Naujoji Europa yra,
bet ne iš gero gyvenimo

Virgis VALENTINAVIČIUS

žurnalistas

Kritikai tvirtina, jog Amerikos gynybos ministras Donaldas Rumsfeldas, žinomas pravarde Rummy, ne taip seniai vienu kirčiu perkirto Europą į dvi dalis – Senąją ir Naująją. Kritikai kaltina ministrą vanagiškumu, reakcingumu ir negrabiu elgesiu jaukiame, taikingame porceliano „kromelyje“, kuriuo esanti Europa. Svarbiausia, kad dramblys Rummy daužo indus visai be reikalo – pasidalijimo tarp senosios ir naujosios Europos tikrovėje nesą, o Amerika dar kartą parodžiusi savo aroganciją sėdama susiskaldymą bei atstumdama patikrintus sąjungininkus (senąją Europą) savanaudiškų tikslų vardan.

Žinoma, naujosios Europos parama Irako karui buvo labai naudinga JAV, susidūrusioms su aršiu Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos pasipriešinimu. Tačiau jei Amerika skaldo Europą savanaudiškais sumetimais, kodėl jai taip lengvai pavyksta tą daryti? Kodėl kuo toliau žengia Europos Sąjungos plėtra, tuo daugiau barnių tarp Sąjungos senbuvių ir naujokių, ką liudija paskutinis susiplakimas dėl ES konstitucijos? Matyt, Europos vakarinio ir rytinio galo vienybė – kol kas daugiau geografinė sąvoka, o žmonių gyvenime ir sąmonėje žemyną tebeskiria praraja.

Pradėkime nuo pinigų. Vadinamoji liaudies išmintis tvirtina, jog turtingas vargšo nesupranta. Senoji Europa yra nepalyginti turtingesnė už naująją, pavyzdžiui, Vokietijos bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui – per 26 000 dolerių, Lietuvos – per 8 000. Tai ne tik statistika – tai reiškia, jog eidamas į svečius pas vokietį vidutinis lietuvis negalės nupirkti tokio pat gero vyno kaip vokietis ir daugybę panašių skaudinančių smulkmenų ir ne smulkmenų, pavyzdžiui, kuklesnę sveikatos apsaugą, varganą būstą (neseniai girdėjau vokietį besijuokiantį, jog Portugalijoje dar yra kaimų be kanalizacijos; įsivaizduoju, ką jis pasakytų apie Lietuvą).

Paradoksalu, bet skurdas ideologiškai lenkia naująją Europą ekonominio liberalizmo link, o sočioji Europa leidžia sau valstybinio socializmo prabangą. Rytiečiai savo kailiu patyrė sovietinio valstybinio ūkio reguliavimo kraštutinumus, o vakariečiams baisesnis laukinis kapitalizmas; naujoji Europa labiau brangina ilgai varžytą individualią laisvę - senajai Europai labiau rūpi lygybė. Mes nenorime įgrisusios lygybės skurde, jie nenori nelygybės gerovėje. Taip ir Amerikos prezidento Georgo W. Busho kvietimas kovoti už laisvę ir demokratiją tolimame Irake Lietuvoje suprantamas šiek tiek geriau nei Vokietijoje.

Skirtinga komunizmo ir Rusijos okupacijos patirtis suformavo skirtingą požiūrį ir į... komunizmą ir Rusiją. Dėl esą nedemokratiško komunistų partijos draudimo Lietuvoje protestuoja ne kas kitas, o Prancūzijos parlamento narė - komunistė; Vladimiro Putino demokratijos pasiekimais labiausiai džiaugiasi dešinysis Italijos ministras pirmininkas Silvio Berlusconis. Jau tapo tradicija, jog Europos Taryboje, kitose bendrose visos Europos institucijose Vidurio Rytų Europos šalys Rusijos atžvilgiu laikosi kur kas griežčiau, ir nematyti, kad šia prasme kas nors iš esmės keistųsi. Naujoji Europa tebesuvokia Rusiją kaip grėsmę, o senoji šiuo klausimu nusiteikusi atlaidžiai. Mums atrodo, jog nedovanotinai atsipalaidavusi senoji Europa neturi rimtos kariuomenės išskyrus Didžiąją Britaniją ir (geru oru) Prancūziją, tad naujoji Europa savaime gręžiasi į Ameriką – galingiausią karinę jėgą dabartiniame pasaulyje.

Naujoji Europa labiau linkusi palaikyti Ameriką ir todėl, kad ši buvo nuoseklesnė kovotoja su komunizmu. Europoje nuolat atsirasdavo streiklaužių (pavyzdžiui, Charles De Goulle) kuriems antiamerikanizmas rūpėjo labiau nei antikomunizmas. Savo ruožtu viena priežasčių, kodėl Amerika rimčiau žiūrėjo į komunizmą – per Šaltąjį karą ši šalis priėmė kur kas daugiau pabėgėlių iš Vidurio Rytų Europos, negu netolima, bet uždara Vakarų Europa. Maža to, Amerikos politinė sistema leido kilusiems iš būsimos naujosios Europos imigrantams daryti įtaką Amerikos politikai - pavyzdžiui, laikytis Pabaltijo okupacijos nepripažinimo. Kažkas nuobodžiai nesikeičia – Lietuva su kitomis Vidurio Rytų Europos šalimis tuoj taps Europos Sąjungos nare, o per nepriklausomybės dešimtmetį dauguma iš savo kraštų emigravusių lietuvių, čekų, lenkų atsidūrė ne Vakarų Europoje, bet Amerikoje.

Naujoji ir senoji Europa skiriasi ir dalykais, kurie nebūtinai patiks visiems. Popiežiaus Jono Pauliaus II kova su mirties bausme susilaukė nuoširdesnio atsako ir praktiško įgyvendinimo gležnoje ir jautrioje Vakarų Europoje, kai rūstūs Rytų europiečiai šią, jų nuomone, “minkštaširdišką” idėją priima sukandę dantis, kas juos vėl labiau artina su amerikiečiais.

Visa tai nereiškia, jog Europa nepataisomai padalyta. Prispyrus reikalui, senoji Europa gali veikti išvien, kaip, pavyzdžiui, Kaliningrado vizų klausimu. Kai iškyla konkreti problema, minėtu atveju - rusų organizuotų nusikaltėlių ir neteisėtų imigrantų skverbimosi grėsmė, senoji Europa sugeba atsispirti Rusijos kerams. Tačiau tam reikia, kad senoji Europa pajustų apčiuopiamą pavojų savo jaukios gerovės pasaulėliui. Kaliningrado klausimu taip įvyko, tačiau kai kalbama apie Rusijos grėsmę apskritai, senajai Europai atrodo, jog didesnę grėsmę jos porceliano „kromeliui“ kelia dramblys vardu Rummy. O naujoji Europa porceliano turi ne per daugiausia ir naktimis vis dar pabunda nuo košmariško sapno, kad po langu vėl žlega rusų tankų vikšrai.

© 2003"XXI amžius"