Geopolitinio mąstymo ir atsakomybės stygius Lietuvos energetinėje strategijoje

Doc. Lilijana Astra

Teisės universiteto docentės, Lietuvos kultūros ir filosofijos instituto vyr. mokslinės darbuotojos, demokratinio judėjimo „Lietuvos kelias“ tarybos pirmininkės Lilijanos Astros teigimu, staiga didinama Rusijos kapitalo įtaka visam šalies energetikos ūkiui kelia grėsmę Lietuvos ekonominiam savarankiškumui ir valstybingumui.

Kokie reikšmingi Lietuvos strateginių energijos šaltinių valdymo pokyčiai įvyko pastaruoju metu?

Šių metų rugpjūtį JAV bendrovei „Williams“ staiga pranešus apie savo akcijų pardavimą ir „Mažeikių naftos“ valdymo teisių perdavimą Rusijos bendrovei „Jukos“, Lietuvos Vyriausybei atsirado puiki proga nekartoti buvusių klaidų ir, pasinaudojus „Williams“ pasitraukimu iš Lietuvos, pačiai perimti strategiškai vienos svarbiausių Lietuvos įmonių kontrolinį akcijų paketą. Juo labiau kad pagal šių metų birželio 18 dienos Vyriausybės, „Williams“ ir „Jukos“ sutartį Vyriausybė turėjo teisę pirkti 60 proc. parduodamų akcijų paketo, t.y. 16,17 proc. naftos bendrovės akcijų. Taigi nors amerikiečiai paliko „Mažeikių naftą“ dar labiau nuostolingą ir prasiskolinusią (paskolos su Vyriausybės garantija), o patys virtuoziškai pasitraukė išsivežę pelną, atsirado ilgai laukta galimybė mūsų valstybei savarankiškai tvarkyti komercinius naftos bendrovės reikalus. Juk pastaraisiais metais buvo akivaizdžiai įsitikinta, kad vienvaldis to paties „Williams“ atėjimas į Lietuvos naftos kompleksą (specialiai būtent šiai JAV bendrovei padarius nemažai nuolaidų įstatymuose), nepasiteisino. Amerikiečių verslininkų valdymo laikotarpiu nuo 1990 metų „Mažeikių nafta“, kartu ir mūsų valstybė, jos žmonės patyrė net 750 mln. litų nuostolį.
Ekspertų vertinimu, akivaizdu, kad Lietuva jokiu būdu negali suteikti naujam investuotojui teisę įsigyti „Mažeikių naftos“ akcijas pagal buvusias „Williams“ sutarčių sąlygas. Juk net sėkmingos „Mažeikių naftos“ veiklos atveju (tai galėtų būti po 2–3 metų) mūsų valstybės ekonomika vis tiek galėtų patirti nemažų nuostolių. Pavyzdžiui, „Jukos“ jau dabar gali skaičiuoti pelną, gautą iš tos pačios „Mažeikių naftos“, nes, suteikę įmonei dolerinę paskolą su 10 proc. palūkanomis (tarptautinėje rinkoje tokia paskola kainuoja 4–5 proc.), rusai kasmet nieko nedarydami užsidirbs apie 4 mln. dolerių. O dengdami patirtus nuostolius ir vėl šiuos pinigus sumokėsime visi mes, Lietuvos gyventojai.
Ekspertų siūlymu, Lietuvai būtų buvę nesunku palankiomis sąlygomis perfinansuoti „Mažeikių naftos“ perimtas paskolas, tokiu būdu sudaryti sąlygas įmonės pertvarkai ir pardavimui, tik jau be jokių išskirtinių sąlygų „Jukos“ ar kitiems galimiems investuotojams.
Vieno žymiausių Lietuvoje nacionalinio saugumo ir gynybos ekspertų Algirdo V. Kanaukos manymu, skubotas „Jukos“ ir Lietuvos Vyriausybės sandoris jau artimoje ateityje pavers visus Lietuvos strateginės energijos šaltinius priklausomais tik nuo vienos kaimyninės ir, deja, pototalitarinės valstybės, suteiks jai trokštamą neribotą laisvę reguliuojant Lietuvos ūkio, prekybos ir finansų plėtrą.
Šis Lietuvos nacionaliniams interesams žalingas sandoris prieštarauja pamatinėms Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo energetikos srityje nuostatoms, numatančioms net dvejopo pobūdžio pavojus: tai Lietuvos energetikos priklausomybė nuo vienos šalies ar vienos grupės šalių išteklių, taip pat kapitalo investicijų, vykdomų politiniais tikslais, t.y. siekiant perimti energetikos nuosavybės ar valdymo kontrolę.
Galiausiai, šis neracionalus „Jukos“ ir Lietuvos Vyriausybės sandoris prieštarauja net ir šių metų gegužės 28 dieną LR Seimo patvirtintai Lietuvos nacionalinio saugumo strategijai, kurioje aiškiai pasakyta, kad „Lietuvos Respublikos saugumas grindžiamas nacionalinių interesų apsauga“ (3.1) ir kad yra būtinas „strategiškai svarbių žaliavų ir alternatyvinių energijos tiekimo šaltinių užtikrinimas“ (3.2.4).
Prieš Lietuvos energetikos įmonių pardavimą Rusijos bendrovėms protestavo ir buvę rezistencijos kovų dalyviai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, surengę protesto žygį ir mitingą prie Seimo. Lietuvos politinių tremtinių ir kalinių bendrijos bei sąjungos, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir kitų organizacijų dalyvių nuomone, staiga didinama Rusijos kapitalo įtaka visam šalies energetikos ūkiui kelia grėsmę Lietuvos savarankiškumui ir valstybingumui.
Tačiau A. Brazausko vadovaujama Vyriausybė atmetė visus, net ir racionaliausius ekspertų siūlymus, nacionalinio saugumo strategijos logiką, visuomenės nuomonę ir skubiai nutarė leisti Rusijos bendrovei „Jukos“ perimti Lietuvos naftos komplekso valdymą. Taigi „Jukos“, nusipirkęs visas „Williams“ parduodamas akcijas (už 85 mln. JAV dolerių), padvigubino savo valdomą „Mažeikių naftos“ akcijų paketą iki 53,7 proc. Lietuvos Vyriausybei beliko 40,66 proc. akcijų. Kartu „Jukos“ perėmė ir 75 mln. JAV dolerių paskolą, kurią „Mažeikių naftai“ už 10 proc. metinių palūkanų suteikė „Williams“.
Geopolitiniu požiūriu Rusijos kapitalo interesus Lietuvoje galima suprasti nesunkiai: kaimyninės valstybės politikai suinteresuoti kontroliuoti ekonominius mūsų valstybės svertus ir dėl senų imperinių ambicijų, ir todėl, kad per Lietuvą eina kelias į Kaliningradą, ir todėl, kad „Mažeikių nafta“ reikalinga kaip patogus placdarmas užkariauti Vakarų rinkas.
Tad privalu vertinti Rusijos kapitalo valdomo naftos giganto „Jukos“ atėjimą į Lietuvos energetikos sektorių žymiai platesniu kontekstu: Rusijos dujų koncernas „Gazprom“ jau perka „Lietuvos dujas“, taip pat „Gazprom“ vadovaujamas konsorciumas laimėjo konkursą dėl Kauno elektrinės privatizavimo, į tą pačią Rytų energetinę erdvę patenka ir Kaišiadorių hidroakumuliacinė elektrinė, Lietuvos valstybinė elektrinė, Mažeikių elektrinė, taip pat dalis skirstomųjų tinklų. Rusija kontruoliuoja ir visą Lietuvos elektros energijos eksportą. O jau artimiausiais metais uždarius Ignalinos atomine jėgainę, visa (!) mūsų valstybės elektros energijos gamyba taps visiškai priklausoma nuo žaliavų, vežamų iš tos pačios pototalitarinės Rusijos.
Tačiau kaip galima tokia geopolitinė beprotybė, jei gerai žinoma: kas valdo ekonomiką, tas valdo ir valstybę. Nepasimokyta net iš kaimyninės Lenkijos, kurios dujų tinklai sujungti su Europos dujų tinklais Šiaurės Vokietijoje. Lietuva net nesistengė išnaudoti nors minimalių galimybių turėti garantuotą dujų, naftos tiekimą iš kelių šaltinių.

Kokie racionalūs sprendimai valdant strateginius energijos šaltinius atitiktų LR saugumo interesus?

Šiuo metu situacija yra gana komplikuota, nes Rusijos naftos koncernas „Jukos“, prieš tris savaites perėmęs koncerno „Mažeikių nafta“ valdymą, turi ryškių interesų įmonėje „Klaipėdos nafta“. Jis siekia jau artimiausioje ateityje įsigyti šį labai modernų naftos produktų terminalą. Rusijos naftos bendrovei „Jukos“ perėmus „Mažeikių naftos“ ir Būtingės terminalo valdymą, „Klaipėdos nafta“ lieka vienintelė įmonė, kuri užtikrina alternatyvią naftos produktų gavimo galimybę. Ši galimybė įtvirtinta jau minėtoje Lietuvos nacionalinio saugumo strategijoje. Todėl reikia būtinai siekti, kad sprendimas geopolitiškai svarbių įmonių valdyme būtų įgyvendintas realiai. Šiuo metu padėtis labai prieštaringa, nes Seime jau pusė metų svarstomas Ūkio ministerijos parengtas strateginę reikšmę šalies saugumui turinčių įmonių sąrašas. Į jį planuojama įtraukti bendrovę „Klaipėdos nafta“. Tada dalį įmonės akcijų galės valdyti Vakarų investuotojai, bet kontrolinis akcijų paketas ir valdymo teisė priklausys Lietuvos Vyriausybei. O tuo tarpu Vyriausybės rengiamame nacionalinės energetikos strategijos projekte teigiama, kad reikėtų tęsti naftos perdirbimo ir transportavimo įmonių privatizavimą. Taigi atsiranda labai pavojingas precedentas, pažeidžiantis mano minėtą geopolitinį balansą. Didžiulę atsakomybę turėtų jausti valdančioji socialdemokratų ir socialliberalų koalicija. Vis dėlto negali būti, kad Lietuvos naftos ūkyje įsigalėtų rusiškas kapitalas, todėl būtina išlaikyti kontrolę „Klaipėdos naftoje“. Tam reikalingas įstatymas.

Kokios yra Lietuvos tęstinumo išliekant branduolinės energetikos valstybe perspektyvos?

Šias perspektyvas taip pat lemia gilus geopolitinis mąstymas. Todėl, kad Lietuva turi moderniomis technologijomis pagrįstą stambią gamybos šaką ir galimybę plėtoti branduolinę energetiką ir pažangias technologijas. Pavyzdžiu gali būti Čekijos, Suomijos valstybės. Čekija neseniai pasistatė atominę jėgainę netoli Austrijos sienos. Suomija taip pat. Vis dėlto tikslinga ieškoti variantų, kaip panaudoti milijardinį Ignalinos atominės jėgainės turtą lietuviškai branduolinei energetikai vystyti. Čia kyla problemos. Pirmiausia turiu galvoje Lietuvos pramonininkų konfederacijos pareiškimą, kur siūlomas labai komplikuotas šios problemos sprendimo variantas. Jame kalbama apie Ignalinos atominės jėgainės pardavimą amerikiečių, vokiečių, prancūzų ar kitų Vakarų šalių branduolinės energetikos kompanijoms už vieną dolerį su įvairiomis sąlygomis: kad modernizuotų, pastatytų saugius branduolinius reaktorius ar blokus ir t.t. Bet užtenka paskaityti Seimo Antikorupcinės komisijos pirmininkės Nijolės Steiblienės tyrimų medžiagą apie „Lietuvos kuro“ pardavimą už vieną litą. Kaip teigia komisijos pirmininkė, tai buvo korupcinė afera, kurioje tarytum nėra kaltų asmenų, tačiau valstybė patyrė milžiniškus nuostolius. Tai rodo mūsų visišką nepilnavertiškumą geopolitinės strategijos srityje. Šiuos klausimus reikia spręsti savarankiškai, remiantis Lietuvos nacionaline saugumo strategija.

Kalbino Elona GUBAVIČIŪTĖ

© 2002 "XXI amžius"