tai nuoširdžiai.
Tačiau išorinės jų gyvenimo formos, tai, ką jos transliuoja į išorę
kad ir savo apranga, jau neretai neatitinka tų išpažįstamų vidinių
vertybių ar net jas neigia.
Dar viena grožio dovana
Sugrįžtame prie savo transporto ir sukame iš Mostaro pro vynuogynų laukus, pro saulės įkaitintus raudonstogius keliaaukščius namelius link Adrijos jūros. Laukiu, kada pradėsime kilti į miestą supančių aukštų kalnų skardžius, bet kelias, per daug aukštai nepakildamas, vingiuoja palei plačią upę, o kalnai lydi mus iš abiejų šonų. Tiesa, upė kartais atsiduria giliai po mumis uolų suformuotame tarpeklyje, bet plentas vis taikosi nusileisti žemiau prie upės vagos. Apie pietus privažiuojame Bosnijos ir Hercegovinos ir Kroatijos sieną, abiejų pusių pasieniečiai mus be problemų ir be ypatingų patikrų praleidžia. Vėl esame ES! Juk Kroatija, Lietuvai pirmininkaujant ES, buvo priimta.
Nuo Mostaro tarp galingų kalnų judėdami tuo upės slėniu į vakarus, staiga dešinėje pusėje išvystame dar vieną nuostabaus grožio vaizdą. Jo spalvos, formos, aukščiai, gyliai ir kontrastai nustelbia ir pavojaus pojūtį, kadangi vėl kylame ir sukiojamės siauru keliu uolingų skardžių pakraščiais, o iš labai aukštai matomi vaizdai jau šiek tiek primena skrydį lėktuvu. Tarsi Plitvicos kaskadinis ežerynas būtų perkeltas į čia: po saulės įkaitinta spindinčia dangaus žydruma, miškingų kalnų slėnių rieškučiose, švyti žaliai mėlyni ežerai, telkšantys šlaitų terasose vienas virš kito, persiliejantys vienas į kitą daugybe baltų, putojančių krioklių... Iš žemos šlaitų augmenijos kaip statmenai ištęstos adatos kyšo tamsūs kiparisai. Virš šitą grožį supančių didžiulių akmenų viršūnių, tarsi jas pratęsdami ir pakartodami, kyla tokie pat didžiuliai, fantastiškų formų balti debesys kaip kokiame Rericho paveiksle. Tai tokios akimirkos, kai siela savaime veržiasi džiūgauti ir dėkoti Grožio Kūrėjui ir gali geriau suprasti įkvėptąjį psalmių kūrėją, džiaugsmingai šlovinusį Dievo gerumą už kalnus, jūras, saulę ir mėnulį... Dar keliolika kilometrų tarpukalnių vingiais (kelio ženklai vis rodo Dubrovniko kryptį) ir prieš akis atsiveria padūmavusios tolumose Adrijos platybės su nenutrūkstančia melsvų kalnuotų salų virtine horizonte. Mūsų kelias, tai kildamas į svaiginančius aukščius stačiais akmeniniais pajūrio šlaitais (kartais užgula ausis, kaip skrendant lėktuvu), tai leisdamasis žemyn į pajūrio miestukus, kaip kregždžių lizdai suklijuotus vienas virš kito nuolaidžiose pakriūtėse, vyniodamasis visąlaik tarp jūros kairėje ir tarp gigantiškų baltauolių kalnų dešinėje, veda mus į šiaurę Splito kryptimi. Kiekvienas siauro kelio vingis aplink kalno išlinkį, užimdamas kvapą, kai mašinos priekis, rodos, pakimba tuštumoje virš uolų iltis daužančios jūros kažkur ten žemai, vis dėlto nesiliauja džiuginęs vis kitokiais atsiveriančiais priešais mus toliais, vis kitaip išraižytais kalnuotų krantų kontūrais, laivų ir laivelių judesio pilnomis žydromis įlankomis, po tais raudonų čerpių stogais vykstančiu savitu pietiečių gyvenimu... Sako, Kroatijai, kuriai priklauso visa ši rytinio Adrijos pajūrio grožybė, siauru ruožu besitęsianti nuo Dubrovniko iki Rijekos šiaurėje (Bosnija ir Hercegovina tik siauručiu 20 km tarpeliu vienoje vietoje prieina prie Adrijos jūros), priskirta apie 1200 salų šiame ilgame jos pajūryje. Turbūt tokio grožio kurortinės vietos dar su romėnų statytų miestų ir pilių reliktais suneša šaliai nemažą nacionalinių pajamų dalį. Makarska Riviera taip vadina šią kalnų, jūros ir Pietų klimato pasaką pakelės užrašai su aliuzija į kurortinę Viduržemio jūros pakrantę Rivierą, ištysusią nuo Marselio Prancūzijoje iki La Spezia Italijoje. Makarska vienas didesnių pakrantės miestelių, kurio link mes dabar ir judame. Kaip geležinė konservų dėžutė įkaitinta mūsų mašina baigia sunkti iš mūsų paskutinius syvus, tai vis dairomės, kur galėtume nusileisti prie jūros. Deja, kaip ir Lietuvoje gražesnės paežerės, nežinia, teisėtai ar ne, aptvertos tvoromis su įspėjimais Privati valda, taip ir čia privažiavimai prie jūros mirga privačios nuosavybės skelbimais. Pagaliau prie vieno miestelio atrandame nusileidimą pajūrin be jokių draudimų. Pasiunčiame mūsų moteriškes į lengvai prieinamą paplūdimį, o mes, trys vaikinai, pritaikę šiek tiek alpinizmo pradmenų, nusikabarojame prie vandens akmenuotu šlaitu. Tiek pakrantė, tiek jūros dugnas nusėti akmenimis, dideliais ir mažais, nė lopinėlio smėlio ar žemės. Ir keista, nors akmenys vandens pašlifuoti (daug jų su įdomiomis kiaurinėmis skylėmis, turbūt vandens išplautomis), bet žengti jais basam dygu ir skaudu, tiesiog negali išsilaikyti ant kojų. Belieka tik gultis ir plaukti. Vanduo smarkiai sūrus ir šiltas, gali ilgai išbūti jame ir nesužvarbti. Bet, vos kiek atitolęs nuo kranto, pajunti gana stiprias jūros sroves, reikia saugotis, kad nenuneštų. O, be tų nedraugiškų akmenų, dar kažkas badosi! Pakeliu akmenį, ir toliau nuo kranto aptinku visą jūros ežių koloniją. Jie visur čia tarp didesnių akmenų juodi teniso kamuoliuko dydžio gyvūnėliai, pasišiaušę ilgais juodais dygliais, kaip adatų prismaigstytos adatinės, tartum pintys prikibę prie akmenų ir lėtai judantys jų paviršiumi. Neatsargiai paliesti skaudžiai įduria, jei ant tokios adatinės atsistotum basa koja, tikriausiai būtų visai ne kas.
Paplūduriavę ir atsigaivinę, garsiai dalindamiesi įspūdžiais (moterys matė savo pajūryje mažus juokingus krabus), grįžtame prie autobuso ir po kelių akimirkų vėl maudomės prakaite, karštis toks, kad gaivaus jūros poveikio kaip nebuvę. Neprivažiavę Splito, pasukame gilyn į žemyną, link Zagrebo. Nors aplink dar vis aukšti kalnai ir gilūs uolingi tarpekliai, sukiojimasis bedugnių skardžiais pamažu baigiasi. Neriame patogiomis autostradomis, lendame į ilgus tunelius po kalnais, uolų grandinės tolsta, žaliuojantys slėniai tarp jų plečiasi, vietovės pamažu pereina į lygumas. Po tų neseniai regėtų gelmių ir viršūnių, jūros tolių ir gigantiškų keisčiausiomis formomis susivarčiusių uolynų, tų ryškių spalvų ir pavidalų kontrastų staiga tokios nuobodžios pasirodo tos lygumos su krūmynais ir dirbamais laukais, su jokių netikėtumų nežadančiais lygiais keliais ir degalinėmis šalia jų!.. Ir dar tarsi replėmis širdį spusteli toksai iš daugelio kelionių pažįstamas liūdesys, kad viskas jau eina į pabaigą, kad jau grįžtame namo, į kasdienybę, į rutiną... Žinia, ir rutina, ir kasdienybė gali būti mūsų žmogiškumą ir tikėjimą patikrinantis iššūkis, tad nereikia jos giluminės svarbos nuvertinti. Bet kelionė visuomet ypatingai prakalbina sielą. Dabar, kai prieš akis sąmonė leidžia skrieti matytiems Medžiugorjės vaizdams, Mostaro rytietiškoms gatvelėms ir bokštams, Plitvicos kriokliams, kalnų skardžiams ir Adrijos toliams, su kažkokiu šviesiu, bet vis dėlto grauduliu prisimenu 2009 metais mirusį savo tėvą, vokiečių kalbos mokytoją ir tikrą romantiką. Vaikystėje, vakarais skaitydamas mums, vaikams, nuotykių ir kelionių knygas, kuriose gėris visada nugalėdavo blogį, kuriose jų veikėjai su pasigėrėjimu atrasdavo nematytus kraštus, jis nejučia įliejo, įkvėpė galingą troškimą pažinti, pamatyti kitokius gamtovaizdžius, kitokias kultūras, papročius, tautas... Nežinau, ar tėvas buvo išvykęs kur toliau už Lietuvos ribų taip, buvo sovietmečiu Baltarusijoje, važiuodavome į Gardiną pirkinių. Gal po Atgimimo lankėsi lietuviškame Punsko ir Seinų krašte, dabar priskirtame Lenkijai. Bet jei ne jo sužadintas neatrastų tolių, gražaus, nežinomo, kitoniško ilgesys, kažin, ar mane taip trauktų kelionės su gerais bičiuliais, už horizonto į Paslaptį nuvingiuojantys keliai. Taip visi mes kažką dovanojame vieni kitiems, nors patys galbūt tik iš Amžinybės galime pasidžiaugti savo dovanų vaisiais, jų poveikiu keliaujantiems tolyn, po mūsų...
Vakare pasiekiame Zagrebo priemiestyje savo Hotel Antunovič, kuriame jau nakvojome, ir jame apsistojame.
Kalnai, per kuriuos mes keliavome, enciklopedijose vadinami Dinarų Alpėmis, Dinaridais, jie klintiniai, tęsiasi nuo rytinių Alpių į pietryčius per Slovėniją, Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną, Juodkalniją iki Šiaurės Albanijos Alpių. Aukščiausia viršūnė 2552 m.
Svečiuojamės Vienoje
Rugpjūčio 3-ioji, sekmadienis. Kylame, meldžiamės,
apie 8 val. paliekame tvarkingą viešbutį ir Kroatijos lugumų dalimi
pajudame į šiaurę. Esame pasirinkę kiek kitokį grįžimo maršrutą,
ir labai tuo džiaugiuosi visada juk įdomiau grįžti dar nematytu
keliu. Netrukus privažiuojame Kroatijos sieną su Slovėnija, pasienio
kioskeliuose įsigyjame kelių mokesčio vinjetę ir tęsiame kelionę.
Slovėnija mus pasitinka miškinga ir ūksminga neaukštų kalnų atšaka,
besikartojančiomis nuorodomis link karstinių olų kalnuose, bet gana
greitai kalnai nutolsta, pereina į galingomis bangomis kylančias
ir nusileidžiančias kalvas su rūpestingai išpuoselėtais laukais,
miesteliais ir bažnytėlėmis. Slovėnija (2 mln. gyventojų, 83 proc.
jų slovėnai, plotas apie 20 tūkst. kv. km kaip trečdalis Lietuvos)
istorikų vadinama kultūros prasme labiausiai germanizuota, iš Austro-Vengrijos
imperijos laikų labiausiai perėmusi metropolijos gyvenimo stilių
ir mentalitetą slavų tauta (beje, pagal statistiką 82 proc. katalikų).
Tik žiojuosi pagirti bendrakeleiviams slovėnų teigiamybes, kai,
privažiavus Slovėnijos ir Austrijos sieną, mus ištinka siurprizas:
slovėnų pasienio policininkai, peržvelgę mūsų dokumentus, maloniai
paaiškina, kad mūsų pirkta kelių mokesčio vinjetė tinka mažesniems
lengviems automobiliams, o kadangi autobusiukas 1 metru ilgesnis,
jam reikėjo pirkti kito tipo vinjetę (parodo savo posto popieriuose
gražiai nubraižytas įvairių dydžių automobilių schemas su matmenimis).
Toks esąs pernai Slovėnijoje priimtas įstatymas. Kadangi mūsų vinjetė
netinkama, iš mūsų 100 eurų bauda, jei mokėsime išsyk, arba 150,
jei pervesime, grįžę į namus. Kai pirkome vinjetę, niekas mums tokių
skirtumų neaiškino, maždaug patys turite susiprotėti. Bandome derėtis,
gal dabar dar galėtume tą metru ilgesnę vinjetę nusipirkti, bet
slovėnai nepalenkiami: puikiai kalba ir angliškai, ir vokiškai,
ir iš tiesų mandagiai, be jokio savo galios demonstravimo, kokį
neretai patiriame, susidurdami su pareigūnais Rytuose, netgi, atrodo,
su apgailestavimu balse sako: Deja, turite mokėti baudą. Tad papildome
Slovėnijos biudžetą 100 eurų ir niurzgėdami įvažiuojame į Austriją.
Žavėtis Slovėnijos privalumais ir pasakoti apie juos bendražygiams
dabar jau neišdrįstu. Anot Vyto, čia esąs grynas pasipinigavimas,
šitaip, neinformavus užsieniečių apie taisyklių pertvarkas, lupti
iš jų pinigus. Paklausti, ar Austrijoje mūsų priklijuota vinjetė
tiks, slovėnai pasieniečiai nuramino Austrijoje mūsų mokesčio
žymuo galioja, čia tik Slovėnijoje ką tik įsiteisėjo toks naujas
potvarkis...
Numalšiname nesėkmės kartėlį pietumis degalinės užeigoje šalia autostrados ir toliau riedame tarp plačiai išsisupusių, anot Maironio, Austrijos slėnių ir kalvų, keliančių aukštyn grakščius bažnyčių bokštus tarp šlaituose geometriškai tiksliai ištiestų įvairiaspalvių dirbamų laukų. Apie 16 val. pasiekiame Vieną. Paliekame autobusiuką tylioje senamiesčio gatvelėje ir leidžiamės ieškoti garsiosios Šv. Stepono katedros ir į sekmadienio šv. Mišias rūpi suspėti, ir šią Vienos grožybę dar kartą pamatyti. Klaidžiojame senamiesčio gatvėmis, kurių senoji architektūra ir paminklai dar vis skleidžia buvusią katalikiškosios Austrijos-Vengrijos imperijos didybę. Gal ne visai nepelnytai kai kurie istorikai vadina ją humaniškiausia iš kada nors egzistavusių imperijų. Jos paskutinysis imperatorius Karlas I, tapęs įpėdiniu po erchercogo Ferdinando nužudymo Sarajeve 1914 metais, nuoširdžiai siekė taikos sudėtingomis Pirmojo pasaulinio karo sąlygomis (pasisakė prieš beatodairiškas povandeninių laivų atakas ir nuodingųjų dujų naudojimą, draudė civilinių objektų bombardavimą, pozityviai atsiliepė į tuometinio popiežiaus Benedikto XV kvietimą į taiką, kurio kariaujančiosios galybės pasistengė negirdėti).
© 2015 XXI amžius
|