Horizontai

Žlungančių iliuzijų verpete

Vis labiau artėjant lemtingam NATO viršūnių susitikimui Prahoje, iki paskutinės minutės taip ir lieka neaišku, kokios valstybės bus pakviestos į aljansą.
Gana aukšti NATO pareigūnai užsimena, kad gali būti pakviestos septynios valstybės. Tuo tarpu NATO generalinis sekretorius Džordžas Robertsonas sakė, jog gali būti pakviesta nuo vienos iki devynių valstybių. Laukti liko visai nedaug. Jau rytoj ar poryt turėtų paaiškėti, ar Lietuva bus pakviesta. Šią savaitę, penktadienį ir šeštadienį, sulauksime ir galingiausios pasaulio valstybės JAV prezidento Džordžo Bušo atvykimo į Vilnių. Tiesa, dėl šio vizito sklido pačių įvairiausių kalbų. Pavyzdžiui, kad JAV prezidento lėktuvas nusileis Kaliningrado oro uoste ir ten Dž.Bušas susitiks su Rusijos prezidentu V.Putinu. Taigi ir vėl būtų tas nelemtas Kaliningradas! Atrodo, taip neatsitiks. Tačiau su V.Putinu Dž.Bušas vis dėlto susitiks, ir netgi tą pačią dieną, kai atvyks į Vilnių. Susitikimas vyks ne Kaliningrade, o Sankt Peterburge. Bet tikriausiai NATO nepasielgs Lietuvos atžvilgiu taip, kaip pasielgė Europos Sąjunga. Betgi žinant beveik prorusišką Paryžiaus ir Berlyno poziciją, galimi ir nepalankūs rezultatai. Matyt, neatsitiktinai solidžiuose Europos laikraščiuose pasirodė straipsniai, keliantys nepasitikėjimą kandidate į aljansą – Latvija. Remiamasi neįvardytais aukštais Pentagono pareigūnais, kurie esą siūlo atidėti Latvijos kvietimą, nes joje saugumo tarnybų darbas neatitinka NATO standartų.
Sunku pasakyti, ar taip iš tiesų manoma Pentagone. Juk pakankamai gerai žinoma, kad KGB nuo seno sumaniai naudoja dezinformaciją ir sugeba prastumti į įtakingus pasaulio laikraščius Maskvai naudingą informaciją. Tokiems dalykams Maskva pinigų negailėjo niekada, negaili ir dabar. Negalima pamiršti, jog ir gavus Prahoje pakvietimą į aljansą procesas toli gražu nesibaigs. Lauks ratifikavimo procesas: naujų narių priėmimui pritarti turi visos aljanso narės. Maskvai atsivers plati dirva įkalbėti kokią nors valstybę, pavyzdžiui, Prancūziją, nepritarti Lietuvos priėmimui. Kad ir kaip keista, Vakaruose yra pakankamai įtakingų politikų, kurie Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes laiko pusiau nepriklausomomis ir linkę palikti jas Rusijos įtakoje. Lietuvoje, be A.Brazausko, K.Prunskienės, daugelio Seimo narių, yra ir kitų politikų, kurie, pasisakydami už stojimą į NATO, elgiasi, švelniai tariant, gana keistai. Pirmiausia – Seimo Pirmininkas – galimas Prezidentas. Sunku suprasti jo elgesį su socialliberalų frakcijos nariais R.Pavilioniu ir E.Klumbiu, sumaniusiais referendumą prieš NATO. Neteko girdėti, kad A.Paulauskas pasisakytų prieš šiuos savo partijos veikėjus arba bent jau viešai nuo jų atsiribotų.
Bet svarbiausia, dėl ko ėmė skaudėti galvos ne tik Lietuvos diplomatams ir politikams, tai Europos Sąjungos susitarimas su Rusija dėl tranzito iš Kaliningrado ir į jį per Lietuvos teritoriją. Kad ir kaip ramintų mūsų Užsienio reikalų ministerijos vadovai, visiems aišku, kad paminamas Lietuvos suverenitetas. Juk Lietuvos valdžia neturės jokios teisės kontroliuoti iš Rusijos vykstančių keleivių, dargi su senais sovietiniais pasais. Užsienio reikalų viceministras J.V.Paleckis aiškina, kad reikia pasinaudoti Suomijos pavyzdžiu, kur traukinių eismas prie sienos su Rusija puikiai sutvarkytas, ir Suomija dėl to nekelia jokių problemų. Tai pasakėlės mažiesiems. Nei Suomijoje, nei niekur kitur negalioja tokios „vizos“ kaip geležinkelio bilietas.
ES ir Rusijos susitarimu ypač patenkintas premjeras. Jis pareiškė labai teigiamai vertinąs ES ir Rusijos susitarimą dėl Kaliningrado tranzito per Lietuvą tvarkos. Pasak A.Brazausko, ES ir Rusijos susitarimas nebuvo naujiena Lietuvai. Kam ne kam, o Ministrui Pirmininkui tai tikrai ne naujiena. Juk ne kartą dar prieš Briuselio susitikimą premjeras tapo faktišku Rusijos advokatu. Deja, ne jis vienas. Šiomis dienomis dar viena promaskvietiška politikė, kandidatė į Prezidento postą K.Prunskienė, davė didelį interviu Rusijos dienraščiai „Izvestija“.
nukelta į 8 p.
atkelta iš 1 p.
Jame K.Prunskienė teigė, kad Kaliningrado ir Rusijos gyventojams turi būti sudarytos „maksimaliai komfortinės sąlygos“. Dar daugiau, „gintarinė ledi“ gyrė specialųjį Rusijos prezidento įgaliotinį Kaliningrado klausimais Dmitrijų Rogoziną. „Buvau labai maloniai nustebinta D.Rogozino pasiūlymo sudaryti sutartį su ES dėl bevizio režimo tarp ES ir Rusijos. Matyt, mūsų laukia Rusijos ir ES santykių liberalizacija, o jų avangardu taps Kaliningradas“, – dėstė savo išmintį K.Prunskienė. Ji pakartojo ne kartą reikštą įsitikinimą, kad jokiu būdu negalima bloginti ekonominių ir politinių santykių su Rusija, nes ši yra pagrindinis Lietuvos partneris visais atžvilgiais. Žinoma, K.Prunskienė pasigyrė, kad iš visų kandidatų į Prezidento postą ji vienintelė puikiai išmano ekonomines, socialines problemas, turi tvirtą poziciją užsienio politikos klausimais ir pagal reitingą yra tarp penkių populiariausių Lietuvos politikų. K.Prunskienės, A.Brazausko, A.Paulausko reveransai Maskvai niekam ne naujiena, tačiau kur jie gali atvesti? Visiškai akivaizdu, kad Prezidentas vis labiau nušalinamas nuo užsienio politikos, o jos vairą, kaip ir kitose srityse, perima premjeras. Jo užsienio politikos kryptis pakankamai aiški ir nuosekli – daryti viską, ko nori Rusija.
Be to, po ES ir Rusijos flirto Lietuvoje gali labai sumažėti stojimo į ES šalininkų. Ypač jeigu referendumas tuo klausimu bus surengtas jau kitų metų pavasarį. Netgi buvę nuoseklūs ES šalininkai pasijuto nusivylę Briuselio biurokratais, kurie Lietuvos reikalus aptarinėja su Rusija. Kas gali paneigti, kad Briuselio ir Maskvos susitarimas dėl bevizių traukinių nenustums Lietuvos nuo Šengeno erdvės? Juk Šengeno sutartyje nėra nė žodžio apie jokius bevizius traukinius. Taigi, atrodo, reikėtų keisti ir pačią Šengeno sutartį. O to tikėtis neįmanoma.
Mūsų Užsienio reikalų ministerijos valdininkų pažadai, jog dar ne viskas prarasta, primena užkalbėjimus ar savęs raminimą. Juk premjeras aiškiai pasakė, kad jam labai priimtinas ES ir Rusijos susitarimas. Negi užsienio reikalų ministras A.Valionis drįstų turėti kitokią nuomonę nei Ministras Pirmininkas? Tai dar būtų pusė bėdos, tačiau kai premjeras ir ekspremjerė kalba Maskvos balsu, galima suprasti ir ES elgesį Lietuvos atžvilgiu. Juk Briuselio valdininkai visada gali pasakyti: apie kokias pretenzijas galima kalbėti, jeigu pats jūsų Ministras Pirmininkas su viskuo sutinka?
Iš ES ir Rusijos susitarimo galima padaryti vienintelę išvadą: Europos politikai ne tik pažemino Lietuvą, bet ir faktiškai atidavė ją Maskvos malonėn. Kartojasi visai nesena istorija, kai pataikaudama M.Gorbačiovui Europa stabdė nepriklausomybės atkūrimo procesą. Dabar, nuolaidžiaudama autoritariniam V.Putino režimui, ES daro lygiai tą patį. Mūsų politikai, išskyrus V.Landsbergį, dar vieną kitą liberalą, elgiasi tarsi Maskvos marionetės.
Dabar bandoma išgirsti mintį, jog nieko čia nepadarysi, prieš vėją nepapūsi. Esą ką ten Lietuva gali prieš Paryžių, Berlyną ir Briuselį, pagaliau visada dantis rodančią Rusijos mešką. Čia vėl reikėtų prisiminti istoriją. Dar yra žmonių, kurie mena, kaip prieš karą Lietuva nepabūgo teisti Klaipėdos nacių, o Vokietija už tai bemat pritaikė ekonomines sankcijas: uždarė rinką Lietuvos prekėms. Tai buvo labai sunkios šaliai dienos, nes žymi Lietuvos ūkio gaminių dalis buvo eksportuojama į Vokietiją. Tačiau Lietuva nepabūgo. Ūkininkai kentė, tarnautojai privalomai pirko žąsis, bet kraštas nepalūžo. Mūsų valdžia sugebėjo praplėsti rinką Anglijoje, ir Vokietijos blokada nuėjo niekais.
Iš dabartinės valdžios laukti panašių dalykų – beviltiška.

Petras KATINAS